TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rūta iš Londono: „Aš neemigravau, į Lietuvą sugrįšiu“

2016 09 16 6:00
Asmeninio albumo nuotrauka

Užsienio šalyse gyvenantys lietuviai nepraranda ryšio su gimtine, domisi įvykiais ir nuotaikomis Lietuvoje, kasdien bendrauja su čia likusiais artimaisiais ir draugais, žada anksčiau ar vėliau grįžti į Lietuvą. Kai kurie jų net nesijaučia emigravę – sako išvykę trumpam, tartum išdūmę į svečius arba tartum išėję į darbą tolėliau nuo namų.

„Į Lietuvą sugrįšiu. Aš neemigravau. Šiuo metu dirbu Londone, ir tiek. Pasaulis pasikeitė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir prisijungus prie Šengeno zonos – gal dar ne visi Lietuvoje tai suprato. Šiuo metu mano gyvenimas visavertis Londone. O kai sugalvosiu, ką veikti Lietuvoje, grįšiu į Vilnių“, – sako Londone gyvenanti žurnalistė Rūta Skatikaitė.

Į Londoną Rūta išvyko tebedirbdama žurnaliste „Lietuvos žiniose“ – tuo metu ji turėjo penkias savaites atostogų ir pamanė per tiek laiko sugebėsianti apsispręsti: rasti darbą svetur arba grįžti į Vilnių.

„Bet viskas susiklostė kitaip. Darbą gavau tik po dvejų metų, tačiau per tas penkias savaites pasijutau itin reikalinga dukrai ir paaugliui anūkui, pas kuriuos Londone gyvenau ir iki šiol tebegyvenu, – prisimena ji. – Mane pakerėjo šis miestas – nors ir anksčiau ten svečiavausi, bet nebandžiau „pasimatuoti“ šio didmiesčio sau, įsivaizduoti, kaip jame gyvenčiau. Jokių konkrečių planų neturėjau, išskyrus vieną mintį – ieškosiu darbo pagal specialybę arba tokio, kuris man patiktų. Anglų kalbą mokėjau (tuo metu maniau, kad neblogai moku), Lietuvoje darbą turėjau, tad nebuvo jokio reikalo imtis bet kokio užsiėmimo.“

Dabar po „Brexit“ pasipylusias istorijas apie neapykantos išpuolius prieš imigrantus Rūta vadina išpūstomis. Ji neabejoja, kad iš Europos Sąjungos išstojusioje Jungtinėje Karalystėje pokyčių bus, tačiau senas demokratijos tradicijas puoselėjanti visuomenė dirbančius kitataučius ir toliau priims svetingai.

Dienraščiui „Lietuvos žinios“ Rūta Skatikaitė papasakojo, kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuvos išeiviai Londone.

– Koks buvo pirmasis jūsų įspūdis apie galimybes šalyje, į kurią plūsta mūsų tautiečiai? Ar Londonas pasirodė svetingas, kupinas galimybių, o galbūt priešingai – pilnas darbo jėgos, taigi konkurencingas ir komplikuotas atvykėliams?

– Mano darbo paieškos Londone nebuvo vienintelis gyvenimo tikslas. Neką mažiau rūpėjo ten jau gyvenantis anūkas – jam sunkiai sekėsi mokykloje. Tad gyvenimo aprašymus dėl darbo paieškų siųsdavau, bet likusį laiką skirdavau anūkui, dukrai – šeimai ir bent kartą per savaitę išvykdavau pasivaikščioti po Londono centrą ir muziejus. Nepuoselėjau vilčių, kad tuoj pat rasiu darbą, juk artėjau prie 60-mečio. Nusprendžiau keisti profesiją – tapti vertėja, juk puikiai moku lietuvių ir rusų kalbas, o ir angliškai kalbėjau, skaičiau ir rašiau. Praėjus keliems mėnesiams po atvykimo pradėjau savanoriauti sero Džono Souno muziejuje, po pusantrų metų man buvo pasiūlytas kviečiamo darbuotojo darbas, o dar po kelių mėnesių pradėjau dirbti puse etato. Šią vasarą gavau pasiūlymą dirbti visu etatu, bet atsisakiau. Man smagu, kad dirbu tik 4 valandas – lieka laiko šeimai, sau, nebebūnu žiauriai išvargusi, o gaunu valstybės tarnautojo atlyginimą ir 32 darbo dienų atostogas per metus. Neatsisakau dirbti ir viršvalandžių. Man Londonas nebuvo kupinas galimybių, ne toks mano amžius, bet čia jaučiuosi visaverte asmenybe, net pasakyčiau, esu kur kas jaunesnė, nei būčiau Lietuvoje.

– Trejus metus intensyviai mokėtės ir tapote kvalifikuota anglų-lietuvių kalbos vertėja. Kaip keitėsi jūsų padėtis šioje šalyje, gerėjant kalbos įgūdžiams? Mūsų nebestebina istorijos apie lietuvius, kurie išvyksta padirbėti į Angliją nemokėdami anglų kalbos. Kaip tai apriboja įsidarbinimo galimybes?

– Teko mokytis trejus metus, kol išlaikiau visus penkis egzaminus ir gavau universitetinio lygio vertėjos diplomą. Jis pripažįstamas teismuose ir policijoje, jau nekalbant apie įvairias kitas įstaigas bei organizacijas. Ar padėjo kalbos įgūdžiai? Tikriausiai, antraip nebūtų pasiūlę viso etato muziejuje. Vertėjos darbas man nėra pagrindinis, greičiau pramoga. Jis prideda labai daug naujų potyrių – verčiau motinai, iš kurios atimta ir globėjams perduota dukra; kitai moteriai, pabėgusiai nuo smurtaujančio vyro; vyrui, bandančiam padėti žmonai išsikapstyti iš narkotikų liūno. Dažniausiai tenka versti rusakalbiams, lietuvių pasitaiko retai. Bet smagiausias mano darbas buvo versti garsiam anglų aktoriui serui Ianui McKellenui, kuris daugumai pažįstamas iš „Žiedų valdovo“ ir „Da Vinčio kodo“. Lankiausi jo nuostabiuose namuose ant Temzės kranto, daug bendravau su aktoriumi ir dar kartą įsitikinau, kad tikrai talentingi žmonės yra paprasti, geranoriški.

– Kuo užsiimate šiuo metu Londone, kokie jūsų planai netolimoje ateityje?

– Londone dievinu maudymąsi Serpentino ežere – jis yra Haid Parke, pačioje Londono širdyje. Klubo nariai maudosi anksti ryte ištisus metus. Žiemą yra tekę matyti ir ledo, bet kaip smagu papliaukioti šaltame vandenyje. Išsimaudę geriame arbatą, bendraujame, ir tai puikiausios dienos minutės. Dauguma klubo narių itin geri plaukikai, šiemet jau keli perplaukė Lamanšo sąsiaurį. Tad ir kalbos apie plaukimo sąlygas tarp Škotijos salų, Hudzono įlankoje, dar kur nors. Man patinka, įkvepia – šiems žmonėms viskas įmanoma, svarbu tik tinkamai organizuoti plaukimą. Beje, be hidrokostiumų – jie Serpentine nepripažįstami.

O ateities planai itin rimti – ketinu džiaugtis gyvenimu, kol pajėgsiu.

– Kadangi Anglijoje gyvenate jau ne vienus metus, veikiausiai esate neblogai susipažinusi su vietos įstatymais, o galbūt ir ten galiojančiomis „nerašytomis taisyklėmis“. Kokius šiandien įvardytumėte esminius skirtumus darbo rinkoje čia, Anglijoje, ir Lietuvoje?

– Deja, nesu itin gerai susipažinusi su įstatymais. Tačiau esminį skirtumą pastebėjau – į darbą žmonės priimami įvertinus jų kvalifikaciją, o ne pažintis. JK keliami itin griežti reikalavimai elgesiui su kolegomis ir lankytojais, netoleruotinas net menkiausias šiurkštumas. Per tą laiką, kai dirbu muziejuje, penki mano kolegos, visi anglai, neteko darbo dėl vienintelio nusiskundimo – nepagarbaus elgesio su lankytoju. O vienas puikiai dirbęs ir itin mandagus kolega buvo išmestas iš darbo dėl to, kad netinkamai pajuokavo su jauna savanore. Tad pagrindinė taisyklė – draugiškumas ir nuoširdumas, kvailus juokelius, pašaipas, apkalbas, pyktį pasilikite sau. Verslo nebandžiau kurti, jei neskaitytume vertėjos darbo. Tai tarsi mano asmeninis verslas, jį užregistravau. Pirmais metais neturėjau mokėti mokesčių, o šiais teks susiskaičiuoti ir deklaruoti pajamas bei išlaidas. Reikės šiek tiek sumokėti mokesčių.

– Po netikėto „Brexit“ posūkio viešojoje erdvėje pasipylė istorijos apie britų išreikštą neapykantą imigrantams. Ar jūs pati, aplinkiniai kaip nors pajutote visuomenės požiūrio, elgesio pokyčius, paūmėjusią diskriminaciją? Ar anksčiau pastebėjote, kad britai į atvykėlius žiūrėtų iš aukšto ar reikštų nepasitenkinimą dėl „atimtų“ darbo vietų?

– Viešojoje erdvėje pasirodžiusios istorijos yra gerokai išpūstos. Nei aš, nei mano šeima ar kiti užsieniečiai nėra pajutę neapykantos. Padėtis nėra tokia dramatiška, kaip bandoma parodyti, ir niekada nebus. Kodėl? „Mes esame Didžioji Britanija, nes mus vienija tokios vertybės kaip demokratija, kalbos laisvė, pagarba ir galimybės visiems. Mes esame visų mūsų dalių visuma – didi ir įvairi visuomenė. Neapykantai nėra vietos prie stalo, ir mes padarysime viską, kad to nebūtų“, – tai vidaus reikalų ministrės Amber Rudd žodžiai. Jos pozicija suprantama didžiajai daugumai JK gyventojų. Ir ne tik suprantama, bet ir įtvirtinta įstatymiškai. JK numatyta baudžiamoji atsakomybė už neapykantos išprovokuotus nusikaltimus – įžeidimus, panieką, erzinimą. Vyriausybė netrukus išplatins papildomos medžiagos mokykloms ir kitoms įstaigoms dėl neapykantos išprovokuotų nusikaltimų. Žmonės skatinami kreiptis dėl patirtų įžeidimų. Ši sistema JK veikia – tai šalis, kurioje neapykanta apskritai netoleruojama. Statistika liudija, kad birželio 25 dieną, iškart po balsavimo dėl „Brexit“, buvo užregistruota daugiausia skundų – net 289 visoje šalyje. Taigi nepasitenkinimo būta ir vis dar yra. Bet bendra atmosfera nepakitusi – emigrantai, kaip ir anksčiau, Londone jaučiasi puikiai.

Ar pyksta anglai dėl atimtų darbo vietų? Štai mano tiesioginis viršininkas muziejuje kroatas, baigęs Londone universitete dailės istorijos studijas. Iki šios vasaros tik mudu buvome užsieniečiai kolektyve. Jis paskirtas į aukštas pareigas pernai, laimėjęs konkursą, o muziejuje mudu kartu savanoriais pradėjome dirbti prieš ketverius metus. Anglai kolegos į šias pareigas nepretendavo: sunkios, atsakingos, nervingos. Kas šiuo atveju gali pykti? Kai šalyje laikomasi įstatymų, žmonės nelieja įtūžio ant emigrantų.

– Itin gausu spekuliacijų, kaip po referendumo pasikeis šalyje dirbančių kitataučių padėtis. „Brexit“ šalininkai yra sakę, kad nė vienas išstojimo scenarijus neturės jiems įtakos, o kai kurie „Brexit“ priešininkai, taip pat europinės teisės ekspertai perspėja, jog nėra garantijų, kad išstojus iš ES visų teisės į būstą, darbą, verslą, nuosavybę ir viešąsias paslaugas, tokias kaip išsilavinimas, medicinos pagalba, liks tokios pat. O kokios prognozės dažniausiai pasiekia jus?

– Neseniai grįžau iš Rusijos. Viena pažįstama, nutaisiusi neva susirūpinusį veidą, klausė, kaip mes gyvensime po „Brexit“, kas manęs laukia Anglijoje. Knietėjo atsakyti: lieps išsinešdinti per savaitę, kaip kad rusai 1945 metais liepė vokiečiams Kenigsberge, o kas neišvyks, bus išsiųsti į Sibirą. Bet nepasakiau – ji patikėtų! Nes rusams toks elgesys būtų suprantamas. Deja, patikėtų ir kai kurie lietuviai.

Tik nesuprantu – kodėl? Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais komunistai gąsdino rusus, kad štai dabar lietuviai juos diskriminuos, skriaus – ar buvo taip? Jeigu lietuviai neskriaudė rusų, dėl kurių tikrai nemažai nukentėjo, kodėl britai turi skriausti lietuvius?

Britų visuomenė jau turi senas demokratijos tradicijas, o tai reiškia, kad jos įsišaknijusios gyventojų sąmonėje, ir ne pirmoje kartoje. Jau gyvenantys ir dirbantys čia emigrantai tikrai nebus skriaudžiami. Kas kita yra sąlygos, dėl kurių bus susitarta su ES. Daugeliui rūpi, ar sulaukus pensinio amžiaus bus įskaitytas darbo stažas, gautas dirbant kitose ES valstybėse? Rūpi ir sveikatos apsaugos, išsilavinimo sritys. Bedarbiai, iš pašalpų gyvenantys asmenys gal ir turėtų pagrindo sunerimti, tik abejoju, ar daug tarp jų lietuvių, žmonių iš ES šalių. Didžioji emigrantų dauguma JK – pakistaniečiai, indai, išeiviai iš Afrikos. Neabejoju, jog pokyčių bus, – juk todėl anglai ir balsavo už atsiskyrimą – bet ne tokių, kad reikėtų bėgti iš šalies. Kas kita naujai atvykusieji po „Brexit“ – jų padėtis bus sunkesnė. Mano visi pažįstami dirba, moka mokesčius, jiems „Brexit“ nekelia nerimo.

– Anksčiau emigrantai dažnai būdavo kritikuojami, neva Lietuvoje gyvendami tokiomis pat prastomis sąlygomis ir dirbdami taip pat intensyviai sugebėtų ne prasčiau užsidirbti, o šiandien emigracija dažnai suvokiama kaip žmonių paieška geresnio gyvenimo. Kaip jūs pati matote požiūrio į emigrantus pasikeitimą?

– Lietuvoje pagal darbo sutartį dirbau žurnaliste didžiausiuose dienraščiuose, rašiau tiriamosios žurnalistikos straipsnius, tačiau uždirbdavau mažiau nei dabar, kai dirbdama puse etato muziejuje lankytojams pasakoju apie architektūrą. Ne visuomet atlyginimas svarbiausia – kol mane „vežė“ žurnalistika, tol dirbau, kad ir ne itin gerai mokamą darbą. Iki šiol, ko gero, būčiau dirbusi ir maniusi, kad tai vienintelis dalykas, kuris man įdomus, jei nebūčiau surizikavusi ilgiau pasilikti Londone pas dukrą. O dabar žinau, kad pasaulyje yra dar daugybė „vežančių“ dalykų, kad patriotizmas yra gerai, bet jis negali tęstis amžinybę. Visiems reikia poilsio ir šiek tiek komforto, net tiems, kas 40 metų gynė viešąjį interesą, žmonių teises, kovojo su neteisybe, demaskuodavo korupciją. Aš daug dirbau ir ilgai gyvenau Lietuvoje, bet kodėl, turėdama galimybę, negaliu džiaugtis Londonu ir gyvenimu čia? Galiu, tad ir gyvenu Londone, pasaulio bamboje, ir man smagu.

– Lietuvos Vyriausybė neseniai pritarė priemonių planui, kaip mažinti emigraciją ir didinti grįžtamąją migraciją. Ar jums yra tekę girdėti apie šias priemones? Kas jus pačią sugrąžintų į Lietuvą?

– Pastaruoju metu nemačiau įstatymų, kurie realiai būtų skirti Lietuvos gyventojų gerovei – juk tikrai tokiu nepavadinsi darbuotojams nepalankaus naujojo Darbo kodekso.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"