TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Savo muzika pravirkdo ir nuteistuosius

2016 09 19 6:00
Harris van den Berghe ir Wilma Diepgrond /Rūtos Latvėnaitės nuotrauka

Muzikos terapeutai Harris van den Berghe ir Wilma Diepgrond, Nyderlanduose žinomi kaip duetas „Onyx music“, jau penkiolika metų rengia muzikos terapijas slaugos namuose, dvasiniuose centruose, bažnyčiose, kalėjimuose. Lietuvoje jie svečiuojasi jau antrą kartą. 

Anot muzikos terapeutų, jie visada turėjo galimybę tapti garsiais muzikantais, bet šiandien labai džiaugiasi, kad pasirinko visai kitokį kelią – savo muzika padėti žmonėms atrasti ramybę. „Pradėjau groti klarnetu, kai man buvo šešeri, mokiausi muzikos mokykloje, tuomet įstojau į muzikos terapeuto specialybę muzikos konservatorijoje. Ten išmokau groti pianinu, gitara ir dar daugybe kitų instrumentų. Tada pradėjau kurti savo muziką, groti taip, kaip aš jaučiu, kaip man patinka. Niekada turbūt nebūčiau galėjęs tapti populiariu muzikantu, nes tam reikia mokytis daug technikos, laikytis tam tikros struktūros, taisyklių, o man tai niekada nesisekė“, – „Lietuvos žinių“ internetiniam portalui lzinios.lt pasakojo Harris.

Jis juokauja, kad būti garsiu muzikantu „nesveika“ – dažnai muzikantai įklimpsta į narkotikus, vartoja alkoholį, išsilaikyti karjeros viršūnėje yra sunkus darbas. Anot Harrio, groti kitiems ir padėti žmonėms atrasti ramybę, pamiršti savo fizinę negalią bei skausmą teikia jam daugiau moralinės, dvasinės vertės, stiprybės, nei buvimas profesionaliu ir pripažintu muzikantu.

Wilma pirmą kartą skambinti pianinu pradėjo tik 20-ties, todėl jau buvo per vėlu tapti profesionalia muzikante. Be to, ji turi problemų dėl rankų, negali ilgai, intensyviai ir greitai groti, o paprastai profesionalūs muzikantai turi „išdirbti“ tam tikras technikas, groti pagal jas. Wilmai patinka improvizuoti, groti tai, ką ji jaučia. Aistrą muzikai ji paveldėjo iš savo tėčio.

„Prieš antrąjį pasaulinį karą mano tėtis buvo labai garsus muzikantas, bet tai mes sužinojome tik po jo mirties. Jis visada tai slėpė, karo metu bombos susprogdino jo namą, o kartu – ir jame esančius mano tėčio instrumentus. Po to tėtis niekada neprisilietė prie jokio instrumento, jis niekada daugiau negrojo. Bet man ir mano broliui tėtis labai daug pasakojo apie muziką, jo dėka įgijau daug žinių, bet tik sulaukusi 20-ieties pirmą kartą išdrįsau pagroti pianinu. Vėliau išmokau groti gitara, akordeonu ir taip instrumentų sąrašas vis ilgėjo“, – pasakojo Wilma.

Ji groja alto ir soprano lyromis, fortepijonu, akordeonu, lankine arfa, gitara, dainuojančiais dubenimis (angl. singing bowl), o Harris puikiai įvaldęs fleitą, fortepijoną, akordeoną, gitarą, klarnetą ir japonišką šiahukačį fleitą.

Suvedė bendras tikslas

Prieš penkiolika metų Harris ir Wilma atsitiktinai susitiko viename seminare. Užduotis buvo – parašyti ant lapo, kokia yra jų misija žemėje. Jie stovėjo šalia vienas kito ir Wilma pamatė, kad jų gyvenimo tikslai beveik identiški. Harris buvo užrašęs, jog muzika nori suteikti džiaugsmą kitiems, o Wilma – muzika suteikti kitiems šviesą. Iki jiems susitinkant, Harris jau buvo pradėjęs groti slaugos namuose, susitikusi Harrį Wilma suprato, kad ji turi groti ir padėti kitiems kartu su Harriu – pasiėmė visus savo instrumentus ir prisijungė prie Harrio. Nuo tada jie kartu ne tik darbe, bet ir gyvenime. O kaip patys sako, jų veikla „nei darbas, nei hobis, tai tiesiog gyvenimas“.

Nors Harris ir Wilma visada turėjo galimybę tapti garsiais muzikantais, šiandien jie labai džiaugiasi, kad pasirinko visai kitokį kelią – savo muzika padėti žmonėms atrasti ramybę.

Nors iš pradžių savo duetui pavadinimą muzikantai sugalvojo irgi atsitiktinai, vėliau paaiškėjo, kad „Onyx music“ labai siejasi su tuo, ką jie daro. Galvojant pavadinimą Wilma pasiėmė pačią pirmą pasitaikusią knygą, atvertę ją ir perskaitė pirmą žodį – oniksas (angl. onyx). Pasidomėję kuo ypatingas onikso mineralas, muzikos terapeutai sužinojo, kad jis padeda atsigauti po sunkių ligų, susikoncentruoti, nurimti, be to, gerina klausą.

Harris taip pat juokauja, kad žodis „onyx“, vizualiai gražiai atrodo, o Wilma priduria, kad olandų kalba tai labai smagus žodžių žaismas, kuris patinka jos vaikui.

„Nyx“ olandiškai reiškia „nieko“. Todėl kai mano sūnaus paklausia, ką gyvenime veikia tavo mama? – jis sako „o...nieko“, – juokiasi Wilma.

Tylos koncertai

Wilma ir Harris muzikos terapeutais dirba slaugos namuose ir tai yra jų nuolatinis darbas, tačiau bažnyčiose, dvasiniuose centruose, bendraminčių susibūrimuose jie groja savanoriškai ir be jokio atlygio, o savo koncertus vadina Tylos koncertais (angl. concert of silence). Argi ne paradoksas, kad muzikinis koncertas vadinamas tylos koncertu ? Pasak Wilmos, muzika atsiranda ir baigiasi tyloje, be to, jų grojama muzika padeda atrasti tylą savyje, jos mums kiekvienam trūksta, nes gyvename nuolatiniame triukšme.

„Prieš pradėdamas groti turi nusiraminti ir išgirsti tylą. Iš jos atsiranda muzika, tik visiškoje tyloje muzika gali suskambėti. O kai muzika baigiasi, vėl išgirsti tylą. Taigi, muzika yra tarp dviejų tylų. Mes savo muzika siekiame, kad žmonės atrastų ramybę ir tylą, kuri glūdi kiekviename iš mūsų, tik mes ją pamiršome ir užgožėme aplinkiniu triukšmu, savo mintimis, skubėjimu, nuolatine įtampa“, – kalba Wilma.

Be muzikos tylos koncertų ir darbo slaugos namuose Harris dar yra sukūręs su draugais džiazo grupę, tad kartais, kaip ji sako, dėl smagumo džiugina tiek klausytojus, tiek save džiazo dainomis. Wilma namuose užsiima kita terapine veikla – profesionaliems muzikantams, kurie neteko regėjimo, padeda vėl sugrįžti į muzikos kelią ir išmokti groti nematant natų, o klausant savo vidaus. Anot Wilmos, dažnas mano, kad apakus dingo ir jo gebėjimas groti ar dainuoti, tačiau „jie turi sukaupę didelę muzikę patirtį ir gali groti net nežiūrėdami į natas, nematydami instrumento, tik to nežino“, o ji padeda tai sužinoti.

Muzikos terapeutai teigia, kad muzikos terapija veikia dviem būdais: arba padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, arba padeda sutelkti dėmesį, susikoncentruoti. Pavyzdžiui, jei grojama cerebriniu paralyžiumi sergančiam žmogui, dažnai jis atpalaiduoja kūną – bent šiek tiek atgniaužia kumščius, atitraukia rankas nuo savęs, o kai muzika kreipiamasi į hiperaktyvų ar maištaujantį vaiką, dažnai vaikas nurimsta, susikaupia, išmoksta sukaupti dėmesį, nebesiblaškyti, nes dingsta įtampa, pyktis, įsiūtis.

Muzikos terapeutai groja ne vienu instrumentu, nes kiekvienas iš jų skirtas tam tikrai auditorijai ir tam tikrai terapijai. „Muzikos konservatorijoje visi muzikos terapeutai išmokomi puikiai groti gitara ir fortepijonu, nes fortepijonas dažniausiai yra kiekvienuose slaugos namuose, o gitarą gali su savimi pasiimti bet kur. Be to, gitaros ir fortepijono garsai visiems labai artimi, pažįstami, sukelia geras, dažnai linksmas emocijas. Todėl vaikų slaugos namuose dažniausiai groju gitara ir fortepijonu“, – pasakojo Harris.

O lydėdami sergantįjį į paskutinę kelionę, muzikantai groja tik lyra ir fleita. Pirmiausia grojama fleita, nes jos muzika padeda pritraukti žmogaus dėmesį, o tokiomis plinkybėmis tai reikia daryti labai subtiliai, švelniai. Tada grojama lyra, kurios muzikos tonai labai švelnūs, šviesūs, aukšti, lengvi. Galiausiai, muzikantai nebegroja, tik niūniuoja, o po kurio laiko niūniavimas pereina į visišką tylą.

Pravirkdė nuteistuosius

Harris sako, kad groti sergantiems lengviau, nes jie atviresni, neturintys nuostatų, sveiki žmonės dažnai pradžioje koncerto negali nusėdėti vietoje, nori pabėgti, daug galvoja ir sunkiai atsipalaiduoja.

„Slaugos namuose žmonės yra atviromis širdimis, jie nebijo priimti nieko naujo, neturi išankstinių nuostatų. O sveiki žmonės dažnai būna susikaustę, sėdi sukryžiavę rankas, galvoja, ar patiks ar nepatiks muzika. Paliesti, sujaudinti kitą savo muzika gali tik tada, kai žmogus pats to nori, yra tam atviras, niekaip nesujaudinsi žmogaus, nesuvirpinsi jo vidaus, jei jis bus užsisklendęs“, – sakė Harris.

Wilma pridūrė, kad ne tik pats priėjimas prie sveikų ir sergančių žmonių yra skirtingas, bet skirtingos ir tų žmonių reakcijos, atsiliepimai po muzikos terapijų ar koncertų.

„Po koncertų su žmonėmis išgeriame arbatos, pasikalbame, paklausėme, ką jie jautė, ar patiko, gauname tiesioginį atsaką. O sergantys žmonės dažnai negali kalbėti ir papasakoti, ką jie jautė, gali tik spėti. ar jiems padėjai, ar jiems pasidarė lengviau. Jų šypseną ar net mažą šypsnį, nušvitusį veidą, priimame kaip teigiamą atsaką“ , – pasakojo Wilmą.

Viena stipriausių patirčių abiems muzikantams buvo vedama muzikinė terapija kalėjime. Ten jie lankėsi keturis kartus. Anot Wilmos, iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, nes patys nuteistieji buvo priešiškai nusiteikę, tačiau kai po terapijos jie pravirko, Wilma dar kartą įsitikino, kokią galią turi muzika.

„Pats patekimas į kalėjimą sukelia įtampos – kol praeini visus vartus, patikrina mus, tikrina visus mūsų instrumentus, tai užtrunka laiko. Iš pradžių kaliniai buvo labai priešiškai nusiteikę, burnojo, ką mes čia veikiame, ko norime, buvo pikti. Man nebuvo lengva, bet iškart pagalvojau, kad jie tokie patys žmonės kaip mes, tik jiems nepavyko šiame gyvenime. Kai baigėme groti ir pamačiau juos verkiant, aš negalėjau patikėti. Suaugę, stiprūs, tatuiruoti vyrai verkė“ , – savo patirtimi dalinosi Wilma.

Lietuvoje jiems gražiausia gamta

Kartą muzikantams atostogaujant Prancūzijoje pasidarė nuobodu, nes jie buvo palikę savo instrumentus namie ir negalėjo groti. Nuo tada Wilma ir Harris nusprendė, kai vyks atostogauti į užsienį, visuomet keliaus tik su savo instrumentais, būtent dėl to, jie visur keliauja kemperiu, nes keliauti lėktuvu su daugybe instrumentų būtų sudėtinga.

Šį kartą savo atostogas jie leidžia keliaudami po Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją. Pirmą kartą olandai į Lietuvą atvyko praėjusiais metais į bendraminčių susitikimą ir iškart susižavėjo Lietuvos gamta. Anot Harrio, Nyderlanduose labai mažai gamtos, o Lietuvoje jos labai daug. Nyderlanduose Wilma ir Harris gyvena žvejų miestelyje, todėl dažnai groja prie jūros. Muzikantai džiaugiasi, kad Lietuvoje tiek daug žalumos, medžių, miškų, kuriuose gali groti, pasisemti ramybės ir įkvėpimo.

Kol kas tylos koncertus už Nyderlandų ribų, muzikantai turi galimybę surengti tik Lietuvoje, nes čia turi bendramintę, kuri padeda viską suorganizuoti ir pažįsta žmonių, kuriems „Onyx music“ atliekama muzika patinka. Tačiau Wilma priduria, kad keliaudami kitose šalyse jie tiesiog pasiima instrumentus ir pradeda groti bažnyčioje ar šalia esančiame parke ir sulaukia nemažai žiūrovų.

„Onyx music“ koncertai jau įvyko Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, rytoj juos dar bus galima išgirsti Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje, ir ketvirtadienį, rugsėjo 22 dieną, Troškūnų multifunkciniame centre.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"