TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Savanoriai: ir Italijoje dangus žydras ne visiems

2013 08 23 6:00
Vertėja M.Zaleckaitė ir Italijos „Carito“ atstovas kunigas A.Cattaneo. Povilo Sigito Krivicko nuotraukos

Organizacijos „Prodest“ kvietimu tris šios vasaros savaites Italijoje viešėjo ir socialinį darbą dirbo šešių Lietuvos senjorų savanorių grupė. Projektas vyko pagal „Gruntvig“ viso gyvenimo mokymosi programą.

Grupei vadovavusios Tarptautinio darbo kontaktų tinklo vadovės Daivos Žiuramskaitės teigimu, ši išvyka – tai draugiškas atsakas į pernykštį Italijos žilagalvių vizitą Lietuvoje. Praėjusiais metais brandaus amžiaus Italijos savanoriai turėjo galimybę atvykti į Lietuvą ir dalyvauti socialinės srities savanorystės akcijose. Jų grupė viešėjo ir dirbo Vilniuje, Trakuose, Druskininkuose, Klaipėdoje.

Dabar mūsų krašto savanoriai lankėsi Italijos „Carito“ buveinėse, kur rūpinamasi imigrantais, susitiko su seneliais jų socialinės globos centruose, domėjosi, kaip organizuojamas vaikų vasaros poilsis, kaip padedama socialinių įgūdžių stokojantiems tėvams. Savanoriai ne tik keliavo, bet ir dirbo: tvarkė parkų teritorijas, valė patalpas, rinko atliekas.

Mokymosi visą gyvenimą švietimo ir kultūros programa “Gruntvig” skatina žmonių, perkopusių 50 metų, aktyvų dalyvavimą tarptautinėje savanorystės veikloje.

Perspėjimas dėl ilgapirščių

Į Italiją atvykusius Lietuvos savanorius, tarp jų ir šio rašinio autorių, Malpensos oro uoste pasitiko “Prodest” atstovė Tina Rotundo (jos pavardė maloniai priminė vieną Vilniaus centro gatvę). Kiek vėliau Tina pristatė vertėją Moniką Zaleckaitę. Ši prisipažino Italijoje gyvenanti jau penkerius metus, o tėvai įsikūrę Klaipėdoje.

Mergina, be kita ko, pasakojo, kad mamos 50-mečio proga buvo užsakiusi auksinį žiedą su trimis brangiais akmenukais. Prie kiekvieno jų išgraviruota po pirmąją šeimos nario vardo raidę – mamos, tėčio ir jos. Tačiau smulkutis gatvės plėšikas, smarkiai švilpdamas pro šalį dviračiu, vos nenudrėskė Monikai nuo peties krepšio. Jame buvo ir minėta dovana mamai. Laimė, mergina sugebėjo išsaugoti krepšį, bet labai susijaudino, tad ir mus, Lietuvos senjorus, perspėjo kuo saugiau nešiotis dokumentus, pinigus, fotoaparatus, nes jų bet kada gali "prireikti" kam nors iš ilgapirščių.

Atvežti į Milano centrą buvome apgyvendinti viešbučių komplekse „Pian della Nave“. Jis trims savaitėms tapo mūsų namais.

Vaikams ir tėvams suartinti

Buvę Italijos karalių rūmai ir rožynas Monse, kur talkininkavo Lietuvos savanoriai.

Pirmoji išvyka į Nova Milanese miestelį - valanda kelio nuo Milano. Ten esančiame poilsio centre apie 160 vaikų leidžia vasaros dienas: tėvai juos iš ryto atveža, o vakarop pasiima. Juos prižiūri, moko, pratina būti visuomenėje centre dirbančios vienuolės.

Mums prisistatė baltais drabužiais vilkinti sesuo Marija, viso šio komplekso vyresnioji. Vienuolė papasakojo, kaip čia organizuojama veikla. Štai stadionėlyje vaikai žaidžia futbolą, o štai ten girdėti tranki muzika, vyksta šokiai. Dar matome baseiną-aikštelę, iki kulkšnių apsemtą vandens. Sesuo Marija pabrėžė, kad jame vaikams labai gera pasitaškyti ir atsivėsinti.

Prie sienos sustatytos dėželės, į kurias metami nusukami butelių kamšteliai, - iš jų vaikai darys originalias kompozicijas (visai kaip “Lietuvos žinių” kamštelių konkursui! - aut.). Dar į kelias dėžes dedami seni telefonai, jie taip pat pravers per pratybas. Randame ir kambarį, prikrautą lego detalių, pripučiamų žaislų, kuriuos kitos dienos užsiėmimas jau ruoš ir Lietuvos savanoriai.

Kitos popietės maršrutas - vėl į vakarykštį centrą. Čia kelias dešimtis susirinkusių svečių pasitiko jaunas kunigas Andrea Cataneo, dirbantis su tėvais, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, kurie nesugeba išlaikyti savo vaikų arba paprasčiausiai nederamai elgiasi šeimose. Nuo alkoholio priklausomiems, bedarbiams tėvams centre teikiama psichologinė pagalba. Čia įrengti septyni kambariai, kuriuose jie su vaikais gali būti iki metų. Socializuotis padeda savanoriai.

Imigrantų globėjai

Po geležinkelio estakada įsikūrusiame “Rifugio Caritas” skyriuje mus priėmė šios organizacijos vadovas Vincento Gravina. Jis papasakojo, kad organizacija rūpinasi nelaimėliais, neturinčiais kur gyventi, vienišais žmonėmis. Dažniausiai tai – čigonai arba smurtą patyrusios moterys. Žmonėms, kurie čia nakvoja, padedama atsikratyti žalingų įpročių, įgyti įgūdžių susirasti darbą.

Milano gatvės elgetai imigrantui padeda uždarbiauti šuniukai.

“Rifugio Caritas” teikia skirtingas paslaugas. Yra du socialiniai centrai – dieninis ir naktinis. Pastarajame leidžiama tik pernakvoti, kitur - ateiti dieną ir naudotis kompiuteriu, internetu, žiūrėti televizorių. Vieną grupę sudaro italai, kitą – imigrantai iš viso pasaulio.

Nuo šešių valandų ryto iki vienuoliktos vakaro savanoriai mokytojai norintiesiems padeda parašyti gyvenimo aprašymą, išmokti elementarių darbo įgūdžių, pavyzdžiui, valytojo. Alkoholikų, narkomanų į centrą stengiamasi neįsileisti, nes šie - nemotyvuoti, o jiems perauklėti neužtenka kompetencijos. Įstaigoje darbuojasi vien vyrai – 10 nuolatinių darbuotojų ir 30 savanorių.

Padeda pensininkai ir studentai

Pasak Imigrantų įteisinimo tarnybos koordinatoriaus Pedro di Iorio, Italijoje šiuo metu yra 5 mln. oficialių imigrantų. Vien Milane jų - 220 tūkstančių, t. y. maždaug penktadalis šio miesto gyventojų – europiečių, korėjiečių, filipiniečių. Daug jų ir mes regėjome požeminiuose traukiniuose, ateinančių į „Caritą“. Matėme afrikietę motiną su dviem mažais vaikiukais, nežinančią nei kur, nei kaip gyventi, nei kaip sutvarkyti dokumentus ar susirasti darbą. Atsakymus į visus šiuos klausimus norintieji randa centre. Savanoriai padeda ir pramokti kalbėti itališkai.

Kaip sakė centre sutiktas savanoris pensininkas Giuseppe Sgazanella, jų tarnyba bendradarbiauja su miesto savivaldybe ir kitomis valdžios įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis. Čia praktiką atlieka studentai, studijuojantys socialinę pedagogiką.

Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkui Petrui Ruzgui kalbantis su Giuseppe rūpėjo sužinoti, ar aktyviai savanoriauja Italijos pensininkai. Teigiamas atsakymas buvo papildytas argumentu, kad greta etatinių, atlyginimus gaunančių darbuotojų pluša ir savanoriai, daugiausia pensininkai. Būtent savanoriai Italijoje visada duos pavalgyti, neleis mirti iš bado arba atskubės į pagalbą susirgus.

Ko nepažįsta miesto vaikai

Ilgiausiai maršrutiniu autobusu lietuviams teko važiuoti iki parko, kurio galinėje stotelėje jau laukė dama su dviračiu. Moteris prisistatė esanti daktarė A.Fumagalli, atsakinga už didžiausią Milano miesto parką Cinisello Balsamo. Ji teigė jau 15 metų kartu su miesto bendruomene sodinanti čia naujus medžius. Esą seniau parko vietoje buvęs nelegalus šiukšlynas, į kurį žmonės priveždavo visokio šlamšto. Dabar aštuonių kvadratinių kilometrų teritorija išvalyta, sutvarkyta. Parke yra ir gyvenamųjų, ir privačių valdų, nors žemė priklauso savivaldybei. Moteris papasakojo ir apie daržą, kurį visi draugiškai ravi, kartu tvarko, ten pat augina bites.

Parke vyksta ir švietėjiškas darbas – su mamomis, mokytojomis atvykę vaikai čia žaidžia ir taip gauna žinių apie augalus, tuo pat metu padeda juos prižiūrėti. Daktarė apgailestaudama atsiduso, kad šių dienų miesto vaikai nepažįsta gyvūnų, tik - kates ir šunis. Todėl per Velykas į parką buvo atvesta avyčių, asilas. Čia esančiame ežerėlyje gyvena vėžliukų - juos kartais, kai atsibosta, atvežę paleidžia miesto žmonės.

Lietuviams savanoriams buvo suteikta galimybė paravėjus parko daržą užsidirbti šviežių daržovių – tiesiog iš lysvės.

Savanorės J.Urbienė, J.Šlykovienė ir V.Šinkūnienė darbuojasi Milano parko Cinisello Balsamo darže.

Koks atstumas nuo Milano iki Vilniaus?

Aplink stalą susėdusios maždaug dvidešimt brandaus amžiaus moterų piešia, daro įvairius darbelius. Mūsų dailininkės Jūratė Urbienė, Viktorija Šinkūnienė, dizainerė Jūratė Šlykovienė juos apžiūri, profesionaliai vertina - mezgasi malonus bendravimas.

Vienas vietinis savanoris paklausia, koks atstumas nuo Milano iki Vilniaus? Atsakymai: tūkstantis, pusantro, o tikslus – du tūkstančiai kilometrų. Italės užtraukia dainą apie Milaną ir Mariją. Prašo padainuoti ir mus. Užtraukiame nuo jaunystės žinomą „Gražių dainelių daug girdėjau...“ Taip netikėtai tenka gelbėti lietuvių, kaip dainingos tautos, reputaciją.

O po pietų į viešbutį ateina linksmieji šeimininkai: Antonella, Maurizio, Giovani. Prisimenama apie savanoriavimą Lietuvoje, per nešiojamojo kompiuterio monitorių parodomas filmukas apie tai, kaip italai prie Žaliųjų ežerų rinko šiukšles.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"