TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Saukos, Dusetų menininkai

2010 08 04 0:00
Dailininkas Š.Sauka prie naujo kūrinio.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Ačiū Dievui, nereikia aiškinti nei kas yra Šarūnas Sauka, nei ką jis tapo. Ne anekdotas, kad Lietuvoje visi žino du dailininkus: M.K.Čiurlionį ir Š.Sauką.

Gal ir galima, norint pasirodyti, įžangoje papostringauti apie pastarojo kūrybą, pažongliruoti žodžiais "pragaras", "mėsa", "haliucinacija", bet labai lengva nusipaistyti, nuslysti, nugrimzti. Geriau nereikia. Dar vienas "ačiū Dievui" - ant kelio užvedęs geranoriškas Nomedos Saukienės patarimas: "Tik nedaryk apibendrinimų." Taip ji pasakė išklausiusi žurnalistiškai atsainių interviuotojo išvadų apie Saukų tandemą ir jų kūrybos tarpusavio sąveiką. Laiku sudraudė. Taigi aišku, kaip rašyti apie Nomedą ir Šarūną Saukas - pateikti kuo mažiau "valytą" dokumentiką.

Naujas paveikslas

Dusetos. Pravažiavus tiltą per Šventąją, antras namas kairėje. Nėra nuošalu - kaimynai čia pat, iš abiejų pusių. Š.Saukos dirbtuvė - nei itin erdvus, nei labai šviesus (bent taip atrodo debesuotą dieną) kambarys. Tviska naujas paveikslas, autorius žiūri į jį. "Bandau įtikinti save, kad čia labai gerai", - sako akies kraščiuku tirdamas kitų žiūrėtojų reakciją. Ne aukštaitis, bet gražiai paveiktas rytų aukštaičių tarmės fonetikos ir intonacijų. Paveikslas dar be pavadinimo, šita procedūra - pačiai pabaigai. Daug figūrų, labai sudėtinga, visiškai juvelyrinė tapysena, o kūrinio nukryžiuotasis turi autoriaus bruožų. (Pagunda daryti apibendrinimą: stulbinama senųjų meistrų technika ir šokiruojantys šiuolaikinio žmogaus atviravimai.)

- Ilgai tapėte?

Šarūnas: - Nomed, nežinai, kiek aš čia dariau?

Nomeda (iš virtuvės): - Kokių pusę metų. Nuo ryto iki nakties.

Š.: - Jau nuoširdžiai.

- Kiekviena mažulytė gėlytė tiesiog "iščiustinta".

- Čia iš tikrųjų buvo siuvinėjimas ir mezgimas - ne tapyba. Sėdėjau ir siuvinėjau, ir po šešiolika valandų, ir po aštuoniolika. Tiesiog be jokios sąžinės.

- Čia Nomedos gėlės?

- Čia mano gėlės!

- O sostinėje jūsų dirbtuvė tuščia?

- Ten vaikučiai.

- Dažnai važiuojat į Vilnių?

- Vakar buvau, gal po pusės metų pertraukos. Parodą aplankiau Šiuolaikinio meno centre, tapybos trienalę. Dar viena kuratorių pergalė prieš meną. Čia tokios pergalės: kuratoriai laimi prieš meną, o demokratija - prieš sveiką protą.

- Bet Š.Sauka turbūt prieš visus laimi su tokia tapyba?

- Tai aš ramus. Į nieką nesiveliu, man niekas nerūpi, todėl ir galiu laimėti.

- Į trienalę važiavot, tai gal šiek tiek rūpi?

- Ne, su reikalais važiavau. Duktė prievarta nutempė. Eik, sako, kaimieti...

Kaip rojuje

"Svečių valdos" Saukų sodyboje. Nameliukas-"vagonėlis", buvęs kaimynų kioskas. Kabo profesoriui Donatui Saukai 50-mečio proga dovanota stirnino galva ir trys Nomedos akvarelės. Autorė su dukra Monika troboje verda kavą. Ant stalelio - vasaros vaišės: medus, agurkai. Michailo Šemiakino neseno vizito ženklai - knyga apie šį rusų menininką, kuris pažadėjo pasirūpinti pasaulinio lygio meistro Š.Saukos paroda Peterburge, Rusų muziejuje. Kad jį pažintų kuo daugiau žmonių. "Jeigu jie iš tikrųjų norės, paroda bus, - sako meistras. - Kol kas akėčiom ant vandens rašyta. Įdomus tas M.Šemiakinas - toks lyg ir ne rinkos ekonomikos atstovas, tikras tarybinis disidentas. Jam gi jokios iš manęs naudos, važiuoti čia, rūpintis. Kažkur pamatė albumą, susidomėjo." Bet svečio dovanota knyga apie save patį Š.Saukai paliko keistą įspūdį. "Žinai, autorius pusiau sulindęs į užpakalį rašo. Toks ir požiūris tada - visokie romantizavimai: jeigu geria, tai ne tiesiog geria, o baisiai, mat tėvynės ilgisi svetur būdamas. Kam čia šūdą malti? Jam skanu, ir geria. Kam tų visokių alkoholinių romantikų prisigalvoti?"

O ką apie Dusetas? "Nieko, gyvenam kaip rojuj, - sako dailininkas. - Pasimaudai, tapai." O kodėl čia, ar ne nuo tėvų bėgo? "O ko nuo jų bėgti - nuostabūs žmonės. Kai numirė Nomedos močiutė, čia liko namelis." Š.Sauka prisipažįsta nepasiilgstąs nei dažnesnių išvažiavimų, nei didesnio bendravimo. Geriausias pašnekovas yra Nomeda. Beje, jis jai irgi įdomiausias.

Iš kažkur dviračiu parvažiuoja Mykolas Sauka. "Kas čia vyksta?" - klausia užkluptas fotoaparato blyksnių. Būsimasis skulptorius, pagal studentų mainų programą netrukus vyksiantis stažuoti į Italiją (mama truputį nerimauja, kaip jis ten vienas tvarkysis). Jau žinomas ne tik kaip Š.Saukos sūnus, bet kaip savitų darbų autorius, talentas. Jo sesuo Monika - tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalaurė, semiotikos magistrė, Dailės akademijos doktorantė. "Ėjo į tarptautinius santykius, matyt, kuo toliau nuo tėvų profesijų", - sako tėvas.

N.Saukienė dirba Dusetose, mokykloje, vieną dieną per savaitę, tai jai tenka visas bendravimas su aplinkiniais, be to, ir ūkio reikalų tvarkymas.

- Nomeda mokykloje randa talentų, išpuoselėja?

- Va, Mykolą išpuoselėjo. (Juokiasi.) Iš tiesų ji labai gera mokytoja. Matai, ten tas dėstymas... Vis tiek tapyba iš natūros yra svarbiausias dalykas. O dabar visokių dekoravimų moko - nesąmonė. Reikia iš natūros mokyti piešti, kai priverčia piešti iš natūros, tai tie vaikai ir padaro kažką. Šiaip jie taigi gabūs visi. Tiesa, yra ir tokių, kad pareina cypdama.

- Jūsų dirbtuvėje tik naujausi paveikslai.

- Kiti pas kolekcininką Edmundą Armošką. Neturiu kur laikyti.

- Depozitas ar jo nuosavybė?

- Daugiau nei pusė - jo.

- Kuo jis jus sugundė?

- Pinigais. (Juokiasi.)

- Nejaugi buvo vienintelis gundytojas?

- Agresyviausias.

- Man regis, mokėtumėt atsikalbėti.

- Kai esu nusiteikęs atsikalbėti, tai atsikalbu. Bet va, paskambinot, neatsikalbėjau.

- E.Armoškos galerijoje kabo jūsų tapytas tėvo, prof. D.Saukos portretas. Pamenu, jis buvo reprodukuotas tuometinio kunigo Ričardo Jakučio kolekcijos leidinyje.

- Pirmiausia jį nupirko Dailės fondas. Paskui fondą išformavo ir paveikslai visur išsivaikščiojo. Tas atsidūrė pas R.Jakutį, dabar pas E.Armošką. Buvo dar pora darbų. Kažkas susuko biznelį.

Klasikas

Pertraukėlė parūkyti. Š.Sauka neleidžia fotografuoti savęs rūkančio - koks būsiąs pavyzdys. "Cigaretė - menininko atributas", - įkalbinėja fotografė. "Anais laikais, kai buvo madinga mirti jaunam", - atremia dailininkas.

- Atskleiskite paslaptį.

- O kam? Jeigu paslaptis.

- Kas patarė Daliai Grybauskaitei pakabinti prezidentūroje jūsų kūrinį?

- Patarėjai. Aš gi nežinau tos virtuvės.

- Prezidentūroje - provokuojantis avangardas.

- Koks aš avangardas? Aš esu klasikas. Akademizmas. Ne statusu klasikas, o požiūriu į tapybą... Jeigu sutariam, kad ten geras darbas - aš šito neteigiu - tai kodėl reikia kabinti būtinai saloninį darbelį, tik todėl, kad nebadytų akių. Kažkodėl banalybė niekam akių nebado, vidutinybės įsigalėjimas žmonių nenervina. O kas nors truputį ne taip, tai iškart klausimai. Mane tai banalybė erzina. Ką čia išvis šnekėti? Pažiūri per televizijas, kaip tie pienburniai ir piemenės ilgom kojom dalijasi gyvenimo išmintimi... Jeigu šitokius galima leisti į eterį, tai atsiprašau...

- Kyla noras priešintis?

- Kyla, bet aš jį nuslopinu. Pasišneku su Nomeda, ir tiek. Išsilieju.

- Kaip sudėliojat siužetą paveikslui?

- Pavyzdžiui, dabar yra naujo paveikslo užuomazga. Po truputį krauni, krauni galvoje. Kai pradedi kelti į drobę, tada tai bjauru, pasimato skirtumas tarp to, ką sugalvojai ir ką gali padaryti. Klaikiai skiriasi. Nori kaip geriau, o uždedi klecką, ir tiek - riboti sugebėjimai.

Klausk Nomedos

Dabar jau pasikalbėti prisėda ir N.Saukienė. Dar Vilniuje kolegos patarinėjo: Š.Sauka labai nešnekus, todėl jeigu reikia ką nors apie jį sužinoti, klausk Nomedos. Klausimas apie žvejybą. Ar vis dar taip pat: nuvažiuoja abudu - žvejoja Nomeda, o Šarūnas sėdi mašinoje ir skaito?

N.: - Dabar manęs nebeveža, vyras metė žvejoti. Bijo erkių.

Š.: - Ne, nepatinka. Be to, nenoriu sugauti. Bet ir norisi. Ir žinau, sugausiu, paskui reikės darinėti.

N.: - O kaip sveika ir skanu valgyti.

Š.: - Bet galvas tai man pjauti. Važiuojam nieko nepagavę - koks aš patenkintas. O apsimetu, kad ne.

- Ar planuojate dieną iš anksto: šiandien darysim tą ir tą?

N.: - Su Šarūnu??? Nebent jeigu reikia išvažiuoti, tada iš vakaro arba prieš kelias dienas būna suderinama.

Š.: - Dienotvarkių nemėgstu.

- Kaip nusprendžiat, kada atsitraukti nuo paveikslo?

Š.: - Nežinau, ar čia aš nusprendžiu.

N.: - Kiek pajėgia, tiek stovi. Prie šito tai, sakau, buvo kaip prikaltas. Atsikelia ir prie jo. Arba stovi, arba sėdi, arba tupi.

- Jums galima dirsčioti?

N.: - Sakyti negalima.

Š.: - Geriau nesakyti.

N.: - O kaimynė man viską susako: tu jam gi patark, Nomedyt, pasakyk gi. Ar negali? Negali? Sakau, jokiu būdu negaliu. Bet aš ir nežiūriu.

Š.: - Bet ir aš nelendu.

N.: - Tai čia tavo toksai charakteris.

- O kiek prie molberto stovi Nomeda?

Š.: - Oi, ji stovi, kiek nori.

N.: - Man tik aplinkybės neleidžia.

Š.: - Ji tik nesigiria. Nueina į viršų, skrebena, ir viskas. Nevalgo. Ir man neduoda. (Juokiasi.)

- Pakeliui į Dusetas kolegė klausė, kada Š.Sauka išgarsėjo?

Š.: - Ar aš jau išgarsėjau?

- Ne? Sakiau, kad 1990-aisiais jau buvo labai garsus.

N.: - Jis išgarsėjo dar institute, tarp studentų buvo iškart žinomas.

Š.: - Aš vis dar prieštaringai vertinamas. Kiti mano bendraamžiai jau kultiniai.

- Ką dar turite pasiekti?

Š.: - Naujų aukštumų.

- Pasiekėt - paveikslas prezidentūroje.

N.: - Na tai ką jis pasiekė? Dar vieną skandalą.

- Įsivaizduoju, kad skandalai nuo jūsų - kaip nuo žąsies vanduo.

N.: - Kaip čia pasakius. Labiausiai nepatogu dėl pačios prezidentės.

Š.: - Dėl jos nemalonu. Iš tiesų ten aš niekuo dėtas, tiesiog visi norėjo uždaužti prezidentei per snapą. Niekam ten nerūpėjo tas mano darbas, tik kad proga D.Grybauskaitei užvažiuot.

- Ar išsakėt savo abejones, kad gal bus negerai?

N.: - Taip, sakėm: taigi čia netiks, taigi negražu. Ne, jai įdomu, nori atnaujinti prezidentūrą. Ir iš tiesų taip pasirodė, kai susitikom - kad jai patinka.

Pavardė

- Jūs, Nomeda, jaučiatės atsiskleidusi?

N.: - Iki pripažinimo man dar toli ropoti.

Š.: - Ji dar garsės.

- Pavardė trukdo?

N.: - Viena vertus, padeda. Antraip, matyt, išvis neprasimuščiau.

Š.: - Trukdo, trukdo.

- Jūsų profesorius nepatikėjo, kad pati nutapėt diplominį darbą.

N.: - Aha. Tai man vienos nuoskaudos gyvenime.

Š.: - Na, jis tikrai nebuvo mano gerbėjas.

N.: - Tiesiog padariau kitaip negu įprasta. Bet jis ir dabar šventai įsitikinęs - o trisdešimt metų praėjo - kad diplominį man nutapė Š.Sauka.

- E.Armoška turi jūsų darbų?

- Pirmiausia, moteriškės negali būti menininkės, pasak jo. Kita priežastis - jam užtenka Š.Saukos. Jau koks jis griežtas moterims, tai dar man palyginti labai palankus. Dabar aš atsikovojusi kažkokį jo širdies kampelį, bet ne tiek, kad pirktų paveikslus.

- Kaip prisimenat studijų metus?

Š.: - Na, kaip galima mokymąsi gerai prisiminti?

N.: - O aš gerai prisimenu, aš žmogumi pasijutau pradėjusi studijuoti. Va mokykla - kažkas baisaus, o įstojau - atsikvėpiau.

Š.: - Ten eidavo tie profesoriai su savo tais patarimais. Man buvo geriausias tas, kuris rečiau eidavo. Tai nėra blogai, bet jei pradedi klausyt patarimų, iškart jiems pasiduodi. Ir nebepadarai tada.

N.: - Tai gerai, kai tu jau toks kietas, nuo pat pradžių žinai, kaip nori. O man viskas buvo gerai, ir patarimai.

Š.: - Be to, zulinti tuos "pastatymus". Jau galvoji, kad mesi juos, bet ne, yra tam skirtas laikas - mėnuo, ir turi kiekvieną dieną eiti ir stripiniuoti su teptuku ir skudurėliu ir vaizduoti, kad dirbi. (Rodo, ką reiškia stripiniuoti.)

N.: - Tai tu vaizduodavai, o aš dirbdavau iš tikrųjų.

Š.: - Arba diplominis - visiška netvarka: medžiagos rinkimas, eskizai. Aš taip negaliu, aš turiu ko nors nežinot, kas bus, kad man būtų įdomu dirbti, kad būtų kažkokia improvizacija.

N.: - Dabar taip nebėra. O tada buvo tokia metodika. Susirenki medžiagą, pieši eskizus, paskui anglimi darai toninį būsimo paveikslo piešinį. Tas nė vienam iš mūsų netinka - prieš prigimtį. Ir nereikalingas darbas.

Š.: - Naktimis mes darydavom "na lievo".

N.: - Tai ir buvo įdomumas. Laisva kūryba - atskirai.

- Profesoriai ją pamatydavo?

Š.: - Nebuvo tie profesoriai kažkokie kenkėjai.

N.: - Jie tik bijodavo kokio ypatingo akibrokšto. Kad niekas nesikabintų. Ko nors antitarybinio, pavyzdžiui.

Š.: - Man sakydavo, kad prikrauta nereikalingų dalykų: šita nuoga boba - kam, kam, kam?!

S.Parulskis ir G.Hegelis

"Draugų mažai, - sako Š.Sauka. - Sigitas Parulskis ir dar Vytautas Paukštė liko. Algis Skačkauskas numirė. S.Parulskis - tėvo studentas. Jam patiko mano tapyba, sakė, nori susipažinti.

- Jaučiate vidinį panašumą jį skaitydamas?

- Jaučiu tiesiog šnekėdamasis.

- Man atrodo, net išorinio panašumo esama.

- Ne, jis - desantininkas, o aš - išlepėlis. Nomedos paklausk.

N.: - Šarūnas ne žemdirbys.

Š.: - Kitas gali būti ir žemdirbys, ir dailininkas, o man - nė velnio.

- Kokie dar čia ūkio darbai?

Š.:- Auginam dilgėles, nes jos labai sveika, tik nuplikyti reikia. Ir pienės sveika. Garšvos irgi valgomos. Puikus maistas, kur dar tokio rasi. Prekybos centre tik ir saugokis, kad neapnuodytų. Greitai iš viso keturiom eisim per pievą ir grįšim pavalgę.

N.: - Amžinatilsį A.Skačkauskas šienaudavo, visus ūkio darbus dirbo. Buvo kaimietis iki galo, važiuodavo pas mamą. Kiaulę pjaudavo.

- S.Parulskis čia atvažiuoja?

- Jo mama gyvena Obeliuose, pakeliui. Būdavo susiėjimų, dabar nepamenu, kada pastarąjį kartą šnekėjom apie G.Hegelį. (Juokiasi.)

- Ar jūs ką nors rašote? Pavyzdžiui, esė, kaip visi.

Š.: - Aš ne. Kai prašo interviu, sakau, kad geriau pateiktų klausimus raštu.

N.: - Yra taip buvę, paskui vargo žmogus. Kalbėdamas gali numykti...

Š.: - ...nusišypsoti. O paskaitai, ką parašęs, ir atrodo nebe juokinga, o klaikiai juokinga.

- Pameluoti galite?

N.: - Meluoti mums niekaip neišeitų. Paimti ir sugalvoti kokią nors istoriją dėl gražumo, kaip gali S.Parulskis? Jis kai pradeda šnekėti... Ot kur gali meluoti.

- Eina kita realybė.

N.: - Tai va.

Š.: - Man sąžinė neleidžia sakyt neteisybės.

- Jūs kitą realybę pateikiate paveiksluose. Beje, vaizduojate ir save, ir artimuosius. Kodėl?

- Kažkaip niekam neaišku, kas yra tapyba iš natūros. Sėdi gyvas žmogus ir tu į jį žiūrėdamas tapai. Kai sėdžiu aš pats, tai man nei samdyti modelį, nei jam mokėti, nei bendrauti su juo. Artimieji irgi sėdi. O su visais kitais vienos bėdos.�Pasikvietęs turi bendrauti, būti dėkingas, jaustis atsakingas, kad paveiksle būtų panašus. Tai va - tiesiog patogumas.

- O minia paveiksluose? Iš tų pačių?

- Kaip kur. Dabar turiu tokią knygą apie apdovanotuosius Vyčio kryžiumi. Tiesiog atsiverčiu.

N.: - Ir žiūri charakterių.

Š.: - Perpaišau. Tai yra bjauru, bet jei patapai ne iš nuotraukos, tada gali tapyti iš nuotraukos, nes dar yra kažkokie instinktai, iliuzija, kad darai lyg ir iš natūros. Ai, ką čia. Technika, technologija. (Numoja ranka.)

- Ta minia gana dažna. Kam ji jums reikalinga?

Š.: - Ką aš žinau. Nomeda, kam man ta minia? Mėgstu bendrauti?

N.: - Čia reikia sėdėti ir analizuoti, kodėl aš nutapiau taip ar anaip. Taigi mes šitaip nedarom.

Negražus autoportretas

Nomedos dirbtuvė antrame namo aukšte, užkrauta sudžiūvusiais žolynais. Tarp jų sudėliotos paukščių iškamšos, kurias atidavė kaimynė. "Susinešu, kad būtų prieš nosį, susidėstau, kad atsirastų intriga, koks nors įdomumas, ir tada dirbu." Dailininkė rodo autoportretą, kur ji save pavaizdavo labai ironiškai, kaip senstelėjusią kaimo moterėlę. "Čia esu beveik patenkinta pačia tapyba. O šiaip ir taisai, ir pertapai, plauni, trini - kūrybinės kančios: norisi kitaip, geriau, o išeina kaip visada."

"Esu tapiusi portretus. Dauguma lieka nepatenkinti. Ir mano močiutė: oi, kokių senų bobų padarei, taigi aš taip ir atrodau. Dvasinis būvis turi būti perteiktas, o ne pagražinimai."

Svarbu

Pliaupia lietus. Saukų šuo Leonardo DiCaprio suka ir suka savo ratus.

N.: - Taip ir dirbam, manydami, kad darom kažką svarbaus, kad čia yra svarbu.

Š.: - Čia tik save taip guodi.

N.: - Na, bet...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"