TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Bartkus nenorėtų atsidurti politikų vietoje

2014 04 05 6:00
"Vienas garbus žmogus, pas kurį nuvažiavo žurnalistai, ištraukė paketą su dešimčia tūkstančių, - prisimena S.Bartkus. - Niekas net nebandė paimti pinigų." Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Vienas įtakingiausių lietuviškos televizijos prodiuserių Saulius Bartkus prisipažįsta, kad kitados turėjo puikybės. LNK infošou KK2 ir „KK2 penktadienis“ bei realybės dokumentiką „Pagalbos skambutis“ prodiusuojantis vyras žada, kad skandalų dar bus, ir patikina, jog vasarinis pasimatymų šou „Soriukas“, kurį ėmėsi kurti, yra tai, ko dar nematėte.

- Tavo prodiuserinės kompanijos pavadinimas – „Be tabu ir ko“. Ar tau, kaip prodiuseriui, egzistuoja tabu?

- Aišku, kad egzistuoja. Kaip prodiuseris esu apibrėžtas įstatymais. „Telikas“, skirtingai nei internetas, labai griežtai reglamentuotas. N-7, N-14, S – turi žaisti neperžengdamas šių rėmų. Be to, kiekvienas žmogus turi normas, kurių jis pats laikosi. Šiaip aš žiauriai konservatyvus. Yra toks gyvojo klasiko Juozo Erlicko posakis: „Teisybė, meilė ir dora.“ (Juokiasi.) Visiems reikia vadovautis šiais principais; aš jais vadovaujuosi. Didžiausia nuodėmė, kurios vengiu, yra puikybė – kitų niekinimas aukščiau iškeliant save. Kitados turėjau puikybės, tačiau ji pradėjo trukdyti ir aš jos atsisakiau. Kiekvienas turi garbėtroškos jausmą ir saviraiškos poreikį. Tai nėra blogai, tačiau tai gali peraugti į puikybę. Nevardysiu, bet žinau televizijos žmonių, kurie pasižymi šia savybe. Kai kurie mano darbuotojai linksta į puikybės jausmą, tačiau aš jį užgesinu, nes tai trukdo darbui ir bendravimui. Žmonės nesugeba komunikuoti arba dėl kompleksų, arba dėl puikybės; tai – du kraštutinumai. Reikia atrasti viduriuką. Aš jį jau atradau.

„Be tabu ir ko“ nėra tabu, jeigu kalbame apie valdininkus ir klerkus, kuriuos išlaikome. Jei kalbame apie paprastą žmogų ir jo gyvenimą, galioja patys griežčiausi tabu.

- Prodiusuoji bulvarinius LNK šou KK2 ir „KK2 penktadienis“. Į eterį leidi viską, ką nufilmuoja tavo žurnalistai, ar turi skandalingos medžiagos, kurios dėl kokių nors motyvų niekada nerodei?

- Turiu skandalingos dar nepublikuotos medžiagos. (Juokiasi.) Kol kas jos nerodžiau, nes tokia informacija turi "prisirpti". Yra siužetų, kuriuos reikia iš karto leisti į eterį, ir yra siužetų, kurių reikia išlaukti. Net neabejoju, kad skandalų dar bus.

- Sąmokslo teorijų šalininkai šią akimirką rauko antakius ir sako, kad tam tikros informacijos nerodai, nes tau sumokėjo.

- Sąmokslo teorijos – normalus dalykas; aš prie jų pripratęs. Kai mano žurnalistas nuvažiuoja kur nors filmuoti siužeto, jam žmonės sako: „Mes žinome, kas jums sumokėjo!“ Jeigu žino, tegul įvardija – pasibylinėsim. Prie širdies pridėjęs ranką galiu pasakyti, kad mes nežaidžiame nešvarių žaidimų. Tai – mano principo reikalas.

Prisimenu, kaip vienas garbus žmogus, pas kurį nuvažiavo žurnalistai, ištraukė paketą su dešimčia tūkstančių. Niekas net nebandė paimti pinigų, nes žinojo, kad tai baigtųsi liūdnai. Anksčiau ar vėliau visa tai paaiškėtų ir susigadintum savo vardą.

"Esame žemės, kurioje vyko daug tragedijų, kurioje – nemažai kino filmų scenarijų vertų likimų, gyventojai. Gaila, kad apie tai mažai kalbame; tai – valstybės problema", - sako S.Bartkus.

- Nesu matęs daug KK2 laidų, nes man susidarė įspūdis, kad projektas manipuliuoja faktais, o kai kuriuos herojus paverčia klounais. Įspūdis teisingas?

- Net rašydamas manipuliuoji faktais – ne toje vietoje padėsi kablelį ir tai bus manipuliacija. „Subjektyvumas“ ir „manipuliavimas“ – labai slidžios sąvokos.

Jeigu KK2 pateiktų informaciją kaip žinių laida, ji būtų sausa. Jei pristatome medžiagą kitaip, atsiranda tai, ką pavadinčiau ne manipuliacija, o atspalviais. Tai, ką daro KK2, yra kitokia žurnalistika. Info žanre pamatysi ir kriminalo, ir dramos, ir bulvaro, ir analitinių temų. Stengiamės subalansuoti – jeigu rodomas rimtas siužetas, jam reikalinga atsvara.

- Praėjusios savaitės penktadienį išplatintame LNK pranešime žiniasklaidai apie tavo prodiusuojamą pasimatymų šou „Soriukas“ teigiama, kad „nieko panašaus iki šiol nesate matę“. Skamba kaip eilinis viešųjų ryšių muilo burbulas.

- Nesame darę nieko panašaus, todėl man pasirodė, kad žiūrovai nematė nieko panašaus. (Juokiasi.) Lietuviškos televizijos nerodė tokio formato pasimatymų laidos. Prodiusavau pasimatymų šou – LNK „Kitas!“ ir TV6 „Meilės trikampis“. Naujasis šou turi šių pasimatymų laidų bruožų.

Tikiu „Soriuku“ – stengiuosi tikėti visomis laidomis, kurias darau. Kartais nepasiseka. Žinojau, kad 2007-aisiais „Be tabu ir ko“ prodiusuotas TV3 improvizacijų šou „Ačiū Dievui, atėjai“ nebus reitinginis – ne ta konkurencinė aplinka.

- „Be tabu ir ko“ kūrė keliasdešimt laidų. Ko gero, tokius tavo prodiusuotus projektus kaip LNK infošou „Kažkas atsitiko“, TV3 ekranizuotų anekdotų šou „Dzin“ ar bulvarą „Be tabu“ žiūrovai atsimena iki šiol, nors jie jau nerodomi. Kuriam savo gaminiui didžiausią nostalgiją jauti?

- Visi projektai man brangūs. Aišku, buvo išskirtinių laidų – tokių kaip LRT televizijos „Požiūris“, kurį vedžiau. Išreiškiame save kurdami ir dokumentinius filmus – „Saulės mūšį“, „Pavergtųjų sukilimą“ bei kitus. Lietuvoje trūksta dokumentikos, kuri ugdytų patriotinius jausmus. Esame žemės, kurioje vyko daug tragedijų, kurioje – nemažai kino filmų scenarijų vertų likimų, gyventojai. Gaila, kad apie tai mažai kalbame; tai – valstybės problema.

Jei nebūtų komercinių projektų, nebūtų ir dokumentinių juostų, nes pastarųjų sąnaudas didžiąja dalimi dengiame patys. Būna, kad labai nedidele dalimi prisideda ir valstybė.

- Esi patriotas?

- Tikrai taip. Kyla diskusijos: „Kokią vėliavą kelti – su Vyčiu ar Trispalvę?“ Visada pasisakau už Trispalvę. Kad ir kokia banali ji kai kam atrodo, dėl jos per daug žmonių atsėdėjo „durnynuose“, per daug lietuvių buvo išvežta.

- Žiniasklaida nuolat rašo ir kalba apie blogus politikų darbus, juos rodo. Tu nemanai, kad žurnalistai perlenkia lazdą ir užsižaidžia?

- Nemanau. Juk yra daug politikos žmonių, kurių mes nepažįstame. Jeigu paprašyčiau tavęs išvardyti šimtas keturiasdešimt vieną Seimo narį, tu išvardytum dvidešimt.

Politika – šlykštus reikalas. Į ją einantys žmonės žino, kur brenda. Žiniasklaida į jų gyvenimą gali įsikišti tiek, kiek jie leidžia. Jeigu kažkas savo pajamų deklaracijoje nurodo visiškai neturintis nekilnojamojo turto, o mes žinome, kur jo namas, sodyba ir butas… Jis meluoja, o mes išrinkome tokį žmogų ir maitiname jį savo mokesčiais. Man, kaip piliečiui, labai įdomu, kaip panaudojami mokesčiai, kadangi aš sąžiningai juos moku.

Yra du rinkimų etapai. Prieš rinkimus politikai labai atviri, prie žurnalistų sustoja norinčiųjų pakalbėti eilutė – jiems svarbu pasirodyti; nesvarbu, gerai ar blogai. Po rinkimų visi pasidaro nekalbūs.

Politikai – suinteresuoti žmonės. Būna, kad jie skambina mano žurnalistams ir pateikia informacijos apie savo oponentus. Mus domina tokia medžiaga. Aišku, patikriname faktus, domimės, kas už jų slypi, ir kiek tai verta viešinti.

- Saugai privačią savo erdvę?

- Labai saugau. Niekada nenorėčiau atsidurti politikų, apie kuriuos trimituoja žiniasklaida, vietoje. Todėl aš nesuksiu į politiką. Be abejo, negaliu spjaudyti į šulinį, iš kurio galbūt kada nors gersiu, tačiau, kiek pažįstu save, žinau, kad politikoje man būtų blogai.

- Tau kada nors teko sulaukti turčių pasiūlymo jų atžalą už šlamančiuosius stumtelti į televiziją, padaryti TV žvaigžde?

- Neteko. Jei sulaukčiau tokio skambučio, pasiūlyčiau eiti pasimokyti. Vertinu gabius ir užsispyrusius provincialus, turinčius didelį norą dirbti. Pas mane dirba daug tokių žmonių.

Gaunu begalę laiškų iš buvusių žvaigždžių, nes vesti laidą nėra sudėtingas darbas, o pinigai neblogi. Tačiau vedėjas turi turėti turinį, jis turi būti ragavęs gyvenimo. Sakoma, kad žinomam žmogui atsiveria visos durys. Atvirkščiai – jos uždaromos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"