TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rolando Pakso teisybė

2008 02 08 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rolandas Paksas vėl veržiasi į rinkimus, mojuodamas kovos prieš klaną šūkiais. Dar ne taip seniai jis buvo viename būryje su dabartiniais oponentais, kildamas nuo vieno laiptelio ant kito.

Nušalintojo prezidento R.Pakso, atkakliai save vadinančio sąmokslo auka, politinę veiklą žymi du įvykiai - nepasirašyta sutartis su "Williamsu", užkėlusi į populiarumo viršūnes, ir sutartis su Jurijumi Borisovu - nuo jos nubloškusi. Pirmojo įvykio atgarsiais mielai naudojamasi iki šiol, paklausus apie antrąjį - iškalba išsenka.

Prieš visus

- Naujojoje jūsų retorikoje vis skamba žodis "revoliucija". Esate nusiteikęs ją kelti?

- Lietuvai reikalinga revoliucija, kad nebeliktų klano, kurį vadinu chebrokratija. Jeigu dar prieš kelerius metus, kai stojome į Europos Sąjungą, klanas prisibijojo Briuselio, tai dabar suprato, kad ir ten galima susitarti.

"Leo LT" projektas eina stačia galva, verslas daro įtaką Vyriausybei. Juodai. Ir nieko. "Alitos" privatizavimas išaiškėjo naujomis spalvomis. Ir nieko. Vyriausybė buvo suformuota su "Dujotekana". Ir vėl nieko. Tai ar nereikia to klano nušluoti? Kur aš neteisus?

- Apie revoliuciją prabilote, kaip komandos narį pristatydamas Audrių Butkevičių. Tada minėjote, kad jis turi didžiulę patirtį - "yra prisidėjęs net prie trijų revoliucijų rengimo: Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizijoje". Ar to linkite Lietuvai?

- Aš niekada nekalbėjau apie kažkokią revoliuciją, kuri ten...

Bet paimkime, pavyzdžiui, Ukrainą. Žmonės iš tikrųjų labai tikėjo tuo, ką daro ir nuoširdžiai norėjo permainų. Bet tos revoliucijos vaisius vėl uzurpavo ne tie, kuriems reikėjo. Lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje.

Lakūnas dėstytojas

- Aplink save buriate, jūsų teigimu, paprastus žmones. Tačiau jūsų klasės draugai mini, kad jau tada iš kitų išsiskyrėte, nes šeima gyveno pasiturimai?

- Norėčiau pažiūrėti į akis taip kalbančiajam. Mano supratimu, mes visi gyvenome vienodai. Mama visą laiko dirbo medicinos seserimi keliais etatais, tėvas - grūdų priėmimo punkte sandėlio vedėju. Tai ir visas geras gyvenimas.

- Vis dėlto tuo metu dažnam prabanga buvusį automobilį - "Žigulį", tėvai jums nupirko iš karto po studijų?

- Taip, mašiną nupirko, ir labai tuo džiaugiuosi. Neturėjau buto, gyvenau aerodrome, 5 kvadratinių metrų kambaryje, bet turėjau mašiną. Tai buvo galbūt dėl mano užsispyrimo.

- Visi žino jus kaip aviatorių, tačiau, teko girdėti, kurį laiką dėstėte Valstybiniame inžineriniame statybos institute (dabar - Vilniaus Gedimino technikos universitetas)?

- Tai įvyko lyg nejučia - pasiūlė pavaduoti. Kelis mėnesius bandžiau vaizduoti dėstytoją. Kaip šiandien prisimenu - į pirmąją paskaitą atlėkiau tiesiai iš aerodromo, su džinsiukais, marškinėliais trumpomis rankovėmis. Įėjau pro duris, studentai dar nesėda, o vaikinai man sako: "Fuksai kitame aukšte, čia trečiakursiai."

Paskui, kai susipažinome, mane labai linksmindavo jų bandymai nusirašyti ir panaudoti tas šventas apgaules, kurias mes tik ką naudojome patys. Tačiau prasidėjo skraidymo stovyklos, varžybos, ir teko tą linksmą etapą baigti.

- Jūsų biografijoje trūksta vieno dalyko: nėra jokių užuominų apie tarnybą kariuomenėje?

- Aš netarnavau. VISI buvo Karinė katedra, o po penktojo kurso turėjome praleisti tris mėnesius Pabradės poligone, po kurių suteikdavo leitenanto laipsnį. Bet ir vėl, porą savaičių ten pabuvus, atvažiavo rinktinės vadovai, tais laikais įprastu būdu - su lagaminėliais žvangančių dalykų, ir mane iš stovyklos ištraukė. Išvažiavau rengtis kažkokiam čempionatui.

- Buvote Lietuvos ir Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo čempionas. Ir nesulaukęs trisdešimties, tapote valdininku - Vilniaus aeroklubo viršininku?

- Buvau 28-erių. Gimė dukra. Pamačiau, kad toliau taip nebegalima: per 8-9 mėnesius, kuriuos besitreniruodamas ir skraidydamas praleidi ne namie, vaikas pradeda tavęs nebepažinti.

Palikau Sovietų Sąjungos rinktinę, grįžau į Lietuvą. Galėjau dirbti Lietuvos rinktinės treneriu, bet ten nuėjo mano draugas Leonas Jonys, o aš tapau lakūnu inspektoriumi. Vėliau paskyrė vadovauti Vilniaus aeroklubui.

Prezidentas už tūkstantį

- 1992-aisiais įsteigėte bendrovę "Restako", tapote jos prezidentu. Išsižadėjote aviacijos?

- Aeroklube dirbau 6 metus, jis tapo geriausiu Sovietų Sąjungoje. Bet vieną kartą nuvažiavęs į parduotuvę pamačiau, kad už savo atlyginimą negaliu vaikui striukės nupirkti. Vyro pareiga išlaikyti šeimą. Mėgdamas savo darbą, mėgdamas skraidymą, pasirinkau verslą.

- Tuo metu statybos verslas nebuvo pati pelningiausia sritis - infliacija, pinigų niekas neturi?

- Žmonės neturėjo pinigų, kalbant apibendrintai. Bet aš nebandžiau taikytis į labai plačią paslaugų sritį. Pasirinkome tuo metu naują kryptį: atlikti viską "iki rakto", pasiūlyti geriausią kokybę ir aukščiausios klasės medžiagas. Įrenginėjome butus, biurus, statėme privačius namus. Dar turėjome tris ar keturias statybinių medžiagų parduotuves.

1997 metais tapęs Vilniaus meru, iš pradžių perrašiau "Restako" akcijas žmonai, paskui pamačiau, kad ir tai trukdo gyventi, todėl akcijos buvo parduotos "Restako" akcininkams.

- Prieš kelerius metus aiškinote, kad bendrovėje "Restako" dirba keturi žmonės kartu su valytoja. Teigėte, kad "jos apyvarta yra tokia pat, kaip vieno kiosko"?

- Šiandien "Restako" yra tokia. Pasiskambinau buhalterei: pasak jos, "Restako" apyvarta yra apie 80 tūkst. litų - tiek per metus uždirba normalus kioskas.

1997 metais apyvarta, jei tiksliai prisimenu, buvo kur kas didesnė, dirbome ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai buvo ganėtinai perspektyvi įmonė.

- Prieš 1997 metų savivaldybių rinkimus jūsų pateiktoje deklaracijoje nurodoma, kad per metus iš "Restako" gavote vos 1000 litų atlyginimo?

- Manau, toje deklaracijoje paimti keli 1997-ųjų mėnesiai, nes tų metų kovą aš jau buvau Vilniaus meras. (Vyriausiosios rinkimų komisijos teigimu, 1997 metų vasarį gautoje R.Pakso deklaracijoje pateikti duomenys už praėjusius 1996 metus - red.).

- Išraše VRK pagrindinė darbovietė nurodyta tik "Restako".

- Neturiu daugiau ko paaiškinti! 1997 metų kovą jau buvau Vilniaus meras, tad jeigu deklaracijoje nurodyta 1000 litų už metus, tai iš tikrųjų yra už kelis mėnesius, kol dar dirbau "Restako". Kas čia nesuprantamo?

- Jei klestinčios įmonės vadovo atlyginimas už kelis mėnesius tesiekia 1000 litų, tai kelia abejonių.

- 1997 metais įmonėje "Restako" buvo toks atlyginimas. 1997-aisiais litas buvo šiek tiek kitoks.

Oro keliai

- Nepriklausomybės pradžioje tapote Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) aviacinio junginio vadu?

- Kiekvienas žmogus tuo metu negalėjo likti abejingas. Atrodė logiška, kad turi atsirasti Lietuvos karinės oro pajėgos. Kur geriau jas kurti, jei ne sportiniuose aerodromuose. Pakalbėjome su kai kuriais krašto apsaugos vadais, vykome pas mano draugus į užsienį - Austriją, Šveicariją, į tenykštes karines dalis.

Buvo nutarta, kad svarbiausia tos dienos užduotis - užtikrinti sienų apsaugą. Tai buvo galima padaryti ir sportiniais tada turėtais lėktuvais.

- Su šiuo junginiu siejama ir legenda virstanti istorija apie pasirengimus sausio 13-ąją išgabenti Lietuvos vadovus?

- Krašto apsaugos vadovybė, jau parlamento apgulties sąlygomis, svarstė kelis variantus. Pirmiausia į parlamentą sutempėme visas, kiek turėjome, radio stotis, kad galėtume klausytis oro pašnekesių, nes laukta atakos iš oro - sraigtasparniai pakimba virš Seimo, nusileidžia desantininkai ir šturmuoja per viršų.

Buvo svarstytas, bet labai greitai atmestas, variantas taranuoti sraigtasparnius sportiniais lėktuvais. Su vyrais aptarėme, kaip tai galima būtų padaryti, pačiam dar bandant po susidūrimo kažkaip gelbėtis. Sraigtasparnį reikėtų mušti per užpakalinį sraigtą, jau su išleistais lėktuvo ratais. To atsisakyta, nes galėjo būti daug aukų.

Po to gavau pavedimą parengti lėktuvus, jeigu reikėtų išvežti vadovybę. Parengėme du lėktuvus ir du ekipažus. Viename buvo Robertas Noreika, Stasys Verbaitis, Alvydas Šumskas, aš. Iš viso - dvi poros, jeigu vieni negalėtų išvažiuoti iš miesto. Vienas kilimas galėjo būti iš Kyviškių, nusileidžiant Varšuvoje. Kitas variantas - pilotuojant Antanui Kliknai - su mažesniu, keturių vietų, lėktuvu nusileisti kitoje Seimo pusėje, pievoje prie Pedagoginio universiteto.

Buvome pasirengę, laukėme signalo. Man nebuvo pasakyta, kas galėtų skristi - ar Vytautas Landsbergis, ar Kazimiera Prunskienė, ar Vyriausybė emigracijoje.

Į politiką

- Regis, apie politiką negalvojote. Kaip atsidūrėte pas konservatorius?

- Tuo metu V.Landsbergis, Lietuva, Tėvynė, konservatoriai reiškė daugmaž vieną ir tą patį. Visi faktiškai meldėsi V.Landsbergiui.

Verslo reikalais lankiausi JAV, o grįždamas, prie lėktuvo, pamačiau tuometinius vadovus. Lėktuve sėdėjau šalia V.Landsbergio. Išlipdamas padaviau vizitinę kortelę - jeigu ko nors reikės, prašau, padėsiu. Jis paklausė, kodėl man pačiam prie jų neprisidėjus. Nežinau, po mėnesio ar dviejų, eidamas pro šalį, užsukau į konservatorių būstinę. Staigiai tapau Vilniaus apskrities koordinatoriumi, paskui buvau pasiūlytas į merus. Taip ir nuėjau. Nejučia.

- Premjeru irgi tapote nejučia?

- Juoksitės, bet taip. Visiškai nenorėjau būti tuo premjeru. Absoliučiai. Tačiau situacija buvo bjauri: konservatoriai Seime turėjo 82 balsus, bet atsisakė teikti savo kandidatą į premjerus vietoj atsistatydinusio Gedimino Vagnoriaus. Prezidentas Valdas Adamkus spaudė, kad eičiau aš.

Dviejų ar trijų jo raginimų atsisakiau, ir į paskutinį susitikimą ėjau nusiteikęs atsakyti neigiamai. Bet kai pamačiau V.Adamkų visiškai kaip žemę, peržengiau save. Buvo bjauri situacija - konservatoriai tavęs nepalaiko, atsiliepia Rusijos krizė, biudžetas tuščias, ant galvos dar pakabintas "Williamsas". Nenuobodu buvo.

Ant "Williamso" bangos

- Pasitraukimas iš premjero posto nepasirašant sutarties su JAV bendrove "Williams Intrnational" dėl "Mažeikių naftos" pardavimo - vienas ryškiausių jūsų karjeros akcentų. Kalbama, kad tai padaryti jums pasiūlė bendražygiai, suprasdami, kad Vyriausybės darbas vis tiek tampa sunkiai įmanomas?

- Eidamas į premjero postą puikiai žinojau, kokia yra padėtis. Ir jeigu, matydamas kas vyksta, nuėjau, tokie samprotavimai neatlaiko jokios kritikos. Tai konservatoriai čia gieda, atsiprašau, prisišikę iki ausų su "Williamsu". Kas jiems belieka daryti? Belieka mane keikti.

- Jei matėte, kad sutartis bloga - nors dar prieš mėnesį tvirtinote, kad ji vis gerėja - kodėl nereikalavote, kad ji būtų išslaptinta?

- Dabar atsirado labai daug protingų, patariančių, kaip tuo metu reikėjo elgtis. Bet reikėjo veikti tuo metu, tomis aplinkybėmis, turint tą informaciją, kuri buvo.

Aš tikrai buvau už amerikiečius, už kompaniją, kuri tau gali praverti kelią į pasaulį, už investicijas. Tačiau mano sąlyga buvo, kad jie ateitų kaip civilizuoti žmonės, nenumelžtų Lietuvos. Kai supratau, prieš galą, kad man reikia derėtis ne su "Williams", bet ir prieš konservatorius, prieš V.Adamkų, pamačiau, kad nepakeisiu nieko. Sustabdyti sutartį galėjo tik drastiškas žingsnis.

- Bet į viešumą dalykų, apie kuriuos dabar kalbate, tada nekėlėte?

- Gerai, sumodeliuokime situaciją. Viešumas. Kas nuo to būtų pasikeitę? Sakykime, mano tolesnio darbo premjero poste atžvilgiu. Būčiau viešai pasakęs, kad yra blogai. Ką valdžioje esantys konservatoriai ir krikščionys demokratai daro su premjeru, kuris viešai pasako, kad tai yra blogai? Nuima kitą dieną.

- Todėl garsiai atsistatydinote, o jūsų populiarumas ėmė žaibiškai augti?

- Patikėk manim, kad tikrai negalvojau, kas būsiu po to. Patikėk manim.

- Triukšmingai atsistatydinęs dėl "Williams", mielai sutikote dirbti prezidento V.Adamkaus atstovu specialiems pavedimams?

- Aš ne V.Adamkaus komandoje buvau. Aš buvau specialus įgaliotinis energetikos klausimais. Aš net į pasitarimus nevaikščiodavau pas V.Adamkų, nes manęs niekas nekviesdavo.

Nebuvau toje sistemoje. Sistemos dalis yra tas, kuris tarnauja sistemai. O tas, kuris netarnauja, - ne sistemos dalis.

Viena diena

- Jūsų biografijoje yra antrasis taškas po "Williams", pakreipęs jūsų likimą - rėmėjo J.Borisovo skyrimas visuomeniniu patarėju apkaltos išvakarėse.

- Situaciją lengviau įvertinti dabar, prabėgus ketveriems metams, negu tada, kai reikėjo priimti sprendimus.

Mano supratimu, praėjus šiek tiek laiko po mano inauguracijos prezidentu J.Borisovas pradėjo dirbti mano oponentams. Tuo metu, kai buvo sprendžiamas prezidento likimas, kiekviena naujiena buvo aukso vertės. Kiekvienas žodis - teisingas ar ne - galėjo apkaltos procesą nulemti į vieną ar į kitą pusę.

Norėdamas išlaikyti jį, padariau šitą klaidą. Aš patraukiau jį į savo pusę. Aš padariau klaidą! Klaidą!

- Jeigu J.Borisovas nebūtų turėjęs kuo jus paspausti, ar būtų poreikis jį laikyti?

- Tuo metu viskas, kuo galima paspausti, jau buvo panaudota. Bet tuo metu kiekvienas pasakytas žodis, net ir neteisingas, turėjo aukso vertę, galėjo nulemti balsavimą Seime.

Bet kokiu atveju, dar kartą sakau: aš atsiprašau Lietuvos žmonių už tą klaidą. Man ta klaida brangiai kainavo.

- Tą dieną, kai skyrėte J.Borisovą, net dalis jūsų patarėjų nežinojo, ką padarėte. Nesitarėte su niekuo?

- Aš ne visuomet tariuosi su patarėjais. Ir tuo atveju nebuvo pasitarimo. Galų gale, jeigu taip paėmus, metai daužymo nuo ryto iki vakaro padarė įtaką.

- Kas įvyko tą dieną: J.Borisovas jums paskambino, pasiprašė būti patarėju?

- Neatsimenu detalių. Ar aš paskambinau jam, pakviečiau užeiti. Gal galėjo taip būti... Jis negalėjo pats ateiti... Leidimo neturėjo... Tai va.

- Ta diena turėjo jums įstrigti ilgam. Nesitiki, kad jos neprisimenate.

- Įsivaizduokime, kad skandalas nevyksta, perversmas nevyksta. R.Paksas pasikviečia visuomeniniu patarėju J.Borisovą. Nukrito dėl to kažkam galva? Apvogta valstybė? Yra kažkam grėsmė?

- Net ir ramiu metu tai leistų suabejoti sprendimo moralumu, kai itin dosnūs rėmėjai įgyja teisę naudotis prezidento institucijos vardu.

- Tai grėsmė kažkam, kas įvyks arba galbūt neįvyks. Palyginame: ar Raimundas Mieželis nerėmė V.Adamkaus, ar Algirdo Brazausko nebuvo patarėjų, kurie jį rėmė?

Nežinau: galima mane čia prikalti prie sienos, praplėšti marškinius - žmogus padarė klaidą ir tą drąsiai sako. Na, kalkit dar labiau! Aš padariau klaidą! Aš pabandžiau išdėstyti, kodėl ją padariau. Ką dar galiu pasakyti?

- Papasakoti tos dienos istoriją.

- ...

Partijos išlaikytinis

- Kuo užsiimate šiuo metu?

- Pirmiausia esu etatinis partijos pirmininkas. Visa mano veikla nukreipta į politiką. Antra, kadangi reikia ir šeimą maitinti, ir vaikus į mokslą leisti - nors mano oponentai, manau, labai norėjo, kad ateičiau ištiesta ranka prie darbo biržos - įsteigiau uždarąją akcinę bendrovę "Esmė", teikiančią konsultacijas nekilnojamojo turto srityje. Gana neblogai pavyko keletas sandorių. Taigi nėra problemų.

- Ar tikrai iš partijos pirmininko bei mažai žinomos bendrovės "Esmė" pajamų galima pragyventi, išlaikyti nedirbančią žmoną, privačioje mokykloje besimokantį sūnų, padėti dukters šeimai?

- Taip, galima. Ir labai lengvai. Man labai nedaug reikia pragyvenimui.

- "Kalbėti apie tai, kiek aš turiu litų kišenėje, arba ką mano šeima valgo, arba kiek mes nusipirkome produktų sekmadienį - aš labai atsiprašau, aš tiek nenorėčiau žemai kristi, - taip atsakėte į žurnalistų klausimus. Bet daugelis žmonių, gyvenančių iš algos, nesigėdi kalbėti apie buitines problemas.

- Klausykite, bet kokiu atveju mano atlyginimas partijoje yra 6 tūkst. litų. Jeigu pridėti dar kitas pajamas, tai yra dideli pinigai. Jei kalbėti, kad negaliu išleisti savo vaiko į mokyklą arba pirkti produktų ar panašiai, tai kaip tada gali pragyventi žmogus, kuris gauna pusantro tūkstančio?

- Prieš metus kalbėjote, kad jūsų partijos padėtis labai sunki, kad dėl skandalo neįmanoma rasti rėmėjų. Iš kur imate pinigų jūsų atlyginimui?

- Partija yra parlamentinė, gauna valstybės dotaciją - labai nemažą sumą. Antra, rėmėjai žiūri į perspektyvą ir mieliau paremia stiprią partiją. Jeigu manęs atmintis neapgauna, gavome beveik 2 milijonus litų - paramos per praėjusius metus.


Iš prezidento Valdo Adamkaus knygos "Be nutylėjimų":

Vilnius, 1999 metų spalio 18 diena, pirmadienis. Skandalas! Dar vakar šiame dienoraščio puslapyje įrašiau, kad Rolandas Paksas pažadėjo nedaryti jokių staigių žingsnių, o šiandien išgirdau, kad vakare po "Panoramos" žinių laidos jis kreipsis į tautą ir pareikš, kad sutartis su "Williams International" žalinga Lietuvai, todėl jis atsisako ją pasirašyti.

Žinoma, jis turi teisę nepasirašyti sutarties ir viešai tai pranešti. Tačiau ar tokiais metodais tvarkomi valstybės reikalai? Nematė reikalo prieš priimdamas tokį sprendimą net pakalbėti su manimi, aptarti, kaip sušvelninti kilsiantį skandalą. Juk jis - Vyriausybės vadovas, o apie tokių savo pareiškimų politines pasekmes visai negalvoja. Bet gal ir galvoja? Tik ne ta linkme, kaip derėtų valstybės vyrui. Seniai bebuvau taip nusivylęs žmogumi, ir dar tokiu, į kurį dėjau daug vilčių...

Rolando Pakso kalba buvo gerai parengta ir labai jausminga. Tik atkreipiau dėmesį, jog žongliravo netiksliais skaičiais. Tačiau tautai kalba neabejotinai patiks. Jis bus herojus, kiti - parsidavėliai. Dabar visai neaišku, kaip baigsis derybos su amerikiečiais ir kas nutiks "Mažeikių naftai", ką ir kalbėti apie gresiančią Vyriausybės krizę.


DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"