TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Juškus: gimęs tris kartus

2010 10 06 0:00
"Aš toks - gimęs judėti, kurti, mylėti", - taip save apibūdina galerininkas S.Juškus.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vienas ministras, sužinojęs, kad sostinės Juškaus galerijoje galima gauti "gerų paveikslų", patikėjo jos savininkui savo nuožiūra parinkti keletą darbų, kad dar labiau kilstelėtų prabangių apartamentų prestižą.

Patyręs galerininkas Stasys Juškus, kaip visada, dar pasitaręs su kitais profesionalais - Dailės akademijos dėstytojais, pasiūlė aukšto lygio kūrinių. Po savaitės ministro vairuotojas visus atvežė atgal ir paaiškino, kad šitie nepateisino lūkesčių, o jo darbdavys rado išeitį - nuvyko į Pilies gatvę ir prisipirko "savo skonio" paveikslų.

Ne jis pirmas, ne jis paskutinis. Per dvidešimt metų S.Juškus matė įvairaus plauko naujųjų turčių, prestižo medžioklių, išpuikėlių. Ne taip lengvai jie pasiduoda ugdomi: "Būna, kalam kalam į galvą, kuris paveikslas ar autorius yra vertingas, malam ir kalam apie dailę ir kolekcionavimą ir - tuščiai."

Būna ir gabių mokinių. "Yra išėjusių iš mūsų rankų verslininkų, kurie tapo prisiekusiais kolekcininkais, kuriems jau įdomu ne tik kolekcionavimo vienetai, bet ir pats menas bei jo kūrėjai", - sako S.Juškus. Jie skiria stilius ir mokyklas, turi savo nuomonę apie paveikslą ir jau priima sprendimus be patarėjų. Kai kurie sukaupė pavydėtinus rinkinius, išsileido albumus. Tarsi galerijos krikštavaikiai. Po dešimties metų kolekcionavimo jiems jau būtų galima suteikti menotyros bakalaurų vardus. Smagu prisiminti šiuos ir kitus nuopelnus jubiliejaus proga. Juškaus galerija švenčia jaunystę. Įkurta 1990-ųjų spalį, ji buvo pirmoji nepriklausomos Lietuvos meno galerija.

Drama lėktuve

Šeimininkas - ypatingas žmogus. Du kartus patyręs klinikinę mirtį, du kartus sugrąžintas iš ano pasaulio. Pasakoja, kaip prieš trejus metus skrido į Kanarus ir staiga lėktuve ėmė kniubti. "Žmona sakė, kad ir per veidą trankė - nieko, krentu kaip į bedugnę, - prisimena jis. - Likimo režisūra: už manęs sėdėjo vyrai kaip ąžuolai - Panevėžio kardiologai, kaip tik tai, ko reikia. Išvilko į praėjimą, padarė dirbtinį kvėpavimą. Lėktuvo įgula pasitarė ir nusprendė leistis Madride. Ten jau laukė vyrai su neštuvais, nuvežė į klinikas. O klinikos - ištisas miestas! Teko kreiptis į Lietuvos ambasadą Ispanijoje, kad atsiųstų vertėją, nes ispanai nekalba angliškai. Po keturių dienų "nelaisvės", ištyrę iki panagių ir įsitikinę, kad jau galiu skristi atgal, palydėjo iki lėktuvo. Lėktuve išgėriau vyno - ir tarsi visai atsigavau."

Tai buvo sukrėtimas. Kai kas gyvenime keitėsi. Išorinis tų pokyčių ženklas - altorėlis antrame galerijos aukšte. "Taip ir vadinu - mano altorėlis", - rodo S.Juškus. Kiekvieną sykį, važiuodamas į Palangą, jis užsuka į Šiluvą, į atlaidus ir ne tik, įsigyja miniatiūrinę Dievo Motinos statulėlę ar kitą devocionaliją. Bet - skuba pabrėžti: "Nors esu religingas, nelabai pasitikiu nei kunigais, nei vyskupais, juolab kardinolu. Pats esu vargonininkavęs, šio bei to matęs."

"Kai baigiau Konservatoriją, gavau paskyrimą į Ignaliną, dirbau su meno saviveiklos kolektyvais. Chore dainavo ir komjaunimo pirmasis sekretorius. Po 30 metų ateina jis pas mane į galeriją. Susėdam pasišnekėti ir sakau jam: nei aš tavęs dabar bijau, nei tu manęs - būkim atviri. Jis papasakojo, kad kas antras kunigas buvo užverbuotas KGB! Va kokio tinklo būta.

Mano daug giminių išvyko į Ameriką: mamos brolis ir sesuo, tėvelio broliai ir sesuo. Lietuvoje liko tik viena mamos sesuo, ji turėjo penkis sūnus, visi išėjo į partizanus, visi penki žuvo. Ir mano brolis išėjo į mišką. Esu kilęs iš Akmenės rajono, Kruopių. Visokių darbų dirbau: mokytojavau, vargonininkavau, arklius ganiau. Atkūrus nepriklausomybę, ieškojau KGB dokumentų, susijusių su mūsų šeima. Pusbroliai žuvę - bylų nėra, o brolis buvo teistas - atnešė storiausius tomus. Įsivaizduokite, ten, be kita ko, surinkti ir visos mūsų giminės, kas buvo likęs gyvas, rašysenos pavyzdžiai. Net dvylikametės sesutės mokykloje rašyto diktanto fragmentas. Nesėdėjo kagėbistai rankų sudėję."

Užsispyręs žemaitis

"Antra klinikinė mirtis: prieš metus plyšo tulžies pūslė ir visas ten buvęs dumblas ir žvyras, kurių niekas nepastebėdavo, kai tirdavausi dėl skausmų šone, pasipylė ant kasos. Kasa, kaip žinote, neliečiamas organas, bet gydytojai neturėjo išeities ir surizikavo operuoti. Dvi savaitės komos būklės, gulėjau prijungtas prie aparatų. Viskas parengta laidotuvėms, medikai tvirtino, kad tikimybė išgyventi - vienas procentas. Jau ir kunigas suteikė paskutinį patepimą. Bet organizmas atlaikė, atsigavau - toks kaulų rinkinukas, tesvėriau 50 kilogramų. Raumenys - atrofavęsi, bet aš žemaitis, užsispyręs - keliais ropodavau. Išsiriti iš lovos ir bandai judėti, nors ir virsti ant šono. Po centimetrą, po pėdą. Taigi tokie stebuklai. Gydytojai juokėsi, kad S.Juškus - disertacijos objektas. Skyrė man musulmonišką mitybą: troškinta mėsa, vištiena. O žemaičiui, jeigu negalima kopūstų ir kumpio - gyvenimo nebėr. Išgerti - tik iki 30 gramų, kokio brendžiuko su kavute."

Nors Juškaus galerijos direktorius yra Donatas Juškus, konsultantė - Violeta Juškutė, jų tėvas nenusišalino nuo šio savo "kūdikio" reikalų. Tebėra savininkas: "Testamente nurodžiau, kad galutinai galeriją perduosiu, kai mirsiu. Jaunimu pasitikiu, bet kiek girdime visokių istorijų, kaip nutinka Lietuvoje, šeimose ir tarp giminių. Likau trijų valdų šeimininkas: Molėtuose, Palangoje ir Vilniuje."

"Dabar krizė, meno kūriniai nelabai perkami, - sako S.Juškus. - Bet per vadinamąjį ekonomikos kilimo laikotarpį galerininkai stebėjo neįprastą reiškinį - paveikslų pirkimo bumą. Daug kas pirko. Ir daug - švaistė pinigus į kairę ir į dešinę. Na, ir man nubyrėjo. Paveikslai - garantuotos investicijos į didelį turtą."

Brangiausiai Juškaus galerijoje buvo parduoti Antano Gudaičio tapybos darbai. "Juos atnešė profesoriaus dukros, su kuriomis daug metų kartu dirbome Konservatorijoje, - prisimena galerininkas. - Matyt, prireikė pinigų vaikams ar tėvo nameliui Palangoje remontuoti. Išrinko savo nuožiūra keturis paveikslus ir patikėjo man parduoti. Klausiu, kiek įkainojo. Tris po 100 000 litų, ketvirtą - 150 000! Pamaniau, juokauja, taip čia dar nėra buvę. Bet nepatogu atsakyti. Pakabėjo gal tris mėnesius, atėjo jaunas advokatas su lagaminėliu (jau pradėjęs kolekcionuoti paveikslus) ir nupirko beveik visus. Galerijai - 25 procentai."

Pabrangs dešimteriopai

"Ministerijų atstovai ateidavo pirkti. Reikia svečiams dovanos - pas Juškų. Visi žino, kad rimta galerija, geri darbai. Pirkdavo ir už dešimt, ir už penkis tūkstančius. O dabar prašo, kad būtų iki 300 litų. O ką už tiek - nebent grafikos darbelį. Daugiau neleidžia įstatymai. Palietė ir mus ši prakeikta krizė."

"Nuo pat atsidarymo laikėmės griežtos nuostatos - jokios saviveiklos. Dailininkas turi būti baigęs Dailės akademiją, dalyvavęs parodose. Mirusių klasikų darbų atneša žmonos, vaikai. Kiti perparduoda dovanotus ar kitaip įgytus paveikslus. Aišku viena - pas mus galima nusipirkti aukščiausios prabos dailės kūrinių, kurie duoda pelną. Praeis kiek metų, ir jie pabrangs dešimteriopai."

"Su A.Gudaičio paveikslais susijusi dar viena istorija. Paskambino pažįstamas palangiškis - su žmona važiuoja į Turkiją, reikia pinigų - parduoda A.Gudaičio paveikslą, prašo 5 tūkstančių. Paskui sūnus pardavė ar tik ne už 50 tūkstančių. Tas žmogus dar pasakė, kad vadinamojoje L.Brežnevo viloje yra ir A.Gudaičio, ir visų mūsų klasikų darbų, jis savo akimis matęs. Nulėkėm ten, direktorius tvirtina perėmęs tik kablius. O kas prie jų priėjo? Visi tie nomenklatūros "asai". Kai užklups bėda, iškiš į rinką."

"Mes galerijoje pradėjome edukacinę veiklą. Rengėme konferencijas verslininkams. Tiems, kurie norėjo gilintis į meną, jį suprasti, teikėme intelektinę paramą. Rėmėme įvairius renginius. Mano galva, tai pats švenčiausias - kultūros - darbas. Kol pastačiau galeriją, teko lankytis įvairiose valdžios įstaigose. Departamentų klerkų, ministrų kabinetuose. Apie tarnautoją galima spręsti jau pagal jo kabineto vaizdą, ten yra iškalbių ženklų. Sėdi direktorius, o šalia kabo katinas iš Pilies gatvės. Ir ką tada galvoju? Rašyk tu greičiau prašymą ir eik iš šio darbo lauk, na, netinki tu čia, mentalitetas ne tas..."

"Norėčiau kreiptis į Dievo mums duotą prezidentę, apdovanotą ne tik grožiu, bet ir šviesiu protu. Tikiu tik ja. Ir tauta tiki, aš juk matau žmonių nuotaikas važiuodamas per Žemaitiją. Jeigu ji nusileis iki dabartinių klerkų lygio, sunku bus antrą kadenciją laimėti. Jei šitaip naikinsime kultūrą, kas bus? Tauta gyva tiek, kiek gyva jos kultūra, menas, žodis, mokslas. Čia tautos išsigelbėjimas."

Padarysiu grožį

"Apie galeriją mąsčiau senokai. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, tiesiog vaikščiodami gatvėmis su žmona pradėjome ieškoti kokią landynėlę išsinuomoti. Nuo Seimo atėjome iki Sereikiškių parko. Žiūrim, nameliai prie įėjimo, priversti šiukšlių. Graži vieta. Laksčiau gal mėnesį aiškindamasis, kam tos patalpos priklauso. Pagaliau sužinojau, kad "Vilniaus parkams". Jų direktorius apsidžiaugė - tik nuomokit. Taip prasidėjo didelė istorija. Net infarktas buvo ištikęs. Skundikai užsiundė visokių instancijų - kaip čia pilių papėdėje privatizavau. O pažiūrėkit, kas aplink darosi, kur valstybės nuosavybė - pastatai nyksta akyse, o mūsų židinėlis gyvuoja. Jei dabar kiltų reikalas parduoti galeriją, be trejeto milijonų neatiduočiau. Pilni stalčiai dokumentų, liudijančių, kiek būta vargų ir išlaidų. Eini pas klerką - nešiesi paveikslą, kad gautum parašėlį. Juos rinkau trejus metus - projektui parengti, žemei išsinuomoti. Kai jau gavau oficialų leidimą statyti, ėjo žurnalistai, rašė piktus straipsnius. Architektai stebėjosi, kaip čia leido S.Juškui statytis pilių papėdėje. Kai nuėmiau pastolius, prasidėjo kultūrinė veikla - visi žiūri: koks gražus pastatas, kokia tvarka. O visai šalia, pačioje miesto širdyje, toje pačioje pilių papėdėje - apšepę griūvantys pastatai. Nuotraukose įamžinta, kokie čia anksčiau buvo griuvėsiai ir kaip iškilo galerija. Kai mažino Vilniaus pilių rezervato teritoriją, prašiau, kad ir mane iš jos išmestų, nes rezervate neleidžiama privatizuoti pastatų. Sakiau, vietoj benamių lindynės padarysiu grožį. Reikėjo daug žemaitiško užsispyrimo. Visą gyvenimą siekiu, kad būtų gražu. Ir vaikams sukūriau turto kiek išgalėdamas. Savo asmeninį rinkinį, gana nemažą, perleidau sūnui. Laikui bėgant turės didelį turtą."

Reikia mylėti

Naujasis galerijos direktorius D.Juškus buvo sukėlęs šurmulį, į jį ėmė šnairai žiūrėti netgi galerijai draugiški dailininkai senjorai. "Matot, dailininkai pasklido po visas galerijas. Aš nekreipiau dėmesio. Jie buvo mano numylėtiniai. Ir aš jų. O sūnus įvedė tokią tvarką: lojalumas vienai galerijai! Juk reikia įdėti daug vargo ir lėšų propaguojant autorių. O dabar, vadinasi, dirbam veltui, nes dailininkas tą mūsų įdirbį nusineša kitur. Nors tokia tvarka galioja visame pasaulyje, kilo konfliktų - kai kurie atsisakė pasirašyti sutartis."

"Užsieniečiai? Nelabai jie dabar perka meno kūrinius. O užsienio lietuviai dar ir patys atveža čia parduoti. Amerikoje buvo tokių "mecenatų", kurie savo namuose priimdavo į šalį atvykusius lietuvių dailininkus, o atlygį už barščių lėkštę ir lovą imdavo paveikslais. Tai buvo didelis išnaudojimas. Dabar taip sukaupti kūriniai, pavyzdžiui, Jono Čeponio tapyba vežami į Lietuvą ir pardavinėjami."

S.Juškus pats tapo, muzikuoja, rašo eilėraščius. Išleido dvi tapybos darbais iliustruotas poezijos knygeles ir muzikos kūrinių kompaktinę plokštelę. "Pirma buvo muzika. Baigiau Konservatoriją, sėkmingai dirbau su chorais, ansambliais. Kariuomenėje grojau orkestre, rašiau maršus ir kitokius kūrinius. Niekada nedirbau vieno darbo, visada po tris keturis. Jie mane patys susirasdavo. Trisdešimt metų darbavausi ugdymo įstaigose: dešimt J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje - mokymo (dieninio) skyriaus vedėju, dvidešimt - prorektoriumi Konservatorijoje. Tapyti mokiausi neakivaizdžiai studijuodamas Maskvos N.Krupskajos universiteto dailės studijoje. Kaip ten atsidūriau? Kariuomenės orkestre grojo Dailės instituto studentas, prikibdavau prie jo, kai tapydavo. Patarė man įsigyti etiudininką, o dažų davė. Jis - konsultuoja, mano darbai - gerėja. Pasiūlė padirbėti dar ir nusiųsti darbų į Maskvą. Taip buvau priimtas. Įvadinis kursas truko dvejus metus. Labai daug piešimo. Kas savaitę siųsdavau po penkis darbus, gaudavau atsakymus-įvertinimus. Įvaldęs piešinį, pradėjau tapyti. Ir šiandien dar nepadėjau teptuko. Labiausiai traukia gamtos tematika."

"Aš toks - gimęs judėti, kurti. Mylėti. Norint ką nors padaryti, pavyzdžiui, pastatyti galeriją - pirmiausia reikia meilės. Norint išlikti - reikia mylėti. Mane jau ir savivaldybėje buvo pradėję vadinti Stasiuku. Esu, kas esu. Ir negalėčiau padaryti taip, kad būčiau "mandresnis" ar "chitresnis". Jei nemyli žmogaus - nesupranti jo esmės. Tarkim, to politiko, kuris nemyli žmonių, - menki reitingai, kad ir koks protingas jis būtų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"