TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Sondeckis: "Pasirodo, esu tik mitas"

2008 11 04 0:00
Maestro S.Sondeckis šiemet mini 80 metų sukaktį.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Spalį pasaulinio garso lietuvių dirigentas Saulius Sondeckis minėjo aštuoniasdešimties metų sukaktį. Didžiulę įtaką Lietuvos muzikos raidai, jos garsinimui padaręs kūrėjas šia proga mintimis dalijasi su LŽ skaitytojais.

Be didesnio patoso galime teigti, kad dirigentas, orkestrų vadovas, pedagogas, Sankt Peterburgo konservatorijos garbės profesorius, klasikinės muzikos festivalių, renginių dalyvis ir sumanytojas S.Sondeckis tapo durimis, atvėrusiomis Lietuvai tokias asmenybes kaip Mstislavas Rostropovičius, Alfredas Schnittkė, Yehudi Menuhinas, Herbertas von Karajanas. Ir šių įžymybių žvilgsnis į Lietuvą profesoriaus dėka tapo platesnis.

Penkių dešimtmečių kūrybinis maestro kelias vedė į aukštumas. Jo išugdyti kolektyvai - mokinių, studentų ir Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) - užkariavo Europą, buvusią Sovietų Sąjungą ir dabartinę Rusiją geografine prasme ir pavergė muzikos gerbėjų širdis - estetine. Aprašyti LKO veiklą išsamiai nepakaktų ir viso dienraščio. O rašyti trumpai - vadinasi, kiekvienam rinktis savo. Šio rašinio autoriui S.Sondeckis ir jo orkestras visų pirma siejasi su "Nakties serenadų" koncertais iš rožėmis kvepiančių vaikystės vasarų.

Prie J.Heifetzo namo

Sauliaus ir Silvijos Sondeckių šeimos svetainėje kabo fotopaveikslas. Jame profesorius kartu su dirigentu, smuikininku lordu Y.Menuhinu stovi šalia namo, kuriame vienuolika metų gyveno Vilniuje gimęs legendinis praėjusio amžiaus smuikininkas Jascha Heifetzas. Šį pastatą profesorius sovietiniais laikais apgynė nuo sunaikinimo - čia turėjusi išdygti elektros pastotė. Tačiau bene didžiausią paveikslo dalį užima "Audi" automobilis, atvairuotas Y.Menuhino viešnagės rėmėjų. Galima stebėtis tokiu jų neskoningumu, tačiau, ilgiau pasvarstęs, imi šypsotis: paveikslas žymi aiškią dvasios pergalę prieš materiją - namas išliko, žmonės išliks atminty, o štai "Audi" limuzinas jau atrodo gerokai senstelėjęs, ir lipti į jį - anoks prestižas.

Skambus apdovanojimas

Šalia fotografijos puikuojasi ir Ešternacho festivalio apdovanojimas - "Didžiojo liūto" medalis, sumedžiotas Liuksemburge. Ešternache LKO koncertavo septynis kartus, o prizas atiteko 1992 metais. Festivalio prezidentui teikiant apdovanojimą, orkestro vadovas "neįvertino jo svorio" ir neišlaikė rankose. Su didžiausiu trenksmu sunkusis diskas atsidūrė ant bažnyčios grindų, pašokdindamas ceremonijoje dalyvaujančio Liuksemburgo didžiojo hercogo apsaugininkus, sujudindamas ir platų diplomatinį korpusą. "Gerai, kad krito ne ant kojos, nes būtų pirštus sulaužęs", - prisiminęs nuotykį juokėsi maestro.

Ermitažo koncertai

Šiemet sukako dvidešimt metų, kai S.Sondeckis vadovauja Sankt Peterburgo valstybiniam Ermitažo orkestrui. Muziejaus eksponatų gausą kolektyvas papildė muzikine kolekcija - renginiais, programomis, festivaliais. Už tai S.Sondeckis buvo išrinktas tarptautinio Ermitažo draugų klubo nariu. O muzikinė orkestro kolekcija išties ypatinga. Maestro pasakojo, kad jo diriguojamame orkestre griežta Niccolo Paganini smuiku. Tai nepaprastas įvykis, nes instrumentas po genijaus mirties nėkart nebuvo palikęs Genujos. Archyvuose buvo rastas laiškas, kuriame smuikininkas kviestas į Sankt Peterburgą. Jis iš tiesų išsirengė į kelionę, bet dėl nežinomų priežasčių Rusijos sostinės nepasiekė.

Kartą per metus smuikas išimamas iš specialios spintos Genujos savivaldybėje ir N.Paganini konkurso nugalėtojui tenka garbė juo griežti per baigiamąjį koncertą. Ermitaže šiuo smuiku muzikavo Sergejus Stadleris, dabartinis Sankt Peterburgo konservatorijos rektorius. Orkestras grojo ir dar viena žymia proga. Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis nusprendė paviešinti ilgus metus slėptą paveikslų kolekciją, karo grobį iš Vokietijos. S.Sondeckio vadovaujamas orkestras grojo per šios kolekcijos pristatymą tarptautinei meno bendruomenei.

"Sutartinės" vis dar graudina

Sukrėstas Sausio 13-osios įvykių, vienas didžiausių XX a. vokiečių kompozitorių A.Schnittkė lietuviškų sutartinių motyvais sukūrė "Sutartines" styginių orkestrui. Apie specialiai LKO parašytą kūrinį kompozitorius telefonu pranešė S.Sondeckiui, tuo metu su orkestru buvusiam San Sebastiane (Ispanija). Gaidos buvo skubiai atsiųstos į Vilnių. Kūrinio repeticija įvyko 1991-ųjų vasario 5-ąją Operos ir baleto teatre, prieš pat koncertą. Užtruko. Žmonės ėmė nuogąstauti, kad Vilniaus garnizono vadas Vladimiras Uschopčikas bus uždraudęs koncertą. Tačiau orkestras išėjo į sceną ir tokios klausytojų reakcijos, nuskambėjus paskutiniam kūrinio garsui, dirigentas sakė nebuvo patyręs per visą savo gyvenimą. "Mirtina tyla. Nė vienas nepliaukšteli delnais... Ir visa salė atsistoja... Verkėme mes, verkė klausytojai ir dabar dar ašarą spaudžia", - susigraudino profesorius. A.Schnittkė - vienintelis pasaulinio garso kompozitorius, savo kūryboje įamžinęs svarbiausią pastarojo laiko Lietuvos istorijos įvykį. S.Sondeckiui apmaudu, kad A.Schnittkės atminimas deramai nepagerbtas iki šiol. "Jis negavo medalio. Aš pats nesiūliau, laikiau tai esant žeminančiu dalyku. Nors dabar susiprastų, po kompozitoriaus mirties", - piktinosi S.Sondeckis.

Klausimėlio išminčiai

Profesoriaus nedžiugina ir dabartinė politinė Lietuvos situacija. Anot jo, klausimėlio išminčiai išrinko savo valdžią. Visi atpirkimo ožiu darė Rolandą Paksą, o per tą laiką į politikos areną įsliūkino kiti marginalai - Viktoras Uspaskichas, Arūnas Valinskas. Pylos gavo ir socialdemokratai. "Pagalvokite, tarpukariu Socialdemokratų partija buvo pati švariausia politinė jėga. Jos vadovas, Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys išgelbėjo deklaracijos dokumentą, vokiečių okupacijos metais pogrindyje įsteigė VLIK'ą. O dabartiniai, tiek laiko valdę Lietuvą, nesugebėjo net jo atminimo pagerbti. Vadovaudamas VLIK'ui Vokietijoje, S.Kairys liepė mano tėvui sudaryti vertybių, priklausančių Lietuvos valstybei, sąrašą. Kokia utopija! Bet kokia sąžinė, koks valstybingumo pavyzdys... Deja, apie tai niekas nekalba. Ką jie sau manė į pirmąsias partijos rinkimų sąrašo vietas įrašę Romą Žakaitienę, susikompromitavusią tiek švietėjų, tiek ir kultūrininkų bendruomenėje?" - klausė Jackaus Sondeckio sūnus.

Pastabos "Lietuvos žinioms"

"Lietuvos žinioms", kurias vieninteles iš dienraščių prenumeruoja, profesorius irgi turi pastabų. Jam nepatinka laikraščio mėginimas populiarinti save. "Anksčiau leidinyje nebuvo vietos bulvaro žinioms. Gal jums nebereikia rimtų skaitytojų?.. Tačiau grįš oksfordus, sorbonas, džiuilijardus baigęs jaunimas, rimtų dalykų poreikis atsiras", - įsitikinęs S.Sondeckis. Labiausiai jis norėtų tikėti (ir tikėtis) laikraščio objektyvumu. Sovietiniais laikais laisvojo pasaulio spaudos pirmuosiuose puslapiuose negailestingai kritikuota sovietinė santvarka, komunistinės milžinės politiniai žingsniai. O ketvirtuosiuose puslapiuose su nemeluotu susižavėjimu aprašomi Sovietų Sąjungos orkestrų, chorų, teatrų ir kitų kolektyvų pasirodymai užsienyje. "Teiravausi ne vieno redaktoriaus, kodėl pradžioje kritikuojama, o toliau - tokios pagyros. Juk skaitytojai nepatikės kritika? Būtent dėl to, kas parašyta ketvirtajame, skaitytojai patikės vedamaisiais straipsniais, sakydavo man. To paties norėčiau palinkėti ir "Lietuvos žinioms" - neparodyti tendencijos", - sakė S.Sondeckis.

Išbandyta sistema

LKO susikūrimas turėjo tik vieną analogą pasaulyje - Zalcburgo "Cameratą". Kaip ir Sandoro Vegho vadovaujamame orkestre, lietuviškame grojo tik kolektyvo vadovo mokiniai. Jie išėjo ugdymo sistemą, kuri prasidėjo M.K.Čiurlionio muzikos mokykloje, tęsėsi Lietuvos konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) ir LKO. Profesionaliam orkestrui tinkantys muzikantai ilgainiui tapdavo jo nariais. Tokiu būdu kaita LKO buvo beveik nejuntama. "Mano ugdymo sistema sulaukė tarptautinio pripažinimo. Neišbandytas žmogus į LKO nepakliūdavo. Čia kaip sporte. Žvaigždžių komanda ir gerai susižaidusi komanda. LKO nebuvo žvaigždžių, bet mes meninių aukštumų pasiekėme sutelkę visų narių gebėjimus", - sakė buvusio orkestro vadovas.

Odesos aforizmas

Dabar ugdymo tęstinumas sužlugdytas. Jau ketverius metus LKO groja be vadovo. "Ar gali aukščiausio lygio komanda tiek laiko būti be trenerio? - siūlė pasvarstyti dirigentas. - Likviduotas aukščiausią meninį lygį pasiekęs kolektyvas. Ir niekas nei spaudoje, nei valdžioje nepaklausė - kodėl?" 2004-aisiais Donatas Katkus pareiškė, esą LKO vadovas turėtų būti dėkingas orkestro nariams už tai, kad šie jo labui paaukoję savo karjerą. Sakyta, kad Sondeckis - tik mitas, o karjerą jam padarę tie patys orkestrantai. Sunku tuo patikėti. Kiekvienas suprasdavo, jog būti LKO nariu yra didžiulis talento įvertinimas, be kita ko, lydimas ir apčiuopiamos naudos. "Kolektyvo žlugdymu nereikėtų kaltinti visų jo muzikantų. Ten buvo keturi kliautininkai, "seniai", turėję didesnę įtaką ir jautę, kad jų dienos "suskaičiuotos", juos netrukus reiks keisti jaunesniais ir gabesniais žmonėmis", - sakė buvęs LKO vadovas. Antra, S.Sondeckio mitas vis virsta kitiems Lietuvos muzikams nepasiekiama realybe. Kitais metais maestro su Bratislavos nacionaliniu orkestru koncertuos Vienos "Musikverein" salėje.

"Esama labai paprastų kriterijų. Grįžęs iš garsių užsienio salių niekas nepasakys, kad "susimovė." Bet tada reikia paklausti: "O kada ten koncertuosite vėl? Kiek kartų? Garsus prodiuseris iš Odesos Solas Jurokas mėgdavo pajuokauti: "Nėra pasaulyje impresarijaus, kuris galėtų surengti antrąjį koncertą." Pirmąjį S.Jurokas gali "padaryti" bet kam. Tačiau ar įvyks antrasis, priklauso nuo to, kaip kolektyvas pasirodys per pirmąjį", - tvirtino profesorius.

Praradome visi

Sovietų Sąjunga, kaip ir kitos totalitarinės valstybės, skyrė ypatingą dėmesį kultūrai ir sportui. Į užsienį nesiųsdavo siekiančių prizinės vietos. Arba pirmoji, arba daugiau niekur. "Čia buvo aukščiausias atlikimo lygis pasaulyje. Kad ir kur nuvažiuočiau - visur koncertmeisteriai iš Rusijos. Pagrindiniai aukštųjų muzikos mokyklų profesoriai - irgi iš ten. Dabar atsiranda visokių, kurie bando tai neigti, tyčiotis, žeminti. Rusijoje išliko muzikinio lavinimo mokykla ir sistema. Kas būtų mūsų Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Aleksa, Juozas Domarkas, Gintaras Rinkevičius, jei neturėtų stipraus teatro, muzikos mokyklos parengimo? Nelaimė, kad mes buvome praradę Nepriklausomybę. Tačiau esu laimingas, kad teko bendrauti su iškiliausiais Rusijos menininkais ir šiandien tuo didžiuojuosi. Kol kas iškilūs meno laimėjimai pasiekti šiais ryšiais", - manė profesorius.

Trumpa nepriklausomybė

S.Sondeckio nuomone, tokių junginių kaip filharmonija pasaulyje nėra, tai praeities iškasena. Todėl 2002-aisiais profesorius norėjo šios įstaigos reorganizavimo, kad visi šeši jos kolektyvai būtų susieti federacijos teisėmis. "Jie būtų savarankiški, o valstybinės lėšos proporcingai paskirstomos kiekvienam atskirai. Žinodamas savo biudžetą, suplanuosiu, kokius atlikėjus galiu kviesti, kiek ir kur koncertuoti. Ir išlaviruosiu, sukursiu gerą sezoną. Tokia buvo idėja, - sakė buvęs LKO vadovas. 2004-aisiais dirigentas "išvedė" LKO iš Lietuvos nacionalinės filharmonijos. Orkestras tapo nepriklausomu kolektyvu. Neilgai. Už šį žingsnį orkestro vadovui nebuvo atleista. Po šmeižto kompanijos žiniasklaidoje, karštagalviškų ginčų, vaidijimosi ir specialiai stabdomo finansavimo, orkestro nariai buvo priversti pasirašyti sutikimą grįžti į filharmonijos glėbį. Birželį Vyriausybė priėmė nutarimą likviduoti LKO. "Vyksta likvidavimo procesas ir tuoj pat atsiranda orkestras tokiu pačiu pavadinimu. Kaip tai suprasti? Negana to, pradedamos pažeidinėti mano autorinės teisės. Visą mano kūrybinę biografiją orkestras užsirašo tik sau, mano pavardės ten nėra. Pasirodo, A.Schnittkė laiškus siuntė, o Arvo Partas skambindavo ir dedikacijas rašė ne man, bet orkestrui. Ir su orkestru aptarinėdavo, kaip atlikti jo naujus kūrinius. Pasirodo, "Nakties serenadų", naujametinių, Kovo 11-osios koncertų tradiciją Lietuvoje irgi sukūrė orkestras", - ironizavo profesorius.

Pasiūlymų koncertuoti netrūksta

Labai dėsningai, nelaikydamas savęs nukentėjusiuoju, praradusiuoju, maestro kuria savo kūrybinį gyvenimą. Balandį, būdamas 79-erių, jis dar koncertavo Vienos "Musikverein", Ferenco Liszto muzikinės akademijos salėje Budapešte, Bedricho Smetanos salėje Prahoje. "Galiu tik palinkėti savo visiems kolegoms to paties, - sakė profesorius. - Mano veikla buvo labai sėkminga. Dar iki šiol nepatyriau atstūmimo, nereikalingumo jausmo." S.Sondeckis sakė per koncertą nuolat save kontroliuojantis. "Jei bent sekundės dalį muzikinė gija bus pamesta, orkestras gali sustoti. Šiemet po vieno ypač sunkaus koncerto Maskvoje žmonai pasakiau: gali būti rami, Alzheimerio dar nėra, nepadariau nė vienos klaidos. Su tokiomis mintimis sutikau savo aštuoniasdešimtmetį. Taip ir parašykite", - juokėsi maestro.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"