TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Januška: "Žmonės - televizijos vergai"

2008 07 12 0:00
Daugiau kaip prieš du dešimtmeč‹ius su garsia dainininke Marina Granovskaja.
LŽ archyvo nuotrauka

Steponas Januška sukasi kaip vijurkas. Net pamiršo, kad tarėsi susitikti su žurnaliste - teko antrą kartą derinti pasimatymo laiką ir vietą. Kaip nepamirši, kai tiek daug darbų: koncertai su grupe "Studija", su džiazo kvartetu ir dar soliniai, pedagoginė veikla universitete, renginių organizavimas. Verslui taip pat reikia dėmesio: žmonos Rimos raštinės reikmenų įmonėje dainininkas dirba komercijos direktoriumi. Kamputyje užsispaudusi laisvesnės minutės laukia ir kūryba.

"Mielai sutikčiau pratęsti paros valandas. Dabar viskam laiko neužtenka - nuolat bėgu", - prisipažino dainininkas. Su S.Januška pasikalbėti susitikome Klaipėdoje, kur jis įleidęs šaknis. Čia jo draugų ir pažįstamų būrys labai platus: per valandą trukusį interviu Stepui nuolat teko linkčioti, sveikintis ir spausti rankas.

Vairuotojas maniakas.

- Ar dažnai klausotės muzikos?

- Automobiliu važiuodamas į ilgesnes keliones, tarkime, į Vilnių, pasiimu daugybę "kompaktų" ir klausau. Muzikos įrašų perku daug, bet kitais atvejais nelabai turiu laiko klausyti. Be to, aš tai darau kitaip nei paprastas klausytojas. Man muzika - ne fonas, aš ją visą laiką analizuoju, ant "kompaktų" rašau pastabas. Jei pavargstu nuo muzikos, klausau "Žinių radijo" - žinios nenusibosta, o dar geriau - radijo "Svoboda", kurį "Žinių radijas" transliuoja naktį. Kadangi iš koncertų tenka važiuoti naktimis, dažnai klausausi šios radijo stoties.

- Po koncertų visada vairuojate pats?

- Kaip maniakas - "žiauriai" patinka vairuoti, niekada nepabosta. Esu "klasikinis" vairuotojas ir nemėgstu automobilių, turinčių automatines greičių dėžes.

Kai įsigijau pirmuosius žigulius, negalėjau atsidžiaugti - vairuodavau ir vairuodavau. Po darbo bare mėgdavau naktimis po tuščias miesto gatves pasivažinėti. Visur, kur reikia, draugus pamėtėdavau. Dabar tiek nebevairuoju. Tampu racionalesnis, o ir laiko nebeturiu tiek, kiek anksčiau - turiu skaičiuoti, kiek galėsiu pailsėti.

- Kaip ilsitės, atsipalaiduojate?

- Vienintelis poilsis - miegas. Dar knygą apie 20 minučių prieš guldamas paskaitau. Taip vieną romaną kartais skaitau du mėnesius, bet išvykęs į kelių dienų gastroles, knygą "pergraužiu" per vieną naktį. Be to, jaučiu azartą gaminti - ruošdamas maistą atsipalaiduoju. Kartais grįžtu pavargęs, alkanas, o namie nieko nėra; tuomet pats drąsiai imuosi kurti kulinarinius šedevrus. Savo gamintą maistą valgyti yra nepalyginamai geriau negu kavinės. Be abejo, egzotiškos virtuvės patiekalų negaminu - nesu toks gurmanas, kuris varto visas kulinarines knygas; kažko itin "mandro" nedarau.

Televizorių žiūriu labai retai - geriausiu atveju, žinias ar gerą koncertą per "Mezzo" kanalą.

Daug subjektyvumo

- Nemėgstate televizijos, bet dalyvaujate projektuose. Pastarasis buvo "Žvaigždžių duetai". Ar ryžtumėtės dar kartą?

- Nelabai norėčiau ten dar kartą lįsti. Tiesiog kai iš laidos, kuri pirmauja pagal žiūrimumo reitingus, gauni pakvietimą, esi priverstas dalyvauti. Tai - dalis savireklamos. Turi pasirodyti žmonėms, kurių didesnioji dalis, deja, yra televizijos vergai. Mane erzina laidos formatas, labai daug subjektyvumo. Duetai nelygiaverčiai, kartais sudaromi vos ne skandalo principu. Matoma atvira režisieriaus intriga, kuri profesionalui kelia alergiją, nes iš karto žinai, kad "prakiši". Juk tavo partneris yra tik toks, kokį pasiūlė, o kitas mėgaujasi tuo, kad jis iš karto turi auksinę partiją.

Brolio ir seserų auklė

- Kokia buvo jūsų vaikystė?

- Augome keturiese: turiu brolį ir dvi seseris. Buvome pasiutę - žaisdavome, pešdavomės. Buvo įdomu, nes vaikų darželio nelankėme, tėvai išeidavo į darbą ir palikdavo mus vienus. Vienas kitą prižiūrėjome. Buvau vyriausias - galima sakyti visos "chebros" vadas.

Gamindavau valgį, būdavau visų auklė. Mama pasakojo, kad kai grįždavo iš darbo, rasdavo virtuvę pilną miltų, bet valgyti vaikams vis tiek būdavo padaryta, nors aš tebuvau penkerių.

- Ar dabar dažnai visi susibėgate?

- Vaikystėje nuolat buvome kartu, o dabar kiekvienas turime savo gyvenimą ir rūpesčius. Susirenkame tik per didesnes šeimos šventes, nes gyvename skirtinguose miestuose: brolis - Vilniuje, seserys su mama - Jurbarke.

Mamos svajonė apie sceną

- Kokią įtaką jums padarė tėvai?

- Tėtis buvo ekskavatorininkas. Kiek prisimenu, juo visada ir dirbo. Mūsų šeima ne visą laiką gyveno kartu - tėvai išsiskyrė. Tėvas anksti išėjo, vaikai pasiliko su mama.

Mamos įtaka tiesioginė, nes ji pastūmėjo į muzikos kelią. Mus su broliu nutempė į muzikos mokyklą. Vienais metais net pavyko išsisukti nuo jos, bet kitais... Paprasčiausiai mums tada labiau rūpėjo kieme pažaisti futbolą.

Mama labai norėjo, kad muzikuotume. Tai jos pačios neišsipildžiusi svajonė - būti šokėja arba dainininke. Mama visą gyvenimą dirbo pardavėja. Jai nepavyko savęs realizuoti, nes vaikystę praleido Sibire, tačiau į meną visada žiūrėjo su meile ir supratimu.

- Muzikos mokykla jums buvo kančia?

- Tuomet lankiau daug įvairių būrelių. Muzikos mokykla buvo dalis tų užsiėmimų, grojau klarnetu. Tiesiog čia rašydavo pažymius ir muzikai reikėjo skirti daugiau laiko. Neprisimenu to kaip labai kankinančio dalyko. Tiesa, brolis Gintautas fortepijono klasę metė po kelerių metų.

- Ar dar "padraugaujate" su klarnetu?

- Retkarčiais "padraugauju", kai trokštu egzotikos. Tuomet išsitraukiu instrumentą, kurį įsigijau, kai įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Tą instrumentą tebeturiu ir niekam niekada nesiruošiu atiduoti. Jis - mano relikvija. Su klarnetu gyvenimo nesusiejau, nes anais laikais nemačiau perspektyvos. Šio instrumento panaudojimo specifika labai siaura: pučiamųjų arba simfoninis orkestras, pati aukščiausia pakopa - tapti solistu. Supratau, kad solistas tikrai nebūsiu - pernelyg dideli reikalavimai, o aš niekuo nesiskyriau iš kitų atlikėjų. Buvau ambicingas, todėl neįsivaizdavau savęs orkestre grojančio vienu iš keturių klarnetų. Supratau, kad reikia ieškoti kito kelio. Tada norėjau rinktis ir istoriją, ir geografiją, ir užsienio kalbą. Buvau nuvažiavęs į Vilniaus universitetą, ketinau paduoti dokumentus.

Karjeros pradžia - kurortuose

- Ką dar veikėte anais laikais?

- Jaunystėje esu dirbęs statybininku - prisidėjau prie Jurbarko katilinės statybos. Buvau melioracijos darbuotojas. Tuo metu buvo populiaru, kad paaugliai per vasarą kur nors užsidirbdavo pinigų. Kai įstojau į konservatoriją, pradėjau užsidirbti iš muzikos. Visi vasaromis puldavome koncertuoti į Palangą ar Šventąją - kuo moki, tuo groji. Mokėjau muzikuoti daugybe instrumentų: gitara, būgnais, saksofonu. Pradėjau dainuoti. Be abejo, viską dariau pagal savo lygį; dabar nedrįsčiau viešai to demonstruoti, bet tuomet drąsos buvo daug ir pakakdavo tiek, kiek mokėjau.

- Dabar dėstote Klaipėdos universitete. Kaip sekasi?

- Pirmą kartą dirbti universitete pakvietė prieš dvidešimt metų, bet po trejų metų išėjau. Buvo beviltiška, nes tuometinė studentų karta nieko nenorėjo - tik kuo greičiau praslysti ir gauti diplomą. Nuo 1997 metų esu vokalo pedagogas. Dirbu su sąlyga, kad manęs klausysis, jei ne - vėl išeisiu.

Esu reiklus dėstytojas, bet kolegiškas. Mano pagrindinė taisyklė - studentui atiduoti tai, ką pats žinau. Dirbu neformaliai, turėdamas tikslą. Studentų yra įvairių, bet kai matai talentingus žmones, kurie stengiasi, ir pačiam smagu atitinkamai elgtis. Tik keista, kai studijuoti į muzikos specialybes ateina žmonės, kurie dar nežino, ar toliau dainuos, gros. Su muzika žaisti negali - ji pernelyg daug laiko suryja.

- Ar visi egzaminus išlaiko iš pirmo karto?

- Anksčiau - taip, šiemet - ne. Šie metai keistoki - turėjau didelių lūkesčių, tačiau atsitiko labai netikėtų dalykų ir buvau priverstas būti toks griežtas, koks dar nesu buvęs. Negalėjau būti neprincipingas. Be to, jei kas ateitų ir pasakytų, kad tavo studentė yra bloga dainininkė, man būtų labai gėda. Negi turiu būti toks minkštaširdis, kad leisčiau pusfabrikačius į gyvenimą? Nenoriu paskui už juos raudonuoti.

Sūnus - verslininkas

- Ar bandėte sūnų pastūmėti į muziką?

- Turiu suaugusį sūnų Arną. Nuvedžiau jį į muzikos mokyklą, bet ją lankė tik ketverius metus. Sūnui ten buvo kankynių kankynė, "žiauriai" nepatiko. Nors mokykloje sekėsi labai gerai, su choru daug keliavo po užsienio šalis. Mano jaunystėje taip važinėti po Europą būtų buvę kažkas fantastiško. To jis, būdamas vaikas, nevertino. Supratau, kad beprasmiška sūnų versti rinktis muziką. Jis Taline baigė verslo administravimą ir tapo verslininku. Dabar dirba mamos įmonėje. Giliai širdyje tikimės, kad perims šeimos verslo vairą į savo rankas.

- Koks esate tėvas?

- Arnas buvo neplanuotas vaikas, bet ir didelio šoko nebuvo. Tuomet su žmona dar buvome studentai. Nors aplinkybės buvo nepalankios, vis tiek džiugu. Be to, pats nuo mažų dienų auklėjau brolį ir seseris, todėl su sūnumi lengvai susitvarkiau. Kaip tėtis ir vyras nuolat tobulinu charakterį, gludinu kampus. Todėl dabar esu kitoks nei buvau jaunas: tolerantiškesnis, lankstesnis, naudoju didesnį sprendimų arsenalą. Dabar gal kiek kitaip auklėčiau, nors esminiai dalykai nepasikeitė. Šiuo metu stengiuosi būti toks tėtis, kuris su sūnumi bendrauja su lygiu, kaip draugas.

- Arnas jums išsipasakoja?

- Be abejo, jis turi asmeninių paslapčių. Man būtų net nepatogu lįsti. Netaktiška užsiminti. Pats sprendžia, pasakoti ar ne.

- Patarimų klausia?

- Aptariame tiek buitinius, tiek gyvenimiškus klausimus. Pasikalbame kaip vyras su vyru. Stengiuosi jam nepiršti savo nuomonės - tiesiog išsakau savo požiūrį. Paskui žiūriu, kaip jis pasielgs; noriu, kad pats priimtų sprendimą.

- Anūkų laukiate?

- Nesu pagautas anūkomanijos. Stebiu pamišusius dėl anūkų draugus ir to nesuprantu. Manau, kad užauginęs vaikus turi gyventi laisvai ir daugiau laiko sau, žmonai, o anūkai bus jau sūnaus reikalas. Be abejo, pagelbėsiu, bet ne taip, kaip kiti - tampa tokiais seneliais, kad atrodo, jog antrą kartą vaikus augina.

Sugalvodavo pasakas

- Ar padainuojate per draugų šventes?

- Jie neprašo, bet pastaruoju metu man smagu padainuoti draugams. Tai yra tai, ką sugebu ir kuo noriu su jais pasidalinti. Juolab, kai matau, kad jie įvertina ir tuo džiaugiasi. Tik prie stalo nedainuoju. Man tai yra tabu. Jei prie stalo visi 25 žmonės užtraukia, būnu vienintelis nedainuojantis.

- Sūnui dainuodavote lopšines?

- Lopšines dainuodavo mama, o aš sekdavau savo sugalvotas pasakas. Tik pernelyg vaizdžiai pasekdavau - paskui supratau, kad taip negalima, nes sūnus manęs bijodavo. Po mano vaizdingų istorijų jis iš tiesų galvodavo, kad esu liūtas.

- Esate dėdė. Gal sūnėnus ar dukterėčias link muzikos stumtelite?

- Esu dėdė keturis kartus. Deividas yra naujausias muzikinis klyksmas mūsų giminėje. Kol nenukeliavo į realybės šou "Kelias į žvaigždes 3", gyveno paprastą gyvenimą Jurbarke. Nors jis visada norėjo būti dainininkas. Kai jį aplankydavau ir kalbėdavomės, šiek tiek orientuodavau į muziką, bet tuomet jis dar mokėsi vidurinėje mokykloje. Praėjusį rudenį į šou pateko savo jėgomis, nieko nepadėjau. Šioje srityje protekcijos nedarau. Taigi pats įrodė, ko yra vertas. Dabar auga pamaina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"