TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Scenoje - apie dvigubus moralės standartus

2007 03 24 0:00
Pastaruoju metu režisierė Ramunė Kudzmanaitė daugiausia dirba teatre.
LŽ archyvo nuotrauka

Šiandien režisierė Ramunė Kudzmanaitė vakaros Nacionaliniame dramos teatre prie garso pulto - būtent iš ten žiūrės savo spektaklio "Seksualinės mūsų tėvų neurozės" premjerą

- Kas gvildenama spektaklyje, pastatytame pagal šiuolaikinio šveicarų dramaturgo Luko Barfusso pjesę?

- Pjesė yra apie dvigubus visuomenės moralės standartus ir dviveidystę - kad kalbame, deklaruojame ir vaikus mokome viena, o patys elgiamės ir gyvename visai kitaip.

Spektaklyje pasakojama, kas atsitinka su proto negalės mergaite, kuriai nebeskiriami psichotropiniai vaistai, kai ji pabunda iš, pjesės žodžiais tariant, letargo miego po cheminių vaistų uždanga ir grįžta į gyvenimą. Kaip mažas vaikas, kuris mokosi žengti pirmuosius žingsnius ir tarti pirmuosius žodžius, ta mergaitė, vardu Dora, mokosi iš aplinkinių ir pradeda elgtis taip, kaip jie. Visa tai normaliems sveikiems žmonėms ima nepatikti.

- Nuo scenos kalbama apie sudėtingas problemas. Žiūrovai pasirengę jas analizuoti ir kartu su spektaklio kūrėjais išgyventi?

- Manau, kad dabartiniai žiūrovai pavargo nuo paviršutiniškų dalykų - šou, reklamų ir t. t. Žmonės ilgisi dvasinių išgyvenimų gelmės. O teatras kaip tik ir kalba apie sielos paslaptis. Parduoti visi bilietai rodo, kad žiūrovai to nori.

- Kiek laiko repetavote "Seksualinės mūsų tėvų neurozės" ir kaip sekėsi dirbti su dramaturgijos medžiaga?

- Repetavome du mėnesius. Dramaturgijos medžiaga man labai patiko. Pavyko surinkti nuostabią aktorių trupę (spektaklyje vaidina Miglė Polikevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Evaldas Jaras, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas, Rimantas Bagdzevičius ir Agnė Gregorauskaitė, scenografiją ir kostiumus kūrė Laura Luišaitytė, muziką - Faustas Latėnas - red.). Visi puikiai dera tarpusavyje ir psichologiškai, ir charakteriais. Šis darbas man išskirtinis tuo, kad buvo labai kūrybingas, įdomus, be didelių konfliktų ir pauzių. Turbūt ta dramaturgija aktuali ir mums - man ir aktoriams, kad norime tokiomis temomis kalbėti. Jautėmės esą tyrinėtojai, gilinomės į turinčiuosius psichikos negalią, lankėmės tam tikrose įstaigose ir stebėjome tokius vaikus ir suaugusiuosius.

- Pastaraisiais metais rečiau kuriate dokumentinius filmus ir daugiausia dirbate teatre. Kodėl?

- Nuo dokumentinio kino dabar atitrūkau. Gyvenimas, likimas taip susiklostė. Tai susiję ir su finansavimu. Teatrai mane kviečia, o iš Kultūros ministerijos kino projektams negaunu paramos. Tad neturiu finansinių galimybių kurti filmus.

- Kaip supratau, tai priklauso ne tiek nuo jūsų pačios norų, kiek nuo konkrečių aplinkybių?

- Būtent.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"