TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rusnės žolininkė ne gydo, bet padeda

2016 10 01 6:00
Ežiuolių Valentina Baužienė augina bene daugiausia. Jos ir gražios, ir naudingos - stiprina imunitetą. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Į pamarį ruduo ateina vėliau, tad ir kai kurie žolynai čia visu gražumu žydi ilgiau. Šiemet ruduo apie dvi tris savaites apskritai vėlavo, todėl Rusnės ragana vadinama žolininkė Valentina Baužienė tik šią savaitę suskynė visas savo rausvažiedes ežiuoles – bus imunitetui stiprinti.

„Rusnės saloje visa augmenija vešlesnė. Žemės čia derlingos, siekia 60 balų (net Suvalkijoje derlingumas žemesnis – 50). Drėgmės taip pat pakanka. Augmeniją maitina ir ryto rūkai. Pavyzdžiui, agurkams čia jau būtų per drėgna, o žolelėms tinka. Nuo tos drėgmės jos tik gražiau atrodo, sodresnių spalvų. Net tręšti nereikia. Tik ravėti kokius 6–7 kartus per sezoną tenka, nes tokioje žemėje piktžolės irgi greitai auga – žoleles užgožtų“, – pasakojo 40 skirtingų rūšių augalų 20 arų sklype auginanti žolininkė. Moteris čia triūsia kartu su vyru Virginijumi, jo senelių sodyboje ir įsikūrė.

Kiekvienoje sodyboje

Žolininkų šeima daug ką pasisodina šalia namų, kad nereikėtų po pievas ieškoti. „Tenka savo darže auginti ir ajerus, nes Rusnės upėse gyvena daug vandeninių žiurkių, kurios juos išgraužia, – aiškino V. Baužienė. – Seniau lietuviai visada žemiausioje sodybos vietoje augindavo ajerų. Merginos jų šaknų nuoviru plaukus skalaudavo, duoną ant jų kepdavo. Ir virškinimui gerinti tikdavo. Kaimo moterys augindavo ir debesylus – kosuliui malšinti. Be to, vasarą jie gražiai žydi. Kitados daug naudingų augalų savo sodyboje turėjo kiekviena šeimininkė, ne vien žolininkės, kaip dabar. Daugelis prieskoninių augalų tinka maistui pagardinti, o kartais – ir negalavimui įveikti.“

Žoliauti Valentiną dar vaikystėje vesdavosi mama. Ji ir žoles pažinti išmokė. „Eidavome jau nuo vasario mėnesio. Tik atlydys prasideda, ir jau galima pasikasti šaknelių – ajerų ar miškinių sidabražolių, nes tiek, kiek reikia, iškart vasarą nepasiruošdavome. Medžių pumpurus taip pat galima rinkti žiemą, tik reikia sulaukti 10–15 laipsnių šalčio. Tada jau gali skinti, – kalbėjo V. Baužienė. – Vaikystėje gyvenau Šilutės rajone, netoli Aukštumalos pelkės, ten ir su žalčiais, gyvatėmis susipažinau. Pamenu, klausdavau, ar galiu namo tą gražų „diržą“ parsinešti?“

Valentinos Baužienės teigimu, Rusnės saloje augmenija daug vešlesnė ir sodresnė nei kitur Lietuvoje. Nemuno deltoje drėgmės netrūksta, be to, augalus maitina ir ryto rūkai.

Kur dingo pelynai

Žmonėms dažnai atrodo, kad žolelės auga pačios, jokios priežiūros joms nereikia – tik nuėjai ir prisiskynei. Iš tiesų taip nėra. Pasak žolininkės, dabar net tų augalų, kurių anksčiau rasdavo pievose, ne visur galima aptikti. Štai visi dairosi ir niekur neranda pelynų, augdavusių visuose patvoriuose. „Daugelis augalų išnyksta, nes pievos pernelyg sukultūrintos, per dažnai ir per žemai nušienaujamos, todėl nespėja subręsti sėklos. Pelynus žmonės išnaikino ir puoselėdami sodybas – žoliapjovėmis visus patvorius nudrožia. Todėl daug ką tenka sėti ir auginti lysvėse, – teigė ji. – Kadaise žolininkė Jadvyga Balvočiūtė pasakė, kad mes, žolininkai, tuoj viską lysvėse auginsime, nes gamtoje nebeliks. Daugeliui žolelių taip ir nutiko. Tarkime, pelynams reikia, kad 2–3 metus pieva būtų nejudinama.“

Pelynai, kaip ir peletrūnai (vaistiniai kiečiai) gerina virškinimą, žadina apetitą. „Jie giminingi, – sakė V. Baužienė. – Peletrūnai Lietuvoje natūraliai gamtoje neauga, tačiau šeimininkės juos vertina nuo seno. Kadangi sėklos mūsų klimato sąlygomis ne itin brandžios, žmonės dalijasi kerais. Tačiau peletrūnų būna kelių rūšių. Skaniausi tie, kuriuos nuo seno šeimininkės į varškę dėjo. Jų daigai ir turguje nepigūs. Senovinį peletrūną iš kvapo atpažinsite.“

Peletrūnai ypač mėgstami Kaukaze (ten jie natūraliai auga), dedami į tradicinį gėrimą „Tarchun“. Daugelis Kaukazo tautų šį augalą ir vadina tarchunu.

Pelynams ir peletrūnams giminingi yra diemedžiai. Šiuos augalus bene labiausiai poetiškai išgarsino Salomėjos Nėries eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“. „Nekalbėsiu apie jų vaistingąsias savybes. Pasakysiu tik tiek, kad mūsų krašte žmonės tiki, jog diemedžiai apsaugo nuo piktos akies, todėl seniau jų augo kiekvienoje sodyboje. Tai verta daryti ir dabar. Diemedžio šakelę pravartu įsimesti ir į rankinę, kai einate į svarbų susitikimą. Aš visada nešiojuosi“, – šypsodamasi patikino žolininkė.

Kvepalų nereikia

Paklausta, kodėl augalus vadina žolelėmis, o ne vaistažolėmis, V. Baužienė paaiškino: „Europos Sąjungoje kiti standartai. Jei vadini vaistažole, turi pagrįsti, kokių tiksliai veikliųjų medžiagų ji turi. Dabar mes remiamės vokiečių literatūra, tačiau žolininkai apie žoleles paprastai daug žino nuo seno, iš mamų ir močiučių. Aš irgi papasakoju viską, ką žinau, kai žmonės atvyksta į mano edukacinius užsiėmimus. Kai kurie svečiai taip domisi, kad vaikščiojame po žolelių lysves apie tris valandas.“

Moteris gali duoti ne vieną patarimą einant žoliauti. „Augalai su mumis kalbasi, todėl nevalia jų rinkti pasikvepinus nors ir mėgstamiausiais kvepalais. Neužuosite žolelių skleidžiamo aromato. Taip pat negalima eiti į mišką, jeigu jo bijote. Širdies dūžius pajus žvėrys ir būtinai ateis pasižiūrėti į jus, vaikščios šalia. Gamta mėgsta, kai susilieji su ja, o ne išsiskiri“, – pabrėžė žolininkė.

Tarp žolynų ir paukščių

Nemuno deltą kasmet užklumpantys potvyniai kartais pasiekia ir Baužų daržą. „Turiu nuojautą. Jei spėju, kad potvynis bus didelis, kai kuriuos augalus iškasu ir sunešu į rūsį, kitaip gali supūti. Prie žolelių tikrai yra darbo. Ir net daugiau, nei kitiems gali atrodyti, tačiau man patinka tuo užsiimti, – prisipažino V. Baužienė. – Gamtą mėgstu nuo vaikystės. Kaip smagu, kai pavasarį grįžtu iš turgaus, o jau parskridę vieversiai ar kielės suka ratus virš sodybos. Nepatikėsit, bet suks tol, kol su jais nepasisveikinsi. Kai pamojuoji, tada jau lekia savais reikalais. Suskaičiavau, kad iš viso apie penkiolika rūšių paukščių sodyboje gyvena. Iki Joninių, kol vaikus skraidyti išmoko, taip čiulba, kad tyloj ir nepabūni. Rudenį pro mus irgi tūkstančiai tūkstančių į šiltus kraštus traukia.“

Ne gydo, o padeda

Prieš keletą metų Baužų užaugintos ir sudžiovintos žolelės gavo saugomos teritorijos – Nemuno deltos regioninio parko – produkto ženklą. Juo norima atkreipti dėmesį į vietos gyventojų gaminamus produktus, paskatinti kultūrinio ir gamtinio paveldo pažinimą, taip pat primenama apie vietinių amatų ar kultūrinių vertybių tąsą. V. Baužienė – jau antros kartos žolininkė.

Žolelių mišinių moteris negamina, kiekvienas sudžiovina atskirai. „Kas kaip norės, paskui susimaišys. Pavyzdžiui, prieskoniniai augalai pagerins virškinimą, vadinasi, ir jūsų nuotaika pagerės. Norėdami sumažinti įtampą, išsivirkite raudonėlių arbatos. Kraujotaką pagyvins raudonieji dobilai. Juos mūsų krašte mėgsta ir vyrai, ir moterys. Gelsvės valo organizmą. Nesakau žmonėms, kad žolės gydo, sakau, jog padeda. Atvykusiesiems į edukacinius užsiėmimus aprodau visą mūsų ūkį, supažindinu su augalais. Paskui pasišnekame, kaip juos auginti, kada vartoti“, – pasakojo V. Baužienė, mielai pasidalijanti ir savo išpuoselėtų augalų kereliais. Turguje žmonės iš moters labiausiai perka ežiuoles, pelynus ir medetkas.

Paklausta, kiek reikėtų gerti žolelių arbatos, kad pajustume jų naudą, V. Baužienė atsakė, jog tai labai individualu. „Jei sutrikimas laikinas, pakaks ir vieno puodelio. Jei reikia stipresnio poveikio, galima pagerti savaitę“, – teigė žolininkė. Pasak jos, šiame krašte įprasta kasdien gerti žolelių arbatos. Tiesiog dėl to, kad skanu. „Šeimos nariai nusprendžia, kurių žolelių arbatą gers vieną dieną, o kurių – kitą. Kitąsyk tiesiog jauti, kad norisi raudonėlių, o kartais – šalavijų ar medetkų. Pati labai mėgstu šių augalų arbatą. Be to, medetkos atšviežina žemę. Net kelis kartus per metus jų pasisėju“, – tvirtino V. Baužienė.

Žolininkė prasitarė, kad turi ir stebuklingosios „Valentinos arbatos“, nuo kurios pagausėja krikštynų. „Yra arbatos, kuri sutvirtina šeimas. Koks augalas joje dominuoja – paslaptis. Pasakysiu tik tiek, jog tai – prieskoninis augalas. Arbata tokia skani, kad abiem norisi ilgiau kartu sėdėti ir gurkšnoti“, – intrigavo moteris.

V. Baužienė turi ir specialias žolynų kortas. Kokią žolelę ištrauki, to ir lauk. Pavyzdžiui, ištrauksi varputį, lauks įtampa, konfliktai, o rugiagėlės korta pranašaus darną ir ramybę, nes tokias savybes skleidžia ši mėlynžiedė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"