TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sąjūdžio iš atminties niekas neištrins

2007 11 24 0:00
"Likimas kartais mėgsta pokštus, - sako Toronte rusų kalba leidžiamų dviejų laikraščių "Kanadskij kurjer" ir "Russian carousel" leidėja, televizijos "HTB Canada" prezidentė, Kanados etninės spaudos tarybos viceprezidentė L.Čiornaja.
Autorės nuotrauka

Kad ir kur būtų, Lietuvoje ar Kanadoje, garsiai žurnalistei Liubov Čiornajai svarbiausia - išlikti savimi. Ji buvo čia, kai brėško mūsų šalies Atgimimas. Dabar ji gyvena kitoje Atlanto pusėje, ten taip pat dirba žurnalistinį darbą.

"Į Kanadą atvykau kuriam laikui, aplankyti sūnaus, ir tikėjausi, kad greitai grįšiu į Lietuvą. Tačiau atsitiko taip, kad mano trumpos atostogos užtruko daugiau nei trylika metų. Likimas kartais mėgsta pokštus, - sako Toronte rusų kalba leidžiamų dviejų laikraščių "Kanadskij kurjer" ir "Russian carousel" leidėja, televizijos "HTB Canada" prezidentė, Kanados etninės spaudos tarybos viceprezidentė L.Čiornaja. - Čia dirbu tai, ką geriausiai moku daryti: redaguoju leidinius ir rengiu televizijos laidas."

Kalbos nepamiršta

Iš Vilniaus L.Čiornaja išvyko 1994 metais, kai atslūgus Sąjūdžio judėjimui šalyje keitėsi politiniai įvykiai. Ji buvo žinoma Sąjūdžio leidžiamų rusų kalba laikraščių "Atgimimas" ir "Soglasije" vyriausioji redaktorė. Nuo tada ji daugiau nesilankė Lietuvoje, kur pragyveno 30 metų, ir šis kraštas jai yra brangus kaip tikra tėvynė. Kodėl žinoma žurnalistė nutolo nuo Lietuvos?

"Negaliu net patikėti, kad taip ilgai nebuvau Vilniuje. Kaip greitai lekia laikas! Toronte gyvena abu mano vaikai, čia turiu mėgstamą darbą. Tad vykti į Lietuvą lyg ir nėra būtino reikalo", - bandė teisintis leidėja, bet jos žodžiuose pajutau, kad yra svarbesnė priežastis. Lyg būtume abi Lietuvoje - puikiai bendravome lietuviškai. Liuba per tiek metų neužmiršo šios kalbos, nors su čia gyvenančiais lietuviais beveik nesusitinka.

Namie - mielas augintinis

Nuo metro stoties jos vairuojamas automobilis artėjo prie televizijos studijos šiauriniame Toronte. Netoli nuo darbo yra jos namai. L.Čiornaja, kaip ir Sąjūdžio laikais, čia įtemptai ir daug dirba. Ji neprisimena, kada be rūpesčių atostogavo. Jau buvo gana vėlokas vakaras, bet Liubai dar nebuvo pasibaigusi darbo diena: ji davė paskutinius nurodymus televizijos darbuotojams, rengiantiems laidą, jos dar laukė rusų bendruomenės renginys priešingoje Toronto dalyje, maždaug už šimto kilometrų. Tačiau tokie dideli atstumai Liubos nestebina: ji priprato prie didmiesčio gyvenimo ypatumų.

"Į namus sugrįžti mane verčia augintinis. Nesu didelė šunų globėja, bet taip atsitiko, kad buvau priglaudusi mielą šunelį, kai draugas paprašė jį prižiūrėti savaitę, - užsiminė Liuba, ir toks pokalbio posūkis buvo netikėtas, nes atrodė, kad paprasti gyvenimiški dalykai leidėjai ne tokie svarbūs. - Bet dabar džiaugiuosi, kad šuns neatidaviau šeimininkui, vis smagiau gyventi ištuštėjusiuose namuose. Sūnus ir duktė turi savo šeimas. Jie gyvena atskirai. Jei ne mielas augintinis, tikriausiai darbe miegočiau." Tai sakydama ji, žinoma, pajuokavo: darbo stengiasi nepaversti savo antraisiais namais.

"Atgimimo laikotarpiu spausdinamas laisvės žodis plačiai plito už Lietuvos ribų. Sąjūdis buvo itin svarbus mano gyvenimo periodas, kurio niekas neištrins iš atminties. Tai truko neilgai, bet tas laikas buvo labai geras. Lietuvą man primena žmonės, su kuriais dirbau, tikėdama, kad daug nuveiksime. Toronte prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas," - sakė Liuba.

"Jų nemoko žudyti"

1992 metais, minint Kovo 11-ąją - Nepriklausomybės atkūrimo dieną, žurnalistė L.Čiornaja buvo apdovanota Sausio 13-osios medaliu. Tuo metu ji gyveno Lietuvoje. Šį garbingą apdovanojimą dabar papildė karalienės Jelizavetos medalis, kuris jai buvo įteiktas už visuomeninę veiklą Toronto rusų bendruomenėje.

Žurnalistei labai svarbus dar vienas apdovanojimas. Šiemet rugsėjį vykusiame Kanados televizijos dokumentinių filmų konkurse žurnalistė pelnė prizą už publicistinį filmą "Jų nemoko žudyti". Autorė jautriai pasakoja apie Kanados savanorių kariuomenės gyvenimą. Diplomas, liudijantis apie šį svarbų laimėjimą, kabo ant sienos televizijos redakcijos "HTB Canada" vestibiulyje.

- Kodėl sukūrėte filmą apie Kanados kariuomenę?

- Filmo scenarijų padiktavo pats gyvenimas. Redakcijoje dirba žurnalistė iš Rusijos, kurios sūnus tapo Kanados kariuomenės savanoriu. Motinai buvo didelė staigmena, kai jį pamatė vilkintį svetimos šalies kario uniformą. Šis įvykis mane paskatino pasidomėti, kodėl Kanadoje jauni žmonės, kartu ir merginos, nori būti savanoriai. Kario sąvoka čia turi kitą prasmę: pirmiausia tai gerai mokamas darbas. Antra, savanoriui suteikiama galimybė nemokamai studijuoti aukštojoje mokykloje - valstybė sumoka už mokslą. Dar kiti mano, kad kariuomenė yra lyg sporto klubas, kur galima išmokti šaudyti. Tai tiesa - čia karių nemoko žudyti. Per pratybas kaip filmavimo aikštelėje - laisvai liejasi netikras kraujas. Kariai žaidžia vaikiškus žaidimus.

Jie dar šypsosi. Bet gyvenimo realybė kita - karys turi būti ten, kur vyksta karas, ir čia juos gali nužudyti kiti. Paskutiniuose kadruose regime, kaip Kanados kariai grįžta iš Afganistano dengtuose karstuose. Karių veiduose šypsenos jau nebėra. Norėčiau, kad šį filmą pamatytų Lietuvos televizijos žiūrovai.

Buvo dvasiškai išsekusi

- Kai gyvenote Lietuvoje, turėjote mėgstamą darbą, buvote žinoma redaktorė. Vis dėlto kas paskatino išvažiuoti ir viską čia palikti?

- Tikiu likimu, ir, matyt, taip turėjo atsitikti. Buvau idealistė, ir kai pamačiau, kad į valdžią ateina buvę komunistų partijos veikėjai, labai nusivyliau. Gal dabar Lietuvoje pasikeitė laikai? Seniai nebuvau šalyje, nežinau, kas ten vyksta. Mano sūnus gyveno Toronte. Tuo metu, kai jaučiausi dvasiškai išsekusi ir labai pavargusi, jis mane pakvietė paviešėti. Nedvejodama sutikau atvažiuoti, palikusi visus nebaigtus darbus. O atsitiko taip, kad jo uošvis pasiūlė man gerą darbą. Taip likau už Atlanto ir gyvenu iki šiol.

Paskui įsidarbinau viename rusų laikraštyje. Vėliau pati pradėjau leisti laikraštį. Dabar turiu du leidinius ir televizijai vadovauju. Kur bebūčiau, man visada buvo svarbu išlikti savimi.

Lietuvoje dirbau "Minties" leidykloje redaktore, vėliau - televizijoje (buvo tokia laida "Atradimai-praradimai"). Atgimimo laikais redagavau du laikraščius. Bet tai praeitis, ir tie laikai praėjo. Dabar stengiuosi žiūrėti į ateitį.

Kanadoje nelengva gyventi, bet man patinka ši šalis todėl, kad čia gali tapti tuo, ko esi vertas gyvenime. Man pavyzdys yra mano sūnus - jis - fizikas, o gyvendamas Kanadoje tapo žinomos kompiuterių kompanijos viceprezidentu. Aš taip pat čia daug ko išmokau - tapau verslininke.

Įdomiausias gyvenimo laikotarpis

- Jūs kilusi iš Maskvos. Vilniuje pragyvenote 30 metų. Dabar gyvenate Toronte. Kas jums yra Lietuva?

- Tai daugiau nei gimtinė. Vilnius tapo man labai artimas nuo pat pirmų dienų, kai jaunystėje su vyru atsikėlėme čia gyventi iš Maskvos. Tas jausmas stiprus - ir dabar, prisiminusi tuos laikus, jaučiu didelį jaudulį. Man sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Gal protėviai iš čia kilę?

Toronte man patinka, čia turiu viską, ko siekiau. Bet Lietuva - kas kita. Šiam kraštui jaučiu didelius sentimentus, ten liko mano širdis. Prisirišimo jausmas yra toks stiprus, kad net baiminuosi važiuoti į Lietuvą: man būtų per daug išgyvenimų, kai vėl pamatyčiau tas pačias gatves, kuriomis daug metų vaikščiojau, kai vėl susitikčiau žmones, su kuriais daug bendravau. Lietuva liks mano atmintyje visiems laikams. Čia prabėgo mano geriausi gyvenimo metai.

- Sąjūdžio metais rusų kalba leidote laisvo žodžio laikraštį "Soglasije", kuris buvo gan plačiai skaitomas už Lietuvos ribų? Ar negavote nurodymų iš aukščiau sustabdyti leidinio spausdinimą?

- Visko buvo, bet laiko nebuvo galima sugrąžinti atgal. Kartais būdavo labai pavojinga dirbti, bet į tai nekreipiau dėmesio. Esu dėkinga likimui, kad buvau svarbių istorinių įvykių liudininkė. Laikraštis "Soglasije" buvo leidžiamas nuo 1989 iki 1992 metų, tad galite įsivaizduoti, kokio atgarsio sulaukė šis pirmas nepriklausomas leidinys Rusijoje. Redakcijai straipsnius rašė pažangiausi rusų žurnalistai, iš čia sklido laisvės žodis į jų šalį. Romualdas Ozolas mane pakvietė dirbti į "Atgimimo" laikraštį. Taip susipažinau su Vytautu Landsbergiu, kuris beveik kiekvieną dieną ateidavo į redakciją ir mes daug diskutuodavome apie politiką, kitus dalykus. Esu liudininkė derybų dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš laisvos Lietuvos. Žinau įdomių detalių apie buvusius KGB darbuotojus, nes man pavyko nufilmuoti daug svarbios medžiagos, kurios nespėjo sunaikinti pasitraukdami sovietų saugumo darbuotojai. Taip buvo atskleista tiesa apie daugelį žinomų veikėjų.

KGB archyvuose radau ranka rašytą medžiagą apie save, kad esu antitarybinių pažiūrų. Anuomet manęs neišleido į turistinę kelionę užsienin. Labiausiai nustebino tai, kad tą tekstą parašė mano gera bičiulė, su kuria dirbau "Minties" leidykloje.

To filmo nespėjau parodyti per Lietuvos televiziją. Gal kada nors pavyks tai padaryti. Norėčiau parašyti prisiminimų knygą apie anų dienų įvykius. Atgimimo judėjimas truko kelerius metus, bet tai buvo pats įdomiausias mano gyvenimo laikotarpis. Kažkas nauja, dar nepatirta.

- Esate Sausio 13-osios įvykių liudininkė: iš Seimo rengėte radijo ir televizijos laidas, ir savo akimis matėte, kas tada vyko Lietuvoje. Kuo tie įvykiai jums yra reikšmingi dabar?

- Tai buvo mano rimto darbo pradžia televizijoje. Ji iki šiol mane traukia. Kanadoje įkūriau HTB kanalą, rengiu autorinę laidą "Razgavor na čistatu".

- Ką galėtumėte pasakyti apie tuos žmonės, kuriems nepatiko tai, ką jūs darėte, ir bandė jus visaip sustabdyti?

- Tiems žmonėms nejaučiu jokios neapykantos (šypsosi), nors tada buvo viskas kitaip. Jų pavardžių nenoriu minėti, bet jie ir dabar yra gerai žinomi Lietuvoje. Laikai pasikeitė, pasikeičiau ir aš. Dabar esu tolerantiškesnė kitaip mąstantiems žmonėms. Pagaliau nesvarbu, kur gyveni. Esmė ta, kad visada išliktum savimi, vedamas savo pašaukimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"