TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rudenį vėžių mėgėjams - geros dienos

2006 10 07 0:00
Gamtos mokslų daktaras Kęstutis Arbačiauskas jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja vėžius.
Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo ir spalio mėnesiais prie vandens telkinių traukia šimtai vėžiautojų

Jūs kaip norit, o man vėžiai, erkės, vorai ir kirminai - ne patys mieliausi Dievo kūriniai. Į grėsmingas vėžio žnyples žvelgdamas net pagalvoji: ne veltui žmonės onkologinę ligą to gyvūno vardu pavadino. O ir kiek daug žiaurumo reikia turėti, jog mestum į verdantį vandenį gyvą vėžį tik tam, kad po keliolikos minučių čiulptum išvirusias jo žnyples, uodegą ar kojas.

Tačiau vėžiavimo mėgėjų Lietuvoje - tūkstančiai, o dabar jiems geros dienos, mat prieš savo tuoktuves ir žiemą vėžiai stengiasi užsiauginti daugiau riebalų. Todėl rudens vakarais užverda medžioklė: vėžiai ieško ėdalo, o vėžių mėgėjai unguriai, audinės, ūdros ir žmonės - vėžių.

Valtyje - su specialistais

Ramų praėjusios savaitės vakarą ichtiologai Ekologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Arbačiauskas ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento pareigūnas Vilmantas Greičiūnas į savo valtį priėmė ir mane.

Gamtos mokslų daktaras Arbačiauskas yra vėžiagyvių specialistas, vadovauja grupei mokslininkų, tyrinėjančių šiuos gyvūnus. Jo studijų draugas aistringas vėžiautojas Greičiūnas vadovauja Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriui ir Žuvininkystės tarybai, kuri rengia žūklės taisykles bei kitokius teisės aktus.

Atvažiavome prie ežero Trakų rajone, kur auga nemažai žymėtųjų vėžių. Arbačiausko prašymu šio ežero vardą nutylėsime, - mokslininkas nenori, kad vėžiai čia būtų greitai išgaudyti.

Sudoroja ir maitas

Ant ežero jau leidosi sutemos, kai valtis ėmė šliuožti ramiu vandeniu. Arbačiauskas irklavo, o Greičiūnas traukė iš maišo tinklines gaudykles - vadinamuosius bučiukus, smaigstė ant virbo juose gabaliukus žuvies ir leido į vandenį. Jo paviršiuje likdavo tą vietą žyminti plūdė, nailono virvele pririšta prie gaudyklės.

Kai vėžiai paliks slėptuves, kuriose tūnojo dieną, ir trauks ieškoti kirminų, moliuskų, kritusių žuvų bei kitokio ėdalo, masalo bučiukuose kvapas juos privilios: vėžiai turi puikią uoslę. Įlindę į gaudyklę, ne visi ras kelią iš jos. Beliks iškelti spąstus ir iškratyti laimikį.

Beje, vėžiai mielai sudoroja ir kritusius gyvūnus, net maitas, kurias užuodžia iš labai toli. Narai pasakoja ne kartą aptikę žmonių skenduolių, aplipusių vėžiais. Bet vėžienos gurmanams tai tikriausiai nė motais.

Kai kurie vėžiautojai nebijo graibyti rankomis po akmenimis, šiekštais, kur vėžiai tūno. Toks gaudymas draudžiamas. Beje, po šiekštu gali slėptis, pavyzdžiui, ir vandens žiurkė. Jos krimstelėjimą atsiminsi ilgai.

Pamerkę gaudykles, gamtininkai po poros valandų pradėjo traukti laimikį. Pirmajame bučiuke tūnojo tik vienas vėžys. "Patelė, - nustatė Arbačiauskas, - pilvelis platus". Antrojoje gaudyklėje radome tik geltonkraštę dusią (toks didelis vandeninis vabalas), trečioji buvo visiškai tuščia, o ketvirtojoje ropojo net 12 vėžių. Iš viso tą vakarą buvo sugauta kelios dešimtys vėžių.

Lietuvą garsino plačiažnypliai

Pasak Arbačiausko, daugelis žmonių nežino, kokius vėžius gaudo. Šių gyvūnų mūsų šalies vandens telkiniuose esama keturių rūšių - plačiažnypliai, siauražnypliai, žymėtieji ir rainuotieji.

Seniau mūsų šalyje gyveno tik plačiažnypliai vėžiai, taip pavadinti dėl ypač mėsingų masyvių žnyplių. Lietuva šiais vėžiais garsėjo visoje Europoje. Švenčionėliuose iki 1914 metų veikė didžiausia Europoje vėžių eksporto įmonė, iš kurios plačiažnypliai vėžiai buvo

gabenami į Vokietiją, Prancūziją ir kitas Europos šalis.

Švenčionėlių herbe bei vėliavoje ir dabar puikuojasi vėžio atvaizdas. Kaip buvo vertinamas šis gyvūnas, rodo ir Vėžionių, Vėžaičių bei kiti panašūs vietovardžiai.

Kasmet iš Lietuvos būdavo eksportuojama 7-8 milijonai, arba 2500 centnerių, aukščiausios Europoje rūšies vėžių už 120 tūkst. tuometinių Rusijos rublių. 1934 metais Prancūzijos parodoje lietuviškieji plačiažnypliai buvo įvertinti aukso medaliu.

Svetimšaliai - prastesni

Vėliau vėžių maras išretino plačiažnyplių gretas - jie šiai ligai labai neatsparūs. Tuomet mūsų telkiniuose buvo apgyvendinta siauražnyplių vėžių. Manyta, jog tie Pietų gyvūnai marui atsparūs. Vėliau paaiškėjo, kad taip nėra. Šiuo metu siauražnypliai sudaro didžiąją laimikių dalį visoje Europoje.

1972 metais iš Šiaurės Amerikos buvo atgabenta ir į kai kuriuos ežerus prileista žymėtųjų vėžių. Jų žnyples apačioje puošia baltos dėmės. Sumanymas atrodė geras: žymėtieji užauga greičiau ir yra ne mažesni už plačiažnyplius. Tačiau paaiškėjo, kad žymėtieji gali platinti marą. Jei ežere įsikuria žymėtieji, plačiažnyplių ten nelieka.

Dar daugiau bėdos pridarė rainuotieji vėžiai. Taip vadinami dėl ryškiai rudų dryžių ant pilvo. Šių gyvūnų prieš 100 metų buvo įveista Vokietijos, Lenkijos tvenkiniuose, iš ten jie išplito visoje Europoje, taip pat mūsų krašte.

Rainuotieji vėžiai yra labai vislūs, ėdalo ieško ne tik naktį, bet ir dieną. Jie prisitaikę gyventi net nešvariame, uždumblėjusiame vandenyje, tad plinta daug greičiau už plačiažnyplius. Nedaug naudos iš jų ir gurmanams - šiek tiek mėsos yra tik mažose šių gyvūnų uodegose.

Priešas - ungurys

"Vėžių Lietuvoje jau daugėja", - džiaugėsi Greičiūnas, kratydamas juos iš gaudyklių į kibirą. Taip yra ne tik dėl to, jog mažiau vartojant žemės ūkyje trąšų, pesticidų švarėja ežerų ir upelių vanduo. Į mūsų vandens telkinius jau beveik neįleidžiama ungurių jauniklių - jie tapo pernelyg brangūs.

Ungurys - didžiausias vėžio priešas. Ši žuvis užuodžia vėžį iš tolo, ypač kai šis išsineria iš šarvų. Vėžys tą keletą dienų ypač slepiasi savo urvelyje ar glaudžiasi prie žolių palei krantą, tačiau unguriai pasiekia geidžiamą grobį ir ten. Mėgsta paskanauti vėžių ir ūdros, audinės.

Mūsų vandenyse gyvenantys vėžiai nėra dideli. Didžiausias šalyje sugautas plačiažnyplis vėžys buvo 16,5 centimetro ilgio. Didžiausi pasaulyje vėžiai gyvena Australijos kalnų upeliuose. Jie sveria apie 3 kilogramus ir gaudomi ypač atsargiai - tokių gyvūnų žnyplės galingos.

Judesiai - kaip roboto

Išvaizda ir judesiais vėžiai primena robotus. Sovietiniais metais mūsų vėžių tyrėjai net buvo gavę iš tuometiniame Leningrade buvusios robotų gamyklos užsakymą aprašyti, kaip vėžiai juda, - tai norėta panaudoti kuriant robotus. Lietuviai nusiuntė savo stebėjimų rezultatus, bet taip ir nesužinojo, ar jie pravertė.

Jautriems žmonėms kelia pasibjaurėjimą aštuonios šios šarvuotos pabaisos kojos, įspūdingos žnyplės, aplinką tyrinėjančios antenos ir juodos akys bei uodega, gebėjimas greitai atbulam pasprukti vandenyje...

Tačiau daugelis žmonių mėgaudamiesi čiulpia sūriame vandenyje su krapais virtų vėžių žnyples ir kojeles. Ypač prie alaus.

Iš delikatesinės vėžio mėsos sugalvojama net įmantrių patiekalų, - antai kadaise šeimininkės virdavo kunigams vėžių uodegų sriubą.

Plačiažnyplius bei siauražnyplius vėžius galima gaudyti nuo liepos 15 iki spalio 15 dienos, ir tik bučiukais ar samteliais. Mėgėjų žūklės taisyklės vienam vėžiautojui leidžia naudotis ne daugiau kaip 5 šiais įrankiais, imti ne mažesnius kaip 10 centimetrų vėžius ir tik 50 vienetų per parą. Rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius leidžiama gaudyti ištisus metus.

P. S. Po žūklės savo laimikio dalies atsisakiau, o paskui to gailėjausi: juk būtų buvusi proga tuos vėžius paleisti į vandenį, ar ne? Keliolika gyvūnų būtų išvengę verdančio vandens.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"