TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rumunai Lietuvoje randa protėvių pėdsakų

2016 06 21 6:00
Lučija Andrijesku-Bartkienė jau daugelį metų vadovauja rumunų kultūros bendrijai "Dačija". Romo Jurgaičio ir "Dačija" bendrijos archyvo nuotraukos

Daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ vadovė Lučija Andrijesku-Bartkienė turi tikslą – pasiekti, kad jos gimtoji kalba būtų dėstoma Vilniaus universitete, ir įamžinti faktą, jog pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Moldova, turinti bendrą istorinę, kalbinę bei kultūrinę praeitį su Rumunija.

Kaip pasakojo Lučija, Lietuvos rumunų ir moldavų bendruomenei ypač svarbus faktas, kad pusmečiu anksčiau už Islandiją, mūsų šalies nepriklausomybę pripažino dabartinė Moldovos respublika, tada, kaip ir Lietuva, buvusi Sovietų Sąjungos dalis. „Neseniai mūsų bendruomenę aplankė Valeriu Matei, kuris tuo metu, kai Lietuva taip drąsiai pasipriešino sovietiniai sistemai ir paskelbė savo nepriklausomybę, buvo Moldovos liaudies fronto komiteto parlamente atstovas. Jis yra parašęs atsiminimus, kaip viskas tada vyko: tik iš trečio karto jam pavyko surinkti pakankamai parlamentarų balsų, kad jo kolegos paskelbtų pripažįstantys Lietuvos nepriklausomybę. Mums, Lietuvoje gyvenantiems moldavams ir rumunams, šis faktas yra pasididžiavimo ir pagarbos Lietuvai išraiška. Skeptikai sako, kad Moldova tuo metu nebuvo nepriklausoma šalis, todėl pirmenybė atiduota Islandijai – „visavertei“ valstybei. Tačiau esu įsitikinusi, jog būtent tai, kad Moldova tuo metu dar buvo Sovietų Sąjungos respublika ir yra šios šalies drąsos pavyzdys – niekas nežinojo, kuo šis žingsnis gali baigtis tiek Lietuvai, tiek Moldovai“, – pabrėžė pašnekovė.

Bendruomenės nariai kasmet rašo rumunų kalbos nacionalinį diktantą.

Pagerbė kryžiumi

Lučija pasakojo, kad prieš daugiau nei du dešimtmečius įkurta rumunų kultūros bendrija „Dačija“ iš pradžių užsiėmė visoms tautinėms bendrijoms būdinga veikla – gimtosios kalbos ir tradicijų puoselėjimu. Tačiau to jiems pasirodė per maža. „Vieną dieną susirinkę svarstėme: o ką mes galime duoti Lietuvai, kaip ją pagerbti, ką paliksime savo vaikams? Kadangi esame krikščionys (ne katalikai, stačiatikiai), mus labai žavi Kryžių kalnas. Todėl surinkome lėšų ir 2011 metų spalį pastatėme Kryžių kalne balto akmens kryžių – kaip pagarbos ir dėkingumo ženklą mus svetingai priėmusiai šaliai“, – džiaugėsi L. Andrijesku-Bartkienė.

Rumunų kultūros bendruomenės nariai nuo tada kasmet pirmą spalio sekmadienį vyksta į Kryžių kalną, mini savo šventę „Chram“; nuo seno „Chram“ vadinamos Moldovos miestelių vietinės šventės, vykstančios kartą per metus, tačiau bendrijos nariai nutarė, kad tai puikiai galima pritaikyti jų bendruomenei.

Rumunų kultūros bendrijos vadovė prisipažino, kad iš lietuvių pasiskolino nacionalinio diktanto idėją. „Kai sužinojau apie šį projektą, iš karto pamaniau – ir mums tokio labai reikia, – šypsojosi moteris. – Pirmą rumunų kalbos nacionalinį diktantą surengėme 2012 metų vasario 25 dieną. Žinote, kad dauguma mūsiškių į Lietuvą atvažiavo dar sovietiniais laikais, mes savo gimtosios kalbos mokėmės kirilicos rašmenimis, lotyniškas šriftas 1941 metais buvo uždraustas. Tik 1989 metais moldavams buvo leista naudoti lotynišką raidyną. Nors gana lengvai perėjome prie lotyniškų rašmenų, pasitikrinti žinias ir nepamiršti kalbos labai padeda toks diktantas. Dabar kasmet jį rengiame vasario 14 dieną“, – priminė pašnekovė.

Istorinės sąsajos

Lietuvos rumunų kultūros bendrijos nariai kasmet kovo 1 dieną švenčia „Martisor“ – tradicinę moldavų ir rumunų pavasario šventę, kurios ištakos siekia daugiau nei aštuonis tūkstančius metų. Šventės simbolis – raudonos ir baltos rožių pumpurai, simbolizuojantys meilę ir pagarbą. Tai diena, kai būtinai vaišinamasi tradiciniu kukurūzų miltų pyragu malai dulče. Šio pyrago receptą Lučija atkūrė iš vaikystės prisiminimų. Mat net Moldovoje gyvenantys draugai sakė jau pamiršę jo skonį, nes pyrago kepimo tradicija beveik išnykusi. „Mūsų bendruomenė prieš „Martisor“ šventę susirenka kartu ir savo rankomis daro simbolinius raudonus ir baltus pumpurus. Neseniai viešėję rumunai ar moldavai stebėjosi, kad pasidarėme patys – jie įpratę šių simbolių tiesiog nusipirkti parduotuvėje. Tačiau mums šis procesas – lyg meditacija: darydami pumpurus kalbamės apie istorinę praeitį, išsakome savo mintis, primename jauniesiems bendrijos nariams jų gimtosios šalies istoriją“, – pasakojo „Dačija“ vadovė.

"Martisor" šventės tradicija - rožės.

Pasak Lučijos, bendruomenės nariai susidomėję ieško istorinių Moldovos, Rumunijos ir Lietuvos sąsajų. „Pagal jas pradėjome organizuoti keliones po Lietuvą. Mums labai svarbus miestas yra Kėdainiai. Čia stovi stačiatikių cerkvė, kurią Jonušas Radvila pastatė savo antrai žmonai Marijai Lupu. Ji buvo Moldovos kunigaikščio Vasilės Lupu dukra ir gyveno Kėdainiuose dešimt metų. Labai įdomu ir naudinga ieškoti mūsų protėvių pėdsakų Lietuvoje“, – tikino pašnekovė. Vilniaus Radvilų rūmuose esančioje Radvilų giminės portretų salėje kabo M. Lupu portretas. „Jis pažymėtas 56 numeriu“, – šypsodamasi sufleravo Lučija, mat tarp tokios gausybės Radvilų paveikslų Moldovos kunigaikštytę rasti nėra paprasta.

Pastaruoju metu į Lietuvą buvo atvykę jauni Rumunijos istorijos aistruoliai, kurie lankydamiesi muziejuose, archeologinėse vietose, Kernavėje aptiko akivaizdų ryšį tarp dakų (istorinių rumunų ir moldavų protėvių) ir senųjų lietuvių. „Kai jie pamatė archeologiniuose kasinėjimuose rastą dvigubos gyvatės formos apyrankę, iš karto atpažino, jog tai – dakiškas papuošalas, tik padarytas ne iš aukso, o iš žalvario. Kadangi senovės Dakijoje buvo gausu aukso, papuošalai buvo gaminami iš šio metalo, o lietuviai vietoje jo naudojo žalvarį, nes aukso Lietuvoje praktiškai nėra“, – pasakojo Lučija.

Bendruomenės nariai prieš rumunų kalbos diktantą.

Vaikystės atvirukų šalis

Lučija įsitikinusi, kad į Lietuvą ją atvedė likimas. Prisiminė, kad būdama penktokė iš tetos ir jos vyro sulaukė lauktuvių iš povestuvinės kelionės į Baltijos šalis. Tai buvo daug spalvotų atvirukų iš Lietuvos. „Esu labai emocinga. Pamačius tuos atvirukus net kvapą užėmė – kaip gražu, – prisiminė moteris. – Svarsčiau, kur yra toji nuostabi šalis? Ar kada nors išvysiu ją savo akimis?“ Su savo būsimu vyru lietuviu Lučija susipažino studijuodama Sankt Peterburgo kino ir televizijos akademijoje. Remigijus žavią moldavę kviesdavo į šokius, vakarėlius.

Tautiniais kostiumais rumunai pasipuošia ir per Duonos šventę.

Į Vilnių Lučija su Remigijumi atvyko 1982 metais – abu jau turėdami aukštojo mokslo diplomus ir su pirmagimiu sūnumi ant rankų – Vykintas gimė porai dar studijuojant Sankt Peterburge. Lietuvių kalbos moteris pradėjo mokytis studijuodama: vyras jai davė rusiškų-lietuviškų pasikalbėjimų knygelę. Iš jos nusirašytais žodžiais Lučija Remigijui rašė raštelius ir pakišdavo juos po durimis. Būsimas vyras didžiavosi, kad mylimoji rašo jam lietuviškai. Vėliau moteris skaitė sūnui knygą Lietuvių liaudies pasakos, dar ne visai suprasdama, apie ką jose rašoma. Kadangi pirmagimiui buvo duotas lietuviškas Vykinto vardas, dukrą Bartkai pavadino rumunišku vardu – Dorina. Visada į meną linkusi mergaitė baigė architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, išvyko dirbti architekte Prancūzijoje, o neseniai gavo pasiūlymą ir pradėjo dirbti Monake. Prancūzijoje kurį laiką dirbo ir interneto puslapių dizaineris Vykintas, tačiau tėvų džiaugsmui grįžo į Lietuvą, čia susirado ne tik puikų darbą, bet ir žavingą sužadėtinę.

Daugiausia moldavų ir rumunų į Lietuvą atvyko po Antrojo pasaulinio karo, arba vėliau, su naujų pramonės šakų plėtra. Sąjūdžio laikais, 1989 metais vasario mėnesį, buvo įkurta moldavų-rumunų bendrija „Dačija“. Bendrijos įkūrimą inicijavo Lika Žalakevičienė, Lučija Bartkienė, Vasilė Lupu ir Aleksandras Gyska. Vėliau prisidėjo Ipolitas Lėka, Emilija Paplaitienė, Vladas Sandu, Zina Sesickienė. Bendrija vienija Lietuvoje gyvenančius išeivius iš Moldovos ir Rumunijos. Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 2011 metais Lietuvoje gyveno 540 moldavai ir 77 rumunai. Bendrijos nariai gyvena Kaune, Vilniuje, Žiežmariuose, Marijampolėje, Elektrėnuose, Kretingos rajone, Pasvalyje, Kėdainiuose. Bendrijos narių šeimos dažniausiai yra mišrios, nes daugelis į Lietuvą atvykusių rumunų yra susituokę su vietos gyventuojais. Taigi bendrijos „Dačija“ narius galima vadinti meilės emigrantais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"