TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Janušauskaitė: visos chameleono spalvos

2010 10 13 0:00
S.Janušauskaitė: "Mane užbūrė teatro atmosfera. Pudros kvapas, drabužiai... Ir buvimas kitu."
Dmitrijaus Matvejevo, asmeninio albumo ir „Aktorių agentūros" nuotrauka

Pamėginkite pašnekinti iš Šiaulių kilusią teatro ir kino aktorę Severiją Janušauskaitę. Ji kuklinsis, teigs, kad visi jos atsakymai tik "taip", "ne" ir "nesakysiu". Nepasiduokite. Pasiteiraukite apie darbą ir darbus - aktorė užsidegs tokiu entuziazmu, kad nenorėsite, jog ji liautųsi pasakojusi.

"Apie savo asmeninį gyvenimą galiu pasakyti viena: nesu kompanijos žmogus. Gyvenu uždarą gyvenimą ir niekam neleidžiu kišti į jį nosies. Esu aktorė, kuri, nežinau - gerai arba blogai - gali atlikti režisieriaus užduotį teatre arba kine. Viskas", - gana griežtai įspėja pašnekovė. S.Janušauskaitė - nepriklausoma menininkė. Nedalija interviu, nedalija savęs, renkasi vaidmenis, atidžiai vertina pasiūlymus. Kritiškai arba santūriai atsiliepia apie savo darbus. Sako suvaidinusi tik trijuose rimtuose spektakliuose. Visi - Jaunimo teatro. Vaidmenų aktorei galėtum "prikišti" ir daugiau, tačiau Severijos neperkalbėsi - trys, ir viskas. O kine... Kine kaip kine. Įsiminė dideliu vaidmeniu rugsėjį pristatytame filme "Anarchija Žirmūnuose" ir daugybe ryškių trumpesnių. Šiuo metu filmuojasi švedų juostoje "Crown Jewel" ir Algimanto Puipos "Miegančių drugelių tvirtovėje".

Iš tolimojo kampo

- Stebint tave, tavo vaidmenis, ypač kine, gali pamanyti, kad vaikystėje vadovavai berniukų gaujai.

- Ne. Neturėjau geriausių draugių, neturėjau ir draugų. Visada buvau vienišė, autsaiderė. Mėgdavau stebėti kitus iš tolimojo kampo. Nebuvau pastumdėlė, bet nebuvau ir lyderė. Jei tai piktybiniai vaikai - aš tarp jų, jei mergaitės - vaidinu, kad man įdomu su lėlėmis žaisti. Prisitaikydavau. Va, gal ir atsirado ta profesija. Vis dėlto įdomiausia buvo vienai.

- O ką veikdavai viena? Skaitydavai knygas ar svajodavai?

- Knygos, knygos, knygos. Graužti jas ėmiau labai anksti, beveik penkerių. Tėvai turėjo biblioteką. Viskas prasidėjo nuo pasakų. Po to skaičiau užsienio noveles. Mokslų nepavadinčiau ypač sėkmingais. Buvau tikra humanitarė: linkau į menus, mokiausi muzikos, baigiau dailės mokyklą.

- Ar galėtum prisiminti savo pirmuosius apsilankymus teatre?

- Gyvenom Šiauliuose. Visi kaimynai buvo teatro aktoriai. Draugavau su jo vadovo Antano Venckaus dukra. Su bendraklasiais kartu eidavom į spektaklius. Mane užbūrė atmosfera. Žavėjo ne aktoriai, ne tas patosas, o tamsa, aksominės užuolaidos. Tai siejosi su senove. Pudros kvapas, drabužiai. Žinai, mergaitei... Ir buvimas kitu. Anksti supratau, kad noriu stoti į aktorinį, vaidinti, būti teatre. Apie kiną tuomet nemąsčiau. Bet teatras - taip, užbūrė. Nugirsti kaimynų aktorių pokalbiai... Man tai buvo įdomu. Tie žmonės atrodė kitokie. Žinodama, jog ir pati esu savotiška - balta varna tarp vaikų, paauglių, suvokiau, kad teatras yra puiki terpė save išreikšti.

- Ar vaidindavai mokykloje?

- Taip. Bet nedrįsdavau būti lyderė. Neturiu jokių režisūrinių gebėjimų. Nemoku savęs reklamuoti, pristatyti. Per kiekvieną atranką jaučiu gėdą. Kaip debiutantė: drebu, raudonuoju, nepasitikiu savimi. Profesija šiuo požiūriu manęs visiškai neužgrūdino.

- Tačiau scenoje atrodai tvirta. Ir ne tik joje.

- Netiesa. Tai ne fasadas, tai - iš patirties. Nesakau, kad nesu jautri. Sakau, kad mielai tokia būčiau, bet neturiu galimybių. Tiesiog gyvenimo patirtis, išgyvenimai tai lemia.

Ta baimė susisaistyti

- Kaip klostėsi studijos?

- Kai baigiau mokyklą, Dalia Tamulevičiūtė rinko "rusų kursą" (Lietuvos rusų dramos teatrui - aut.). Rusų - jau ne mano kartos kalba, tad pasirinkau teatro ir kino grimo studijas. Metus pasimokiau ir stojau į "Šiaulių kursą" (Šiaulių dramos teatrui - aut.). Daugelis nežinojo, ko čia atėjo. Bet buvo ir tokių, kurie dirbo rimtai. Man tai davė didelę patirtį. Gal todėl sugebėjau taip lengvai ir greitai "šokti" į teatrą, kuris mane pakvietė, ir dirbti su režisieriumi. Buvau viena tuos ketverius metus, jaučiau, kad dirbu viena. Po to su bendrakurse įstojom į magistrantūrą. Kursui vadovavo Jonas Vaitkus. Įšokau į kitą gyvenimą, į praktinį darbą. Atsidūriau tarp žemės ir dangaus: nesutikau nei važiuoti į Šiaulius, nei eiti į Jaunimo teatrą.

- Kodėl?

- Nes Jaunimo teatre daug aktorių, kuriems irgi reikia darbo. Pamaniau, ateity norėsiu dirbti su kitais teatrais, filmuotis. Ir ta baimė susisaistyti... Reikia nemažai drąsos atsisakyti nuolatinio atlyginimo, bet... Gal kada nors.

- Koks buvo magistrantūros kursas?

- Man tai - žvaigždžių kursas: Dainius Gavenonis, Larisa Kalpokaitė, Inga Jankauskaitė, Vaidotas Martinaitis, Aldona Vilutytė, Arūnas Sakalauskas ir kiti. Mėnesį pasimokiau, ir J.Vaitkus pasiūlė vaidinti.

- "Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje"?

- Taip. Laukiausi vaikelio, todėl pasiėmiau akademines atostogas ir į magistrantūrą negrįžau. Nuolat tekdavo repetuoti, negalėjau laikyti egzaminų, kaupėsi skolos. Supratau, kad man svarbesnis praktinis darbas. Ir viskas. Po vaiko gimimo repetavau naują spektaklį - "Patriotus". O grįžti į studijas galiu bet kada.

Atsiriboju, paleidžiu, neprisirišu

- Ir kino pasaulis beldėsi į duris?

- Po truputį viskas mezgėsi. Mano bendrakursiai buvo kino ir TV režisieriai - tarp jų - Kristina Buožytė, Jūratė Samulionytė; jie mus kviesdavo į savo filmus. Nuolat pasitaikydavo ir užsienio projektų.

- O vaidmenys kine? Pamenu, "Anarchijos Žirmūnuose" labai laukei.

- Nebelaukiu, mačiau. Padariau savo darbą...

- Neblogai, kaip manai?

- Nedrįstu vertinti. Sau visada atrodau blogai. Negaliu žiūrėti į save, girdėti, klausyti. Atsiriboju, paleidžiu, neprisirišu. Matau tik neigiamus dalykus. Kiti mato kitus. Jie man sako, o aš jų negirdžiu, vis tiek savo darau. Taip yra. Nežinau, koks turi būti vaidmuo, kad pasakytum: "Va čia tai suvaidinau!" Ar kada nors toks bus? Tikriausiai niekada.

- Regis, neigiamų vertinimų apie savo vaidmenis teatre nesi sulaukusi.

- Gal ir blogai. Norėtųsi. Tiesiog darau savo darbą, kurį labai mėgstu, dievinu, man jo trūksta, aš jo alkstu. Pati geriau jaučiu, kada padarau silpniau ir kiek dar galiu padaryti. Tad nė velnio dar savęs nerealizavau ir pasitenkinimo nepajutau! Nesukūriau tokio vaidmens, kad profesiniu požiūriu jausčiausi viską padariusi. Palypėjau gal tik tiek, kad teko dirbt su puikiais režisieriais. Konkrečiau - su J.Vaitkum. Tai beprotiška, beprotiška patirtis. Po jo dirbti su kitais labai sunku. Norisi pamėginti, bet sunku. Dėl to, kad... Nesakysiu, kodėl.

- Jūs su J.Vaitkum tikriausiai jau esat perpratę vienas kitą.

- Čia ir yra įdomiausia: eidama pas J.Vaitkų niekada nežinau, ko jis iš manęs norės. Vėl taip pat į mane žiūri, taip pat šypsosi. Taip pat mane priverčia draskytis ir kaukti. Ir nėra to - va žinau, ko jis nori. Nė velnio nežinau.

- O kaip tave sutiko Jaunimo teatro aktoriai? Negi nesijauti jų trupės narė?

- Žinoma, jaučiu, kad esu jų dalis. Myliu tuos žmones ir jie mane myli. Palaikymas, pasitikėjimas galbūt atsirado po "Ivonos". Nes duoti kažkokiai studentei, mergaitei didelėmis akimis karalienės vaidmenį... Kai pilna aktorių, kurios galbūt norėtų... Man teko didžiulė atsakomybė, buvo ir baimės. Tačiau tikėjau J.Vaitkum, įgavau daug patirties dirbdama su Rolandu Kazlu. Ir nenuvyliau. Tam tikra prasme įveikiau tą vaidmenį. Anaiptol, netobulai. Bet atsirado kažkoks tikėjimas, kad "ta mergina nesugadins reikalo".

Blogai jaučiuosi giriama

- Sugebi įkūnyti ir pankę, ir didikę. Kaip tau tai pavyksta?

- Man patinka būti chameleonu. Per metus vizualiai pasikeičiu bent kartą: aš blondinė, raudonplaukė, trumpaplaukė, juodaplaukė, su kirpčiukais, be... Pati sau atsibostu, ką jau kalbėti, kaip kiti man atsibosta (šypteli). Tas vizualumas vis dėlto svarbus. Jo trūksta lietuvių aktoriams. Jie vienodai kalba, vienodai atrodo, ypač kine. Ir ne todėl, kad nenori ar negali pasikeisti. Paprasčiausiai režisieriai neverčia jų būti kitokiems. Jei pasirinks žinomą aktorių, nesunku nuspėti, kaip jis atrodys būsimame filme. O juk galima žaisti, kitokių tonacijų paieškoti. Pavyzdžiui, J.Vaitkaus spektakliuose sukūriau tris visiškai skirtingus vaidmenis. Mūsų kine - tik tipažinė vaidyba. Skundžiamasi: "Režisieriai neranda aktorių!" Todėl, kad neieško, mano supratimu. Jie blaškosi arba kviečia tuos pačius veidus. Neieško, tingi, nereikia, greitai, greitai, greitai, sukalti, nėra pinigų, greitai! Bet gal neįdomu? Gal nemokama dirbti arba nenorima?

- Filmo "Myliu kulką tavo širdyje" režisierius Donatas Vaišnoras nuogąstavo, kad savo charizma užgoši jaunutę pagrindinio vaidmens atlikėją.

- Sunku po tokių pasakymų. Nes jie užkrauna svorį, atsakomybę ir tu bijai, kad kitas vaidmuo gali nuvilti. Visokių juk dar bus vaidmenų: ir mažesnių, ir ryškesnių. Apskritai dar nesijaučiu ką nors sukūrusi, kad galėčiau klausyti apie save nežinia kokių postringavimų. Iš tikrųjų, visada blogai jaučiuos giriama.

Atsiminimai pagal Dovydą

- Įgarsinai daug animacinių herojų. Pavyzdžiui, Bartą iš "Simpsonų". Gal sūnelis jau atpažįsta tavo balsą per TV?

- Per mažas. Jam dar tik sueis treji. Nors Bartą garsinau jau būdama su nemažu pilvu. Dovydas pilve jo prisiklausė. Kai rodai kurį nors savo filmą, jis atpažįsta. Žurnale mane mato, džiaugiasi. Seneliai jam rodo, aš nerodau. Ne, ten kitas pasaulis, kiti dalykai. Ten neegzistuoja mama aktorė. Ten egzistuoja mama, draugė, artimiausias žmogus.

- Ar stabdai tas akimirkas, užsirašinėji smagius jo pasakymus?

- Dabar metas, kai jis ėmė fantazuoti. Ne, kai laukiausi, užsirašinėjau techninius dalykus. Vaikas labai greitai auga. Klausei apie "Anarchiją". Šiandien pagalvojau, kad ją padarėme, kai Dovydui buvo metai. Per tą laiką, kol išeina filmas (įsivaizduok, kaip lėtai vyksta kai kurie dalykai!), vaikas išmoko vaikščioti, kalbėti ir net pareikšti savo nuomonę. Tai negi filmas turi būti taip ilgai kuriamas? Vaikas dabar yra mano atsiminimų ir darbų matas. Dažnai atsimenu darbus pagal Dovydą: ką jis tuo metu darė, koks buvo mano santykis su juo. Ir kitaip jau nebus. Štai Bartas man susijęs su Dovydu, nes tuo metu laukiausi, netrukus gimdžiau. Per "Patriotus" lakstydavau maitinti kas tris valandas. J.Vaitkus jau man mojuoja - "bėk, bėk, bėk". Buvo neįtikimai sunku, gimė sūnus, o aš jau po dviejų mėnesių vaidinau. Kaip galima J.Vaitkaus negerbti ir nemylėti vien už tai, koks jis dėmesingas tavo asmeniniam gyvenimui. Gal dėl to, kad pats vaikų turi?

- Jis kartais paišomas rūstokai...

- J.Vaitkus davė labai gerą interviu vienam žurnalui ir ten pasakė esminį dalyką: "Mane despotu vadina tik tinginiai." Iš tikrųjų, darbštumas jam - viskas. Aktoriams, kurie save "taupo", labai sunku sukurti vaidmenį. Su Barbora (vaidmuo Jaunimo teatro spektaklyje "Barbora ir Žygimantas" - aut.) man buvo sunku, nes reikėjo būti jautriai. O gyvenime nemėgstu būti jautri. Tik tarp savo namų sienų. Sukryžiavau rankas ir tris mėnesius išbuvau taip nusiteikusi. Sakiau, nė velnio tu iš manęs neišplėši - mano vidurių, širdies. Nė velnio! Jis sako: "Gal tave nugirdyti? Ką su tavim daryti?" Vieną dieną jis tiesiog pradraskė, kaip aš sakau, vidurius... Žinojau, kad taip bus. Savisaugos instinktas juk veikia: kad tik nesužeistų, kad tik neįžeistų, kad netrauktų iš manęs to jautrumo. Nes jautrumas yra toks dalykas, kurio, kaip sakei, manyje nematyti. Nenoriu jo rodyti. Vieną generalinę repeticiją vaidinau verkdama. "Ne, ne, ne, jokiu būdu, - sakė J.Vaitkus. - Esi stipri. Liga yra šypsena, vėžys yra šypsena. Vėžys negali būti savęs gailėjimasis."

- Vaidini trijuose J.Vaitkaus spektakliuose. Galima spėti, jog tapai jo mūza. Net palygino tave su Rūta Staliliūnaite.

- Visiškai nemąsčiau apie tai. Manau, J.Vaitkus turėjo omenyje požiūrį į darbą ir mąstymą. Kiek esu girdėjusi apie R.Staliliūnaitę, ji yra iš mąstančių aktorių. Aktoriai dažnai būna impulsyvūs, jausmingi, neracionalūs... Man tas mąstymas teatre kartais trukdo, kartais labai padeda. Daug mąstau, ieškau logikos. Manau, šiuo bruožu mes panašios.

Sentimentai namams

- Gražus, stiprus balsas, aristokratiškos asmenybės švytėjimas. Su šypsena norisi klausti, kad tikriausiai šis tas čia tau teko ir iš tėvų. Kas jie?

- Mano tėvai - paprasti žmonės, ne menininkai. Mama - mokytoja, tėtis - energetikas.

- Bet kreipė tave į menus.

- Senelis. Turėjau nuostabią prosenelę, nežinau, gal tie aristokratiški bruožai iš jos? Bet senelis - labai... Jis grojo smuiku, fortepijonu, akordeonu. Visos vasaros praleistos pas jį.

- Šiaulių žurnalistė rašė, kad šiame mieste iki XIV "Virus" festivalio buvai nei matyta, nei girdėta. Ar tikrai taip retai nuvyksti į Šiaulius?

- Taip. Šiauliuose esu retas svečias, nes tėvai daugiausia laiko gyvena sodyboje už Šiaulių. Man šis miestas - labai liūdnas. Žmonės liūdni, pavargę. Matau, jiems labai sunku. O teatras - puikus, mielas, šeimyniškas. Bet, va, neturiu simpatijų tam miestui. Bėgau iš jo. O visus sentimentus skiriu savo tėvų namams. Ryšys su tėvais yra labai stiprus. Tokia jau itališka ta mūsų šeima: lipnūs, žinantys vienas apie kitą viską, ir drauge - nieko. Turtas, didžiulis turtas.

- O kokį kelią pasirinko tavo sesuo?

- Ji advokatė. Įdomiausia, kad autorių teisių. Tad niekas manęs neapgaus! (Juokiasi).

- Kuo norėtum būti, jai nebūtum pasirinkusi aktorystės? Gal rašytoja?

- Taip, galbūt norėčiau. Nežinau, ar galėčiau. Norėčiau dainuoti, būčiau dainininkė, bet tokia, kaip aš sakau, "andegraunde". Juk niekada nevėlu. Negalėčiau dirbti buhaltere ar sėdėti biure. Aš vakarinis žmogus. Jeigu interviu - vakare, jeigu susitikti su žmonėmis - vakare. Nes vakare žmogaus protas "išsilydo", prabunda emocijos. Ryte atsikeli - yra protas: ką čia daryti, ką čia padaryti? Nepatinka man rytai, dienos.

- Pastebėjau tave per filmo "Mergina su drakono tatuiruote" seansą. Ir pamaniau, kad lygini švedų heroję ir savo vaidmenį filme "Anarchija Žirmūnuose". Ieškojai panašumų?

- Radau atsitiktinai, nesitikėjau, kad taip bus. Aišku, nėra ko lyginti. Ten - laisvė. Gali laisvai judėti, "maudytis" personaže. O mes susikaustę, ypač kūrėjai. Girdžiu mūsų režisierius sakant: "Tik nepervaidinkit!" O aš kartais jaučiu tokį "nedavaidinimą". Žmonės nejuda laisvai, organiškai, negali pasikasyti nosies, perbraukti plaukų. O juk mūsų aktoriai geri, beprotiškai geri!

- Ar taip jau laisvai gali rinktis vaidmenis teatre? Galbūt kine?

- Iš tikrųjų renkuosi. Iš televizijos skambina ir teatre siūlo. Skaitai medžiagą, žinai, su kokiais žmonėmis teks dirbti. Ne kolektyvas ar režisierius, ne vardas ar pavardė lemia. Renkuosi tai, kas man įdomu. Arba jaučiu, kad dar nesubrendau tokiam vaidmeniui. Arba nenoriu kine būti tik kūnas. Kūnų galima rasti, pilna. Kalbu ne apie nuogumą. Esu iš tų aktorių, kurie drąsiai eina ir net nori. Tikrai, suvaidinčiau gerame, meniškame erotiniame filme. Labai mėgstu Bernardo Bertolucci už drąsą ir erotizmą... Bet turi būti įdomu, turiu jausti svorį - kad tas vaidmuo man kažką duos.

- Užsiminei apie B.Bertolucci, tad pabaigoje bertolučiškas klausimas: ar turi svajonę?

- Ne, stengiuosi neprojektuoti, nes svajonės linkusios žlugti. Norai - kas kita. Norai yra konkretūs. Dabar stengiuosi mažinti savo norus, nes supratau, kad žmogui reikia labai nedaug.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"