TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

S.Stonytė: gludinti balsą kaip briliantą

2010 02 08 0:00
Kūrybinis ir šeimos duetas: solistė S.Stonytė ir pianistas J.Karnavičius.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Figaro vedybos" Nacionaliniame operos ir baleto teatre tvieskia karšta saule, dvelkia apelsinais ir skęsta gėlėse.

Personažai ispanai - susipainioję siužeto pinklėse ir savyje. Statytojai - irgi ispanai. Režisieriaus Emilio Sagi asistentas Javieras Ulacia, vos pamatęs Sigutę Stonytę, pajuto temperamentą: "Atrodo, jau šimtą metų jus pažįstu." Šiose "Figaro vedybose" solistė tampa Grafiene. Nors - galėtų dainuoti ir Siuzaną, ir net berniūkštį Kerubiną - nuolat gludinamas balsas leistų.

Premjeros išvakarėse LŽ kalbinta S.STONYTĖ savo kuriamą Grafienę apibūdino taip: "išdidi, kovojanti dėl savęs, temperamentinga ir kartu subtili."

- Tai čia tipiška jūs.

- Galbūt. Mano temperamentas nesumeluotas. Puiku, jei kuriamas personažas kai kuo atitinka tave patį - tada daug lengviau.

- Ar jums gaila, kad teatro repertuare nebeliko Wolfgango Amadeuso Mozarto "Don Žuano"?

- Taip, buvo nuveiktas didžiulis darbas, pastatyta sudėtinga opera, bet aš ne iš tų, kurie gailisi. Gal ateis laikas ir ji sugrįš. Buvo "Don Žuanas", dabar "Figaro vedybų" eilė. Gyvenimas nestovi vietoje, repertuaras keičiasi - natūralu.

- Kurioje premjeroje dainuosite?

- Įsivaizduojate, man visai nesvarbu.

- Nuo ko tai priklauso? Nuo vadovybės?

- Na, kaip vadovybė gali skirstyti: paimsim šitą ir šitą pavardę? Juk svarbu, kaip atrodo ir susidainuoja vienas ar kitas ansamblis, o "Figaro vedybose" yra ansamblinis dainavimas, dalyvauja daug solistų, įvairių kartų atstovų - tai tikrai šventė.

- Tai paneigiate, kad teatre kelią reikia skintis užkulisiniais žaidimais ar tiesiog alkūnėmis?

- Paneigiu. Tokie teiginiai perdėti. Tikrasis menininkas kaip tik ir nesibrauna alkūnėmis. Yra statytojai: dirigentas, režisierius; teisingiausias kelias - paklusti jų sprendimams. Mano priedermė - kurti personažą, tobulinti dainavimą. Jų - žvelgti iš šalies į visumą, lipdyti spektaklį. Mes per maži, kad reikštume savo nuomonę, be to, esame spektaklio dalyviai, todėl negalime matyti savęs iš šalies.

- Bet teatre vis tiek reikia drąsos, ryškumo, antraip gali likti kiūtoti kamputyje?

- Išmokti gerai dainuoti - štai drąsa. Kad dirigentui nekiltų abejonių, jog tu ko nors negali. O kad mūsų teatre suteikiama daugybė galimybių ir jaunimui - faktas. Laikui einant matyti, ar jie pateisino lūkesčius.

- Kas geriau: rizika ar atsargumas?

- Verčiau suteikti progą negu apsidrausti - tegu dirba iš paskutiniųjų ir įrodo, kad sugeba.

- Stengiatės išsakyti savo, kaip vyresnės kolegės, nuomonę?

- Tik jeigu paklausia. Šiaip nesikišu, nelendu su savo nuomone: žinai, tu čia taip daryk. Etika turi būti išlaikyta. Jei esi neramus, ieškantis, būtinai paklausi kelių kolegų nuomonės. Yra tokių solistų, ir gerai dainuojančių, kurie paprašo: padėkit man. Net nustembi: taigi labai gerai dainuoji. Ne, man reikia. Tada mielai konsultuoju.

- Galėtumėte dainuoti "Figaro vedybų" Siuzaną?

- Ir Siuzaną, ir Kerubiną. Be problemų. Šios "Figaro vedybos" man jau antros, tik atėjusi į teatrą dainavau Kerubiną, tada spektaklį statė maestro Jonas Aleksa ir režisierė Vlada Mikštaitė.

- Daug kam įstrigo jūsų frazė apie jauną balsą, pasakyta per "Triumfo arką". Čia ir yra tai, dėl ko sudainuotumėte Kerubiną?

- Taip. Ir pasiutimo nestigtų, bet gal nereikia juokinti žmonių - užtenka eksperimento su "Don Žuano" Cerlina, šįkart tebūnie tradiciškai. Cerlina - jauna mergaitė, o aš ne tokia jauna. Bet suteikiau jai reikiamų spalvų.

- O kas tai yra - jaunas balsas? Čia gamtos dovana ar darbo pasekmė?

- Viskas susideda: ir intuicija, ir dainavimo mokykla, ir metodinė balso priežiūra - nuolatinis jo puoselėjimas, gludinimas. Tai tarsi brangakmenio šlifavimas - ilgas, kruopštus darbas. Jei viską paliksi likimo valiai ir dainuosi iš inercijos, balsas atrodys "susidėvėjęs". Pradėjau dainuoti prieš 25 metus, esu atlikusi nežmoniškai sunkių partijų: Ledi Makbet, Abigailė, Toska, Salomėja. Džiaugiuosi, kad šiandien teatras man suteikė galimybę dainuoti W.A.Mozartą - čia turi būti geras, nesunešiotas balsas. Manau, tokį jį ir išlaikiau.

- Įmanoma planuoti, kiek jį dar galima išlaikyti tokį?

- Esu įsitikinusi, kad labai ilgai. Būna, aštuoniasdešimtmečiai dainuoja jaunais balsais ir padainuoja labai gerai. Ypač italai. Mano tikslas nėra išlaikyti jauną balsą. Kol dainuoji operoje, turi padainuoti garbingai. Galiu tik konstatuoti, kad aš ir po 25 metų padainuoju W.A.Mozartą.

- "Figaro vedybose" dainuoja antrosios "Triumfo arkos" finalininkės, kiti projekto dalyviai. Kaip manote, ar kuris nors tebejaučia nuoskaudą dėl jūsų išsakytos kritikos?

- Kodėl manote, kad nuoskaudą? Sakydama pastabas aš žinau, kam kalbu - profesionalams, todėl esu tikra, kad jie girdi ir supranta. Tai jums atrodo, kad nuoskauda. Praėjo kiek laiko, ir pirmosios "Triumfo arkos" dalyviai padėkojo už pastabas: "Po tos jūsų frazės ėmiau visai kitaip vertinti savo dainavimą, todėl padariau pažangą." Čia jums atrodo, kad esu griežta ir kategoriška, o profesionalai žino, kad pasakau teisybę - labai konkrečią. Ir visai žmogiškai.

- O kaip dėl interesų konflikto? Argi nepadėjote laimėti savo mokinei Onai Kolobovaitei? Tikriausiai girdėjote priekaištų, komentarų.

- Ne aš viena sėdėjau komisijoje. O kai dėl komentarų apie save, esu girdėjusi jų visokių: ir nuostabių, ir įžeidžių. Kartais pagalvoju, kad tie patys komentuotojai ateina į operą, aš jiems dainuoju - jausmas nekoks. Gal čia Lietuvos žmonės tokie - turintys išskirtinį talentą įžeidinėti? Pavyzdžiui, Estijoje kitaip. Tiesą sakant, jei viską labai imčiau į širdį, šiandien negalėčiau dainuoti W.A.Mozarto. Ona - labai talentinga mergina. Su ja kruopščiai dirbau penkerius metus, žinau to darbo kainą. Teiginiai, kad aš ją neva prastūminėjau, man nesuprantami. Bet nesiruošiu labai plačiai šito komentuoti: kas kalba, tegu sau kalba.

- Vertindama konkurso dalyvius neleidote sau papaikioti kaip, tarkim, Zita Kelmickaitė? Laidos rengėjai gal net ir pageidavo šou elementų?

- Didžiausia pagarba prodiuseriams, kad jie man leido likti savimi. Jei būtų reiškę kokių nors pageidavimų, būčiau išėjusi. Nesutikčiau daryti, kas man svetima.

- Tiesa, kad už dalyvavimą projekte gavote krūvą pinigų?

- Netiesa.

- Ką norėdavote pakoreguoti klausydamasi savęs, šnekančios per televizorių?

- Žiūrėdama į save galvojau: "Dieve, jau pas šitą bobą tai niekada neičiau mokytis!" Atrodo kaip koks žvėris. Veidas griežtas, bet patikėkit, viduje - jokio griežtumo. Vizualinė apgaulė dėl mano charakterinės išvaizdos.

- Ar menininkai kitokie žmonės nei visi? Jiems daugiau leidžiama ir atleidžiama?

- Jie yra kitokie, labiau emocingi. Kurdamas vaidmenį nuolat save perkratinėji, kad surastum ir ištrauktum skirtingiausių emocijų. Esi tarsi impregnuotas įvairiausiais jausmais. Mes kitokie, tačiau ar dėl to galima leisti sau ekscentriką? Taip neturėtų būti, bent jau man nepriimtina. Scena ir gyvenimas - du visiškai skirtingi pasauliai. Nevelku paskui save jokių šleifų iš scenos, parduotuvėje prie kasos nestoviu kaip "Figaro vedybų" Grafienė. Man tai juokinga.

- Mėgstate, kai atpažįsta?

- Nemėgstu, bet atpažįsta. Jei gerą žodį pasako - malonu, bet kai rodoma perdėta pagarba... Nereikėtų taip. Jeigu per televiziją sušmėžavai, tai jau tapai ypatinga? Nė kiek!

- Nenorite patikti?

- Ne.

- Kodėl tada einate į sceną?

- Tik jau ne dėl to, kad patikčiau! Na, ir pasakėt! Scena - visai kitokia erdvė, eini ne patikti, ne drabužių parodyti ar manierų. Čia juk kūryba!

- Labai dažnai tai vienas kitam netrukdo.

- Ne ne. Aš teikiu pirmenybę kūrybos džiaugsmui. Gyventi scenoje - jokiu būdu ne rodyti save. Šioje erdvėje viską užmirštu: nebėra nei Sigutės Stonytės, nei Broniaus Tamašausko, yra personažai. Tik taip.

- O jei nepasiseka perteikti personažo, kaip norite?

- Tada neinu į sceną. Neleidžiu sau.

- Ar kada nors muzikologai yra jus nepelnytai įskaudinę?

- Kai esi jaunas, juk visaip pridainuoji. Muzikologai turi savo požiūrį, sampratą, todėl jie irgi yra teisūs. Neįsižeisdavau. Apskritai kritika - kitas rakursas - svarbi, nors jaunystėje į ją nelabai kreipdavau dėmesio. Yra labai išsilavinusių kritikų, ir nebūtinai skaitydama ieškai, ar parašė apie mane, ar patikau. Tikrai ne.

- Dabar vertintojai jums kone pataikauja žarstydami komplimentus.

- Teisybė ta, kad dauguma solistų atiduoda viską - aš gi žinau, koks alinamas mūsų darbas. Apie daugelį būtų galima parašyti tą patį. Visi nusipelno pagarbos.

- Kiek operos dainininkas pajėgus pakelti repeticijų?

- Esame įpratę prie psichologinio ir fizinio krūvio. Galime tiek, kiek reikia. Visi ateina nusiteikę įtemptai dirbti ir niekas nesiaikštija: ak, aš šiandien pavargęs, man nesinori. Beje, nepraleidau nė vienos "Figaro vedybų" repeticijos.

- Kartoju Izraelio žurnalistų klausimą: mėgstate briliantus?

- Iš tikrųjų gražus akmuo, mano Zodiako ženklui tinkamas. Kad ir mėgstu, nebūtina jų turėti kalnus.

- Izraeliečiai pavadino jus idealiste. Kas tai yra - idealistė?

- Tai aš ir esu. Tokiems gyvenime visų svarbiausia idėja, aukojimasis jai. Materialių dalykų nevertinimas. Galiu jų turėti, bet, matyt, man nereikia. Viskas per daug laikina, kad prie jų prisirištum. Daug laimingesnė esu, kad skamba W.A.Mozartas, kad galiu jį dainuoti. Tai yra laimė - pakilti virš visko, į kitą matmenį, kur skamba dieviška muzika.

- Kaip paskui grįžti į buitį?

- Buityje aš labai reali: plaunu grindis, valau langus, skalbiu, verdu - darau viską, ką reikia.

- Tebesportuojate?

- Mėgstu slidinėti, tačiau šiuo metu slidės turi palaukti. Kai statomas spektaklis, nelabai galima kvėpuoti šaltu oru, nes balso aparatas įšilęs.

- Orientacinis sportas tebėra?

- Sykį buvo taip: ieškau miške to nelemto punkto, skambina iš teatro: kodėl jūs ne "Aidos" repeticijoje, rytoj spektaklis. O, sakau, užmiršau. Bet nieko neatsitiko - spektaklį sudainavau.

- Ką dar veikiate laisvalaikiu?

- Mėgstu skaityti. Tuos kūrinius, kurių prasmė atsiskleidžia ne iškart. Pavyzdžiui, vis grįžtu prie Hermanno Hesse's "Stepių vilko" ir džiaugiuosi, kad jau didelį jo gabalą galiu suvokti iš karto - anksčiau to nebuvo. Kai jaunystėje skaičiau, krimtausi, kad negaliu suprasti, o dabar - aišku.

- Jūsų vyras - pianistas Jurgis Karnavičius. Trijų Karnavičių kartų vyrai vedė dainininkes - sopranus.

- Įdomi istorija - visi žavėjosi dainininkėmis. Tiesą sakant, iš tų visų Karnavičienių aš vienintelė - dainininkė praktikė. Nei mano vyro mama, nei jo močiutė tokios patirties, kaip aš, neturėjo, teatre nedirbo. Močiutė mokėsi dainuoti ir skambinti fortepijonu, nes aristokratams tai buvo privalu. Vėliau tapo puiki pedagogė. Vyro mama irgi mokėsi dainuoti, bet kai iš Estijos atvyko į Lietuvą, kūrybinė veikla nutrūko. Taigi aš už jas abi atidirbau.

- Pedagoginis darbas Muzikos ir teatro akademijoje - irgi iš idealizmo sferos?

- Taip, jis man patinka. Aišku, vargina, nes nuolat atiduodi daug energijos ir kraujo, bet jei gali padėti ir matai, kad mokiniams pradeda sektis, - tai irgi laimė.

- Sako, dėstytojai ne tik atiduoda, bet ir pasiima.

- Ne, aš ne iš tų, kurie iš studentų ima (juokiasi.) Geriau jau pati atiduodu. Kartais ateina pavargę, nelaimingi, nors ir jauni. Sparniukai nuleisti, sušlapę, sužvarbę - reikia kaip nors juos prikelti. Kaip? Darbu. Pamėginam, padainuojam - išeina švytintys, skruostai rožiniai, akys blizga. Vadinasi, jau ištraukė iš manęs. Sako: net netikėjau, kad šiandien taip gerai padainuosiu. Vadinasi, teisingas kelias: jei tu profesionalas, sugebėsi tomis pačiomis priemonėmis save prikelti - ne tik dainavimui, bet kitąkart ir gyvenimui. Tada labai džiaugiuosi: nors iš nuovargio nieko nebenoriu, širdyje jaučiu, kad padariau gerą darbą.

- Ar studentai dėkingi žmonės?

- Juk nebūtina kasdien sakyti padėkas. Jie jauni, lekia į kitus darbus, gyvena savo gyvenimą. Manau, visų, su kuriais esu dirbusi, mintys apie mane geros.

- Kodėl toks neįprastas jūsų dukros vardas - Laūra?

- Juk gražu, poetiška. Čia aš sugalvojau.

- O sakėt, kad ne ekscentrikė!


Trumpai

Sigutė Stonytė gimė 1955 metais. 1982 metais baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof.Z.Paulausko dainavimo klasę. Nuo 1985 metų - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Debiutavo Tatjanos ("Eugenijus Oneginas") vaidmeniu ir, pasak muzikologo J.Bruverio, per keletą sezonų iškilo į pirmaujančių sopranų gretą. 1991 metais laimėjo II vietą (I nebuvo paskirta) Marian Anderson tarptautiniame vokalistų konkurse JAV. Nuo 1993 metų dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2004).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"