TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Parulskis neišsižada jaunystės maišto

2007 12 08 0:00
S.Parulskis jau patyrė, kad prozą rašyti reikia geros fizinės formos.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Herakleitas buvo teisus - negalima į tą pačią upę dukart nusišlapinti. Supratau tai vaikščiodamas į universitetą. Nereikia grįžti į nusikaltimo vietą, ten, kur nužudei savo jaunystę, nes jos nebeprikelsi," - sakė LŽ rašytojas Sigitas Parulskis.

42 metų poetas, romanistas, dramaturgas ir vertėjas S.Parulskis dabar rašo trečią romaną. Kol kas darbiniu pavadinimu "Murmanti siena". Vienos šeimos istorija apims šimtą metų - nuo XX amžiaus pradžios iki XXI amžiaus. Kelių šimtų puslapių romanas bus didžiausias iš autoriaus iki šiol parašytų kūrinių.

Nesvarbu, kas jie

- Ar bus šiame romane autobiografinių dalykų?

- Per susitikimą skaitytojai manęs klausė, ar čia autobiografinis romanas. Kaip gali būti autobiografinis - aš negyvenu šimtą metų? Ir ten nėra mano tėvai ir seneliai. O net jeigu ir būtų, koks kieno reikalas, koks skirtumas?

- Ką nori pasakyti, rašytojas pasako savo kūriniuose. Manote, kad skaitytojams nereikia per daug žinoti apie autorių? Ar jūs pats, skaitydamas kitų kūrinius, nenorite daugiau sužinoti apie patį rašytoją?

- Jie man kaip žmonės neįdomūs ir visiškai nesvarbu, kas jie buvo - komunistai, sadistai, pederastai. Skaitau Salomėjos Nėries eilėraščius ir man nesvarbu, kad ji buvo, atsiprašant, višta gyvenime, neapsisprendžianti, į kurią pusę bėgti. Kitas dalykas, jei domiesi žmonių likimais ir istorijomis. Tada iš esmės kiekvieno žmogaus likimas ir istorija yra įdomi, nesvarbu, ar jis rašytojas, ar valstietis. Suprantu, kai skaitai, tarkim, Varlamo Šalamovo "Kolymos apsakymus", vis dėlto reikia žinoti, kad jis pats buvo tame lageryje ir ne iš bato aulo ištraukė tuos visus apsakymus. Man tos informacijos užtenka ir visiškai neįdomu, kaip jis gyveno, su kuo miegojo. Tokia mano asmeninė nuomonė. Bet suprantu ir tuos, kuriems apkalbos labai įdomu. Jei manyčiau, kad to iš viso nereikia, neičiau į jokius interviu, bet gyvenu iš literatūros ir man tenka užsiimti šita pornografija: duoti interviu, fotografuotis, dalyvauti mugėse. Tai yra mano pragyvenimo šaltinis, o šiais laikais be reklamos nieko neparduosi.

Peržengti per lavoną

- Jaunystėje garsėjote kaip maištininkas, negailestingas pripažintiems rašytojams. Dabar dėstote kūrybinį rašymą Vilniaus universitete ir net sudarėte Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją. Ar maištininko dvasia paliko?

- Neišsižadu tų dalykų. Nekritikavau žmonių. Rašiau apie kūrybą, o apie ją kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuomonę. Ypač jaunam žmogui tai neišvengiama ir net privaloma. Nebūtinai kritikuoti vyresniuosius, bet reikia apsibrėžti savo teritoriją, estetinio skonio gaires. Žmogų, kuris maištauja, sprogdina noras pažinti savo paties balsą. Negali identifikuoti savęs, neatsitrenkdamas į tam tikrus autoritetus. Jie gali būti įvairiausi, bet tai nereiškia, kad, pasakęs apie ką nors griežtai, kritiškai, nori jį pašalinti, uždrausti, sunaikinti. Dėl Dievo meilės, skaitytojų visiems užteks.

- Ar matote dabar maištautojų? Gal jau yra tokių, kurie norėtų išklibinti jūsų autoriteto pamatus?

- Matau, tačiau nesijaučiu stovintis ant kokio nors pjedestalo. Jaunimas kaltina mane dėl premijų, tarsi būčiau jas pats sau davęs. Jei grupė žmonių nutarė, kad reikia man premiją duoti, esu dėkingas, džiaugiuosi už įvertinimą, ir viskas. Diplomą padėjau ir atsisėdęs prie stalo negaliu niekaip nei premija, nei postamentais, nei vardais pagerinti savo tekstų. Jie dėl to nė velnio negerėja. Kiekvieną sykį rašydamas vėl iš naujo grumiuosi, kaip ir visi mirtingi žmonės. Man nekrinta iš šiknos cementiniai eilėraščiai ir granitiniai romanai. Juos reikia savo kruvinu prakaitu sukurti, ir dabar dar sunkiau, nes senstant sveikatos mažėja. Mažiau jėgų kūrybai, nes daug jėgų atima visokie šudini buitiniai reikalai.

Labai gerai, kad prieš mane kelia balsą, nes tik su vidutinybe niekas nekovoja. Vadinasi, esu figūra ir mano kūryba yra toks lavonas, kurį ne kiekvienas gali peržengti. Patikrinę, kad negali, pyksta. Fantastiška.

Dėl ko verta gyventi

- Kokie dalykai jums buvo svarbūs gyvenime ir jau nebėra tokie?

- Jaunystėje turbūt per daug buvau susižavėjęs kančia. Supratau, kad gyvenimas yra skaudus dalykas ir norėjau, kad skaudėtų dar labiau, kad mano kančia pranoktų patį gyvenimą. Dabar man tai iš tikrųjų nusibodo. Jau supratau, kad kančia yra ir yra jos priežastis, bet dar sunku patikėti, kad kančią galima įveikti ir yra kelias jai įveikti. Gal tai ir būtų didysis mano asmenybės virsmas, bet esu skeptikas ir vis dar abejoju, kad kančią galima įveikti.

Skaičiau vieno dzenbudistų vienuolio pasakojimą apie nušvitimą. Kartą jis patyręs satori žiūrėdamas į saulės patekėjimą. Nors saulė yra už velniai žino kiek milijardų kilometrų, jos spinduliai akimirksniu pasiekia jo akis. Jo akių šviesa lygiai taip pat akimirksniu pasiekia saulę, nes jis ją mato. Jiedu pasikeičia savo šviesa. Vienuolis pasijuto esąs visatos dalis - jo akys, protas, jis pats. Norėčiau tokio nušvitimo. Jis būtų didelė vertybė. Dėl to ir imuosi kūrybos, nes ji man yra dar ir meditacija. Kuriant irgi būna mažyčių nušvitimų, gal ne tokių gražių, bet rašai kokį nors epizodą ir pajunti, kad kažkas yra tavo dalis, o tu esi kažkieno dalis. Dėl tokio pilnatvės ir harmonijos jausmo verta gyventi ir verta rašyti.

- Jau kuris laikas gyvenate vien iš rašymo. Ar įmanoma pragyventi vien iš kūrybos?

- Užtenka, kiek turiu. Esu rašęs televizijai, nes ten geresni pinigai, bet tai yra savižudybė. Stengiuosi suderinti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos. Vien dėl pinigų dirbti nenoriu - per daug nuobodu ir kvaila, bet badauti irgi nenoriu.

Pavyzdžiui, dėl sveikatos problemų teko beveik atsisakyti mėsos, visų nuodingų ir skanių dalykų, o visokios žuvys ar jūros gėrybės ir šiaip vegetariškas maistas yra brangesnis. Tai nesusiję su absoliučiai sveika gyvensena. Gerti, pavyzdžiui, nemečiau, tik saikingai tai darau. Ne taip kaip jaunystėje. Jeigu jau geri, tai taip, kad būtų kančia, skausmas ir nelaimė.

Man reikia palaikyti fizinę formą. Ir į baseiną važinėju. Norint rašyti prozą, turi būti kieta šikna. Poezijos ką nors gali parašyti gulėdamas trečią dieną po "pachmielo", o prozos nei gerdamas, nei pagiringas, nei labai pavargęs neparašysi. Reikia paprasčiausiai sveikatos. Nemaniau, kad tai tiesa, kol nesusidūriau su ilgomis distancijomis, dideliais prozos gabalais. Reikia fizinės ištvermės, norint ilgai sėdėti prie stalo ir parašyti, pavyzdžiui, du puslapius per penkias valandas. Nesu apsibrėžęs tokios darbotvarkės, mėginu, bet jei nepavyksta, nebėgu pas daktarą: "Ką dabar daryti, man impotencija?" Gal rytoj stovės.

Savaitgalių tėvas

- O kas dabar jus sieja su gimtaisiais Obeliais?

- Obeliai nėra mano miestelis. Mano vaikystės kraštovaizdis, kelių, takelių, lankų, ežerų ir upių žemėlapis, buvo Obelių dvarelio, prie kurio ir atsirado ši gyvenvietė, teritorijoje. Kalvė, senos arklidės ir kumetynas, kuriame užaugau ir kuriame gyveno 12 šeimų - 12 apaštalų. Ir toje dvaro teritorijoje buvo sukurtas toks šlykštus darinys - tarybinis ūkis. Miestelyje gyvenau su mama, kai tėvai išsiskyrė, bet jame nepritapau. Dabar dvarelyje nieko nebėra, tik mano motina. Ji grįžo, nes su tėvu susitaikė ir šiek tiek dar pagyveno kartu prieš jo mirtį. Nebėra ir to namo, kuriame gimiau. Viskas išstumdyta buldozeriais. Mirusi vieta.

Herakleitas buvo teisus - negalima į tą pačią upę dukart nusišlapinti. Supratau tai vaikščiodamas į universitetą. Jaučiuosi lyg grįžęs pas seną motiną ir noriu vėl pažįsti jos krūtį - turiu galvoje alma mater vilnensis. Kraujomaiša kvepia. Nebereikia grįžti į nusikaltimo vietą, ten, kur nužudei savo jaunystę. Taip ir į vaikystės vietas neverta grįžti - tai mazochizmas. Kūryba yra mano Eldoradas, kūryboje galiu sugrįžti, kur noriu ir kaip noriu. Ir kai kurdamas sugrįžtu - neskauda.

- Ar gyvenate vienas? Nežadate kurti šeimos?

- Gyvenu su moterimi. O šeimą turiu. Du vaikus. Mykolui 15 metų, Ūlai bus 14 gruodžio pabaigoje. Jau prasidūrė ausis, jau joje pamažu bunda moteris. Kai apie juos šneku ar galvoju, visada jaučiu kaltę. Kai tėvai išsiskiria, vienas iš jų turi būti kaltesnis. Aš esu tas, kuris kaltesnis, nes inicijavau skyrybas. Su vaikais matomės, bet esu toks savaitgalių tėvas. Aišku, stengiuosi kompensuoti savo kaltę kokiomis nors dovanomis. Einame į kiną, valgome picą, važiuojame į čiuožyklą. Vieną sykį net į akvaparką ėjau, su moterimis stumdžiausi prie tų prakeiktų guminių ratų, nes vaikai norėjo. Dėl jų daug ką gali padaryti. O ką jie galvoja apie mane, pasakys turbūt, kai užaugs. Bent tiek ramu, kad su buvusia žmona Daina neišsidraskėme taip, kad vaikai dėl to labai nukentėtų. Civilizuotai stengėmės tai padaryti, nors apie kokią civilizaciją gali būti šneka, jeigu vaikams anksčiau ar vėliau tai, manau, atsiliepia.

- Gal pasakytumėte, kas ta moteris, su kuria gyvenate?

- Ne. Jei pasakyčiau, kad Edita Mildažytė, juk niekas nepatikėtų?!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"