TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ruduo spendžia depresijos spąstus

2009 10 03 0:00
Atlikėja V.Perminaitė žino, kas yra depresija, bet rudens liūdesio nepatiria.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Daug kas sutiks, kad rudenį liūdesio atsiranda daugiau. Ar jis būna toks gilus, kad galima būtų vadinti depresija, ir ar tikrai rudeninė melancholija neišvengiama? Domimės, kaip rudenį jaučiasi tie herojai, kurių nuotaikų kaitą skuba fiksuoti žurnalistai, ir ką apie tai sako psichologas.

Rudenį kitokia ne tik gamta, bet ir miestų gatvių spalvos bei jose tvyrančios nuotaikos. Lengvučius plazdančius moterų drabužėlius pakeitė prigesintų spalvų striukės ir paltai, nebeliko ore tvyrojusio nerūpestingo džiugesio, vietoj žaismingo pasisėdėjimo lauko kavinėse ar ant suoliukų - beatodairiškas skubėjimas.

Kokios nuotaikos apima, kai šviesos vis mažiau, o tamsių spalvų vis daugiau, klausiame žinomų žmonių - pramogų pasaulio atstovo Marijono Mikutavičiaus, dainininkių Viktorijos Perminaitės ir Džordanos Butkutės, vyriausiąja Lietuvos ragana vadinamos Vilijos Lobačiuvienės, dailininko Mikalojaus Povilo Vilučio. Pasirinkome būtent šiuos pašnekovus, kadangi buvo rašoma ir kalbama, kad jie yra patyrę, kas yra depresija.

Bulvės, grybai ir karštas vynas

Vienas charizmatiškiausių Lietuvos muzikos padangės šviesulių M.Mikutavičius, ne kartą žurnalistų atakuotas klausimais apie blogos nuotaikos periodus, sako, kad ruduo natūraliai yra apmąstymų metas, bet nereiškia, kad jis sukelia kokias nors labai blogas mintis. "Rudenį esu ir labai puolęs į depresiją, ir labai linksmai jį praleidęs. Ne nuo rudens priklauso savijauta, o nuo įspūdžių, emocinės būklės, gal nuo pagirių, - juokiasi. - Kaip ir kūrybai nesvarbu, koks metų laikas už lango - idėja gali šauti bet kur ir bet kurioje vietoje. Kas gali pasakyti, kada poetai rašo geriausias eiles ar žurnalistai - geriausius rašinius?"

Pasak M.Mikutavičiaus, gyvenime daugiau būna džiaugsmo nei liūdesio, nors dominuoja ta vidutinė būsena, kai nei labai krykštauji, nei dėl ko nors išgyveni - tiesiog eini per žemę su savo rūpesčiais.

"Kartais ir aš sakau, kad viskas blogai, gal iš maivymosi ar noro pratęsti pokalbį, bet tokie pasakymai jokiu būdu nereiškia absoliučios teisybės, - staiga prisipažįsta. - Savijauta priklauso nuo susijusio su gyvenimo įvykiais nuovargio arba emocijų pliūpsnio: laimėjo mėgstama komanda - gerai, mirė artimas žmogus - blogai, paskolino pinigų - gerai, negrąžino - blogai. Tokiomis bangelėmis ir judame per gyvenimą." Ir atsisveikindamas linksmai priduria: "Rudenį nereikia daug kalbėti, reikia kasti bulves ir grybauti, dar gerti karštą vyną."

Perskaitytos tiesos

Dainininkė V.Perminaitė rudenį mato šviesiomis spalvomis. "Kasmet manau, kad vadinamoji rudeninė depresija mane aplankys, bet kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad taip neatsitinka", - šypsosi atlikėja. Pasak pašnekovės, galbūt taip yra todėl, kad kadaise po vasaros ji norėdavo eiti į mokyklą, būdavo pasiilgusi bendraklasių, renginių. Todėl nuo tada ruduo jai simbolizuoja pradžią ir asocijuojasi su kažko naujo laukimu, o ne grimzdimu į niūrias mintis.

Nors dainininkė neneigia, kad jos gyvenime buvo laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti depresija. Kaip pavyko sėkmingai išsikapstyti? "Manau, iš kiekvienos situacijos išeitį pasiūlo susiklosčiusios aplinkybės. Man tuo metu į rankas pateko knyga apie konstruktyvias mintis, kaip, pakeitus mąstymą, pakinta ir gyvenimas, kasdienybė. Perskaitytas tiesas pradėjau taikyti sau ir taip pamažu ėmiau kapanotis", - prisipažįsta V.Perminaitė.

Kaltas ne ruduo

Spaudos kone po kaulelį išnarstyta ir asmeninio gyvenimo peripetijų neslepianti D.Butkutė taip pat pripažįsta, kad ne ruduo kaltas dėl emocinių, kūrybinių pakilimų ir nuosmukių.

"Labai myliu rudenį ir tikrai nežinau, kas ta rudeninė depresija. Galbūt taip yra todėl, kad gimiau rudenį. Man kiekvienas metų laikas yra gražus. O depresijas sukelia visai kiti dalykai, kurie tikrai nepriklauso nuo metų laiko", - sako atlikėja.

Kaip pavyksta išsikapanoti iš tų nerudeninių depresijų? "Kai būna liūdna, man svarbiausia - nenulįsti į kampą, nors vieno savijautos gerinimo recepto ir neturiu. Paprastai elgiuosi taip, kaip pasufleruoja akimirkos nuotaika: kartais pakanka pabūti gamtoje ir paklausyti tylos, kartais gera ką nors nusipirkti. Man svarbiausia nelikti vienai", - prisipažįsta šiuo metu jausmų pakilimą išgyvenanti dainininkė.

Kad liūdesys neišsikerotų

Visai kitaip apie rudenį mano ragana save vadinanti V.Lobačiuvienė: "Ruduo man niekada nepatiko. Galbūt todėl, kad ne tik sumažėja šviesos, bet prasideda visai nemieli buitiniai rūpesčiai - kūrenimo sezonas, tad reikia namo parsinešti malkų."

Tačiau Vilija sako, kad depresija be priežasties jos nekamuoja. Kad ir koks niūrus ruduo už lango būtų, ji stengiasi kontroliuoti savo būsenas. Tiesa, pašnekovė prisipažįsta, kad depresijos, kaip ji suprantama mediciniškai, patirti neteko, bet šiai ligai artima būsena tikrai pažįstama. Būtent skyrybas ir visas su jomis susijusias peripetijas ir buvę sunkiausia išgyventi.

V.Lobačiuvienė sako vienadienio liūdesio nesibaidanti: "Jis ateina, praeina ir apvalo sielą, bet jei leisi per ilgai užsibūti, pasaulį gali imti matyti tamsiomis spalvomis. Tada tokia būsena gali peraugti į rimtesnes bėdas." Tačiau visada lengviau dalyti patarimus kitiems, nei susitvarkyti su savo bėdomis. Todėl nekantru pasmalsauti, kaip vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojama moteris neleidžia išsikeroti liūdesiui. Kaip sako pašnekovė, pirmiausia ji stengiasi pati sau įvardyti liūdesį sukeliančias priežastis.

"Skaitau mėgstamas knygas ir sakau sau, kad pats gyvenimas yra vertybė ir nenoriu jo praleisti apimta kokios nors kvailos ar nerealios būsenos, nesvarbu, kas tai būtų - depresija, apsvaigimas nuo alkoholio ar tiesiog užsitęsusi melancholija", - atvirauja moteris. Ir tęsia: "Mėgstu gyvenimą liesti, uostyti, čiupinėti, jausti."

Todėl beveik kasmet, pajutusi, kad šaltis ir drėgmė jau persmelkia kūną, mintis ir sąmonę, V.Lobačiuvienė sako tiesiog iškeliaujanti į kokį nors kraštą paskui saulę ir šilumą. Arba paprasčiausiai išgerianti puodelį vaistažolių arbatos.

"Pasišildau, ir man to gana. Neleidžiu sau užsisklęsti vienumoje, pamatau tuos, kuriems iš tiesų blogai", - prisipažįsta pašnekovė. Ji pastebėjo, kad dažniausiai į depresiją žmogus puola ne tada, kai būna išties kebli situacija, bet kai pats sau tai leidžia, kai neatsakinėdamas į telefono skambučius ir neva užsisklęsdamas savyje šitaip reikalauja sau daugiau dėmesio. Čia Vilija patikslina nekalbanti apie tuos atvejus, kai žmogus kenčia nuo klinikinės ligos.

Melancholikas grynuolis

Nacionalinės premijos laureatas dailininkas M.Vilutis, plačiajai visuomenei dar žinomas kaip knygos "Tortas" autorius, prisipažįsta, kad jo būsenos nedaug priklauso nuo metų laikų. "Gal ankstyvą pavasarį jaučiuosi blogiau negu paprastai. Matyt, kūnas per žiemą nusilpsta. Bet labai gerai niekada nesijaučiu, nes esu pesimistas. Ne gyvenimas mane tokį padarė, bet toks gimiau. Melancholikas grynuolis", - ironiškai prisipažįsta pašnekovas. Ir nostalgiškai tęsia: "Regis, pastarąjį kartą jaučiausi laimingas, kai man tebuvo penkeri ar šešeri. Buvo saulėta diena. Žaidžiau. Smėlyje nutiesiau kelius, pastačiau tiltus, supyliau kalnus ir pakalnes. Turėjau skardinę mašinėlę. Tai ją ir stumdžiau tais kalnais ir pakalnėmis. Paskui pagalvojau, kad ateis laikas, kai mašinėlių nebestumdysiu. Nebenorėsiu. Mašinėlės stumdymo džiaugsmas pasibaigs. Supratau, kad yra pabaiga. Laimingas nebesijaučiau. Visas gyvenimas - ištisos pabaigos. Pabaigos suvokimas - kančios priežastis", - poetiškai kalba menininkas.

Liūdesys - kaip mūza

Sakoma, kad nereikia pavydėti šedevrus kuriantiems menininkams, nes jų kūryba kyla iš begalinės kančios. Ką apie mano M.Vilutis? "Taip, vienatvė, nusivylimas savimi ir gyvenimu, skaudėjimas, kai nieko neskauda, ir yra kūrybos priežastis. Kančia - per daug pompastiškas žodis. Man netinka. Tai yra įkvėpimas, - teigia menininkas. - Vis dėlto, kad ir kaip samprotautum, kūryba atsiremia į kančią. Nepatenkintieji išoriniu pasauliu jį tobulina. Dažniausiai daro remontą. Vieni bėga į minią, apsvaigimą, kiti - į koncertą, nesvarbu, suvokia ten grojamą muziką ar ne. Dar kiti kuria pasaulį, kuriame jiems gera. Bėga į kūrybą. Aš piešiu paveikslėlį - gražų gražų. Piešiu sau rojų ir tuo metu jame būnu", - atvirai prisipažįsta dailininkas.

Tiesiog prasta nuotaika

Domimės, ką apie rudeninę depresiją pasakytų specialistas. Vilniaus universiteto docentė, psichologė Rasa Bieliauskaitė aiškina: "Sąvoka depresija mūsų kasdienėje kalboje jau yra tapusi bendrinė, dažnai taip vadinama tiesiog prasta nuotaika. Iš tiesų depresija yra liga, kurios priežastys - sutrikdyti psichofiziologiniai procesai."

Liūdesį gali sukelti ir objektyvios priežastys: netektis, išsiskyrimas, nežinia dėl ateities. Toks liūdesys vadinamas reaktyviniu.

Rudenį apninkantis liūdesys yra visai kitoks, tarsi be priežasties, tačiau jis gilus ir tikras. Psichologė teigia: "Paprastai ir buitiškai galima sakyti, kad mūsų emocijos - kaip išvažinėtas keliukas. Kokių emocijų žmogus daugiausia patiria vaikystėje, tokių daugiau jis patirs ir suaugęs." Pasak specialistės, būtent vaikystėje žmogus išmoksta suvokti savo emocijas, nuo pačios ankstyviausios patirties priklauso, kokios kyla pirmiausia. Čia labai svarbus ir mamos vaidmuo - būtent per ją pirmaisiais gyvenimo metais vaikas suvokia aplinkinį pasaulį.

"Kita vertus, šios patirties nereiktų absoliutinti, yra dar ir paveldėjimas, savęs vertinimas, daugybė kitų veiksnių, lemiančių optimistinę ar pesimistinę pasaulėjautą", - aiškina R.Bieliauskaitė.

Lengviau uždegti nei išjungti

Žinoma, kad šiaurinių platumų žmonės dažniau serga depresija. Galbūt dėl visko kalta tamsa? "Saulė mūsų savijautą veikia ne tik šviesa, bet ir astronomiškai, fiziškai. Kai ji nedaug tepakyla virš horizonto, mūsų nervų sistemai ima trūkti stimulo, kuris palaikytų jos tonusą. Todėl ir jaučiamės pavargę, prislėgti", - aiškina docentė.

Įdomu, kad poliarinėse srityse daryti tyrimai rodo, jog prie nakties prisitaikyti yra daug lengviau nei prie dienos. Poliarinę dieną labiau trinka miegas ir žmonės jaučiasi prasčiau nei poliarinę naktį. Taigi galime pasiguosti, kad nėra jau taip blogai. "Šviesą galima užsidegti, o saulės išjungti neįmanoma", - juokiasi pašnekovė.

Gamtos ritmu

"Manau, kad mums labai pasisekė, jog gyvename toje geografinėje platumoje, kur yra visi keturi ratu besikeičiantys metų laikai", - sako R.Bieliauskaitė. Amžinai besikartojantis gamtos ciklas žmogui leidžia jaustis saugesniam, jis žino, kad gyvenime yra bent kai kas pastovaus - kasmet rudenį gelstantys lapai, bulviakasis, ilgesni vakarai.

Agrarinės kultūros žmogus gyveno gamtos ritmu. Todėl, keičiantis metų laikams, keisdavosi ir jo darbo, būdravimo bei poilsio ritmas. Po vasaros darbų, linksmybių ir nuovargio ateina poilsio bei rimties metas. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinis gyvenimo būdas mums nepalieka galimybės derintis prie gamtos ritmo. Dar ir todėl rudenį imame prasčiau jaustis. Kai tamsu, keltis sunkiau visiems - ir "vyturiams", ir "pelėdoms". Jei galėtume drybsoti, pavyzdžiui, iki dešimtos, užuot kulversčiais virtę iš lovos pusę septynių, neabejotinai diena atrodytų geresnė.

Tačiau gamta diktuoja vienokį, o gyvenimas ir darbai - kitokį gyvenimo ritmą. Pavyzdžiui, dailininkas M.Vilutis neturi nei mobiliojo telefono, nei automobilio, neprivalo nuo aštuonių valandų ryto iki šešių vakaro sėdėti prie kompiuterio, bet prisipažįsta, kad nors ir labai stengiasi gyventi savo, o ne industrinio pasaulio padiktuotu ritmu, jam nesiseka to daryti. Būtent todėl menininkas ir bėga į kūrybą.

Ką daryti?

Tai ką daryti mums, jei nesame menininkai ir apnikti rudeninio liūdesio nepajėgūs kurti šedevrų, o gyvenimo būdu esame nutolę nuo gamtos, nors prigimtimi priklausomi ir nuo jos, ir nuo ilgėjančių naktų, ir nuo saulės aktyvumo? Docentė R.Bieliauskaitė nelinkusi vertinti situacijos labai pesimistiškai. "Taupyti elektros energijos tikrai nepatarsiu", - nusijuokia pašnekovė. Pasak psichologės, nors dirbtinė šviesa ir neatstos natūralios, bent jau suteiks žvalumo. Ryškios ir šiltos namų ar darbovietės interjero spalvos taip pat kiek pakels nuotaiką. O geriausia būtų įsiklausyti į savo pojūčius ir norus. R.Bieliauskaitė pataria atkreipti dėmesį į daugelį iš pirmo žvilgsnio nelabai reikšmingų smulkmenų ir jų paisyti. Pavyzdžiui, jei norisi kitokio maisto ir šiltų gėrimų - jais ir pasilepinti, jei blogas oras - visai šeimai susėsti namie ir užsiimti darbais, kuriems vis pritrūkdavo laiko: galbūt su vaiku sukonstruoti naują žaislą ar paskaityti knygą.

Trys jausmai

Kadangi saulė anksčiau netekės ir diena ilgesnė nebus, nuotaiką lemia realybės vertinimas ir sugebėjimas joje susikurti gėrį. "Taigi svarbu turėti aktyvią poziciją", - reziumuoja R.Bieliauskaitė. Tačiau tai įmanoma tik tiems, kurie iš tiesų neserga depresija. Kaip atskirti blogą nuotaiką nuo rimtos problemos? Docentė aiškina, kad šią ligą galima įtarti, kai žmogų iškart kankina trys jausmai, vadinamoji kognityvinė triada: "Jaučiu, kad gyvenimas beprasmis, jaučiuosi beviltiškas, negalįs ką nors pakeisti, jaučiuosi bevertis." Kitas ryškus, nors ir ne medicininis, depresijos požymis yra tai, kad žmogus negeba atlikti uždavinių visose pagrindinėse srityse - darbe, šeimoje ir socialinėje aplinkoje. Tokiu atveju geriausia kreiptis į specialistus, nes visi anksčiau išvardyti patarimai žmogui tik kelia susierzinimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"