TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Kuzma: "Medikai - mano bendraautoriai"

2008 05 27 0:00
Jaunystėje pernelyg pasitikėjęs savo jėgomis, S.Kuzma dabar stropiai paiso gydytojų patarimų.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Skulptorius Stanislovas Kuzma savo darbą lygina su gydytojų atliekama operacija. Medikus, nesyk atitolinusius mirties glėbį ir iki šiol rūpestingai globojančius, vadina kūrybos bendraautoriais. Save - jų "antikvariniu pacientu".

Dailininko dirbtuvės centre - dviejų angelų skulptūrų modeliai. Vienas jų turėtų virsti Jurgos Ivanauskaitės, savo dailės darbuose plėtojusios angelų motyvą, antkapiniu paminklu, kitas - meniniu akcentu Valkininkuose. Kad angelą kurtų S.Kuzma, pageidavo J.Ivanauskaitės mama menotyrininkė Ingrida Korsakaitė. Užsakymų gausa rodo S.Kuzmą ir toliau esant paklausų ir populiarų, tačiau jų atlikti nebespėjantis skulptorius neslepia, kad mielai kai kuriuos darbus perleistų jaunesniesiems.

Kitas angelas turėtų nusileisti prie Valkininkų sanatorijos, įsteigtos profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus rūpesčiu, kad čia atsigauti atvažiuotų pacientai po širdies operacijų. "Aš esu vienas tų, kuriems šioje gydykloje buvo gerokai pataisyta sveikata, - sako S.Kuzma. - Pirmąsyk čia teko lankytis prieš trejetą dešimtmečių - prieš tiek laiko man įtaisyti širdies vožtuvai. Iki šiol tenka vykti į Valkininkus - kaip į namus, kur visi pažįstami. Esu "antikvarinis ligonis."

Sveikatos atsargos - darbui

Kol dar neturėjo dirbtuvės, kurią vadina daugiau nei namais, S.Kuzma darbavosi bute: "Vienam kambary augo du maži vaikai, kitam, pasitiesęs čiužinius, pasistatęs trinką, kapojau skulptūras. Pagrindinių mano darbų sumanymai išsirutuliojo tame kambaryje arba trijų kvadratinių metrų palėpėje Jeruzalėje. Bet skulptūrai ir užtenka kambarėlio - paskui dirbi lauke. Kai dariau Akademinio dramos teatro fasadą - viską ten, ant stogo. Vaikė mus iš vieno galo į kitą, vadino banditais, nes nesilaikėm darbo valandų, būdavo, baigiam ketvirtą nakties."

Skulptorius laiko save ir G.Jokūbonio, ir V.Vildžiūno, ir A.Ambraziūno mokiniu. Sakosi perėmęs jų patirtį: ir profesionalaus menininko, ir menininko gamintojo. Už pašnekovo nugaros dirbtuvėje rikiuojasi skulptūrų modeliukai iš plastilino ir kitų medžiagų - visi įgyvendinti. Ant kartono lakštų suklijuotos nuotraukos. Štai skulptūra "Mano puikioji ledi" - ji Amerikoje, Kalifornijoje, Palm Springse, kompozitoriaus Fredericko Loewe, sukūrusio to paties pavadinimo miuziklą, viloje "Mažasis Kamelotas". Ten pat stovi įspūdingoji "Karalienės malda" iš juodo belgiško marmuro, inkrustuoto baltu Kararos marmuru (tai aliuzija į kitą F.Loewe miuziklą "Kamelotas"). Iš labai brangaus Zimbabvės granito sukurtas Birutės Šleževičienės antkapinis paminklas Kaune. Nuotraukos, įamžinusios paminklo kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje statymo akimirkas, primena, kaip tada reikėjo skubėti, "smūgiuoti", tiesiog skaičiuoti valandas - spaudė terminas, numatyta atidarymo data. Suspėjo laiku.

"Kada gauni sveikatos dozę, - prisipažįsta S.Kuzma, - visada norisi tas jėgas išnaudoti kuo našiau. Kai tik truputėlį atsigavau po širdies operacijos, sveikatos atsargas paskyriau Aleksandro paminklui. Iš tikrųjų baisiausia nieko neveikti - užkamuos mintys, kad tavo laikas eina veltui."

Kai kipšas kiša koją

Kad menininkas būtų kuo sveikesnis - to linki archeologas Vytautas Urbanavičius, laukiantis Barboros Radvilaitės skulptūros, sukurtos pagal jo atliktą šios didžios Renesanso asmenybės kaukolės rekonstrukciją. S.Kuzma ją įsivaizduoja iš Kararos marmuro (galbūt Valdovų rūmuose). Dar viena "skola" - "Gulinčio Kristaus" skulptūra vienai Vilniaus kalvarijų koplytėlei. Šis darbas kažkodėl vis stringa. "Būna, vieni darbai eina labai sklandžiai, kiti - lyg užkerėti, tarsi kipšas kištų koją. Gal reikėtų kokią atgailą atlikti? Bet ar nebūtų jau pats šis darbas - atgaila?" - svarsto menininkas.

Galbūt jis būtų dalyvavęs ir konkurse dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo. "Bet mano galimybės ribotos, - prisipažįsta menininkas. - Imantis tokio objekto reikia būti patikimam, o patikimumą užtikrina gera sveikata. Esu keletą kartų atsidūręs ant tokios briaunos, kad galėjo sužlugti visi numatyti darbai. Negaliu rizikuoti, apvilti kitų. Yra tokių darbo stadijų, kai esi nepakeičiamas."

S.Kuzma pats nusistebi, kad būdamas posilpnės sveikatos įkopė į septintą dešimtį ir liko darbingas. "Medikai man sudarydavo sąlygas atlikti darbus, - teigia jis. - Šiuo požiūriu jie beveik mano bendraautoriai: kardiologai, chirurgai, imunologai, rentgenologai, anesteziologai, psichologai - kelios dešimtys vieną komandą sudarančių žmonių." Minėti reikėtų ir Algimantą Marcinkevičių, ir Vytautą Sirvydį, ir Giedrių Uždavinį, ir Niną Paliuščinskają, ir Aliciją Storpirštytę-Dranenkienę, ir Valkininkų gydytojus Modestą Juozaitį, Ireną Žukauskienę ir dar daugybę pavardžių.

Manė apsieisiąs be medikų

"N.Paliuščinskaja man išgydė kraujo užkrėtimą - jo neįveikus nebūtų buvę galima daryti operacijos", - S.Kuzma nusikelia į 1977-1978 metus, kai buvo "beviltiškas ligonis". Tada tinkamai nesigydė traumuotos krūtinės ląstos, dirbo savo darbus - prasidėjo širdies raumens uždegimas. Reikėjo operuoti, bet dėl infekcijos tai nebuvo įmanoma. Skulptorius manė nepristigsiąs jėgų išsikapstyti pats, todėl gana ilgai atsisakinėjo medikų paslaugų. (Beje, dailininko giminėje būta medikų: garsus chirurgas profesorius Vladas Kuzma (1892-1942) - jo senelio brolis.) Baimindamasis operacijos S.Kuzma svarstė: kaip čia dabar leisi pjauti save per pusę, kas tu būsi po to. Tačiau būklė darėsi vis grėsmingesnė, tad beliko pasitikėti. N.Paliuščinskaja tinkamai pritaikė vaistus, kraujo užkrėtimas buvo įveiktas, o tada savo darbą galėjo pradėti chirurgai. Laimingas atsitiktinumas - kaip tik atsirado tinkami širdies vožtuvai. Skulptorius V.Vildžiūnas, tuo metu viešėjęs Amerikoje, paskambino namo ir sužinojo apie prastą jaunesnio kolegos būklę. Tada susisiekė su V.Sirvydžiu ir draugų padedamas atvežė į Vilnių du naujos kartos širdies vožtuvus.

"Viena pirmųjų pagalbos ranką man ištiesė psichologė Auksė Narvilienė, - prisimena S.Kuzma. - Ji ir nuvedė pas N.Paliuščinskają. Globojo ir prieš operaciją, ir po jos. Buvau jaunas, turėjau du mažus vaikus - matyt, labai apgailėtinai atrodžiau... Jaučiau didelę aplinkinių dvasinę globą, daugelio nepažįstamų žmonių artumą, buvau gaubte apgaubtas meile ir žmogiškumu. Iš tiesų išgyvenau dvasinės laimės periodą. Tie įvykiai mane smarkiai paveikė ir pakeitė. Visa ši istorija gali būti liudijimas apie Dievo globą ir meilę - tokie dalykai šiaip sau nevyksta."

Jėgos priešintis - dėl vaikų

Krūtinės trauma, nuo kurios viskas prasidėjo, susijusi su smurtu - jaunas dailininkas buvo itin žiauriai sumuštas. "Dabar daug kam taip nutinka, - primena S.Kuzma. - O tada įvykio aplinkybės atitiko laiko dvasią." Tiesioginių įrodymų jis neturi, spėja buvęs užpultas todėl, kad atsisakė talkinti sovietų represinėms struktūroms - tą patvirtina daugybė sutapimų. "Menininkui svarbiausia laisvė, - įsitikinęs S.Kuzma. - Jau M.K.Čiurlionio meno mokykloje buvome ugdomi laisvei." Laisvę menininkui pavyko išlaikyti - jis nėra kūręs jokių "sovietinių balvonų" ir šiandien ramia sąžine gali pasakyti, kad nė vieno jo darbo nėra Grūto parke. Tačiau kainą teko sumokėti nemenką.

Prieš tris dešimtmečius atsisakęs operacijos, skulptorius nuvažiavo į kaimą pas dėdę ant Lėvens kranto netoli Panevėžio - atsisveikinti su gyvenimu. Toje vietoje jau keli šimtai metų stovi Kuzmų sodyba. (Tarp kitko, tame kaime, bežiūrint į sruvenantį Lėvenį, gimė skulptūros "Versmė", stovinčios Akademiniame dramos teatre, sumanymas.) Dailininką kamavo padidėjęs karštis, dusulys, bet jauno organizmo gyvybinė energija vis dėlto skatino priešintis, ypač - dėl dviejų mažų vaikų. Kaip paaiškėjo, ir esant pačioje dramatiškiausioje situacijoje galima "keltis ir eiti toliau".

Po sėkmingos pirmos operacijos S.Kuzma susikrovė lagaminus ir su šeima sėdęs į autobusą išvažiavo į Juknaičius. Ten sumanaus tarybinio ūkio direktoriaus globojamas sukūrė daug meno objektų. Jie labai atkreipė dėmesį į autorių. Darbuodamasis Juknaičiuose menininkas išgarsėjo, "susikūrė vardą", sulaukė užsakymo apipavidalinti Akademinio dramos teatro pastato fasadą.

"O po to, - pasakoja skulptorius, - kas ketveri penkeri metai vis kas nors ištikdavo: tai plaučių uždegimas, tai tromboembolija, tai širdies ritmo sutrikimai - priklausiau rizikos grupei. Tačiau ilgainiui pramokau saugotis, žinojau savo galimybių ribas. Tačiau per metus būna tokia diena, kai į vieną sukrenta visos blogiausios aplinkybės."

Pykčio energija smogia širdžiai

Dabar S.Kuzma negali nei aukštai lipti, nei bėgti kroso, būna, kad "nusėdus" balso stygoms, neįstengia kalbėti, pasitaiko bėdų dėl akių tinklainės. Narkozės - intoksikacija smegenims - šiek tiek pakenkė atminčiai ir, pasak menininko, kas žino, kokią įtaką padarė būdui - sielai. Tačiau šiuo metu skulptorius viską priima blaiviai.

"Širdininkai gali savo gyvenimą "sunorminti", jei tik paima save į nagą, - savo kailiu įsitikino pašnekovas. - Svarbu paisyti medikų patarimų dėl mitybos, nepiktnaudžiauti alkoholiu, jokiais būdais nerūkyti - negriauti jų darbo. Charakteris irgi svarbu - stenkis nesipykti su pasauliu, nes jei kamuos pavydas, piktos aistros, keršto troškimas, jie tave pribaigs lygiai kaip alkoholis ar tabakas. Pykčiu tik žlugdai save - bloga energija kaupiasi tavyje ir smogia širdžiai, nervų sistemai." Tiesą sakant, kartais ir jam būna apmaudu: "Dirbi užsidaręs, sugaišti ir nepamatai, tik vėliau suvoki, kad visuomenė jau nubėgo į maksimas ir kažin, ar tai, ką darai, bebus jai reikalinga."

Kartais, blogai pasijutęs, S.Kuzma kuria eiles. 2002-aisiais, gulėdamas Santariškėse, III širdies chirurgijos skyriuje po stimuliatoriaus keitimo operacijos, dailininkas sukomponavo rankraštinę knygelę "Vyšnių kryžius". Tituliniame puslapyje skelbiama: "Šiame skaitinyje autorius jaudinasi, bijo, mąsto, myli, verkia, džiaugiasi ir nori būti suprastas, ir galų gale išgyja, išgyvena, taip pat išreiškia begalinį dėkingumą sesutėms, slaugėms, visiems daktarams, kurie skynė tas vyšnias ir jas dabojo. Redaktoriaus nėra, dailininkas buvo užsiėmęs rašymu." Vyšnios - kraujo metafora. "Ta poezija susijusi su vaikystės prisiminimais, - pasakoja autorius. - Kai mirtis pernelyg priartėja, sugrįžti į vaikystę, vėl išgyveni jos įspūdžius. Tada įsilipdavau į vyšnias ir siūbuodavau ten kartu su paukščiais. Dabar manau, kad tai buvo tarsi meditacija. Operacinėje, ribinėje situacijoje, ta patirtis pavirto poezija: "Uoga tu raudona/ Kuo gi tu pavirsi/ Tu pati saldžiausia/ Tu labai skaudi/ Paukštis tau įkirto/ Argi tai mirtis/ Kriski man į delną/ Ir krauju pražysk..." 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"