TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Scenoje vietos užtenka ir sūnui, ir tėvui

2013 09 14 6:00
F.Kafkos inscenizacijoje "Nuosprendis - metamorfozė" tėvo ir sūnaus vaidmenis suvaidino E.ir P.Ignatavičiai. Asmeninio albumo nuotraukos

Režisierius ir aktorius Paulius Ignatavičius kitą savaitę pristato spektaklį "Stirna" - apie tragiško likimo pokario partizanų ryšininkę. Pjesės autorius - režisieriaus tėvas rašytojas ir dramaturgas Eugenijus Ignatavičius, jis vaidina ir sūnaus režisuotame spektaklyje pagal Franzą Kafką "Nuosprendis - metamorfozė".

Oskaro Koršunovo teatro scenoje rodomame spektaklyje "Nuosprendis - metamorfozė" prasidėjusi tėvo ir sūnaus Ignatavičių kūrybinė partnerystė plečiasi - rugsėjo 18 dieną žiūrovai turės progą pamatyti, kaip dramaturgo E.Ignatavičiaus pjesę apie lietuviškos rezistencijos kovas interpretavo kitos kartos atstovas - jo sūnus Paulius. "Partnerystė su tėvu atsirado prie F.Kafkos inscenizacijos, dar mano studijų metais. Tada nebuvo galimybių pasikviesti profesionalų aktorių, kuris suvaidintų tėvo personažą, todėl paprašiau tai padaryti savo tėvą. Pats vaidinau sūnų. Iš pradžių tai dariau labiau iš praktinių paskatų, bet vėliau pajutau, jog mums puikiai sekasi, o spektaklis "Nuosprendis - metamorfozė" įgavo kitą dimensiją - intymumo ir atvirumo. Juk scenoje mudu vaidiname tėvą ir sūnų, o gyvenime tokie pat esame", - pasakojo P.Ignatavičius.

Istorija iš praeities

Pasak režisieriaus, bendraudamas su tėvu rašytoju, jis nuolat girdėdavo jo pasakojamą istoriją apie partizanų ryšininkę Stirną, apie kurią E.Ignatavičius net sukūrė scenarijų dokumentiniam filmui. Jaunesniosios kartos atstovui ši istorija pasirodė labai įdomi, nestandartinė, o kai sąskrydžio "Trakinių partizanai" organizatorius Norbertas Černiauskas pakvietė P.Ignatavičių statyti spektaklį apie Lietuvos laisvės kovas, geresnio siužeto nė nereikėjo ieškoti. "Pasakiau tėvui, kad reikia pjesės apie Stirną, jis sėdo rašyti. Taip vėl prasidėjo mūsų kūrybinis bendradarbiavimas, - prisiminė režisierius. - Kuriant pjesę daug kalbėjomės, svarstėme, aiškinomės, taisėme. Iki finišo štai liko vos keletas dienų, žiūrovas įvertins, kaip pasisekė." Po premjeros festivalyje "Trakinių partizanai" spektaklį ketinama rodyti Teatro sąjungos salėje, o jeigu pastatymas patiks pakviestiems teatrų vadovams, gal jis bus įtrauktas ir į kurio nors teatro repertuarą.

P.Ignatavičius šyptelėjo sakydamas, kad darbuojantis su tėvu kūrybiniame lauke vyresniojo autoritetas jo neslegia. "Tuo labai džiaugiuosi, nes visokios nereikšmingos ambicijos trukdo dirbti. Gal šiek tiek nesusikalbėjimo mums kartais randasi dėl to, kad esame labai skirtingų kartų atstovai - tėvas yra užaugęs kaime, aš - tipiškas miesto vaikis, tačiau tuo mudu kaip tik papildome vienas kitą. Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas šie du projektai su tėvu, man regis, nusisekę", - džiaugėsi režisierius.

Du kūrybinius projektus su dramaturgu tėvu sukūręs P.Ignatavičius tikisi, kad ateityje jų bus daugiau./Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Prisiminė aktorystę

Prikalbinti tėvą vaidinti F.Kafkos inscenizacijoje Pauliui pavyko nesunkiai - E.Ignatavičius yra baigęs aktorystės mokslus, tačiau gyvenimas sudėstė taip, kad jis pasuko rašytojo keliu. Režisierius juokavo, esą tėvas sutiko pagelbėti studentui sūnui, bet iškėlė sąlygą, kad toji pagalba bus tik trumpalaikė. "Tada planavau šį projektą daryti kaip bakalauro darbą, bet jis įstrigo. Prieš metus nusprendžiau, kad reikia baigti pradėtus darbus, ir vėl pakviečiau jį vaidinti. Tėvas nuolat primena, kad jis sutiko padėti tik trumpam, bet, kaip matome, per gerą širdį įsivėlė į ilgalaikę avantiūrą", - aiškino pašnekovas. Ir pasidžiaugė, kad vaidyba vyresniajam kūrybinio Ignatavičių tandemo atstovui prie širdies, tėvas scenoje atsigauna, įsijaučia, dirba visa širdimi. Paulius prisipažino, kad režisuoti pjesę, kai vaidina tėvas, nemenkas iššūkis, tačiau abu stengiasi gyvenimiškų tėvo ir sūnaus santykių neįpainioti į darbą. "Man malonu kalbėtis su tėvu tokiomis rimtomis temomis, išgyventi drauge gana ekstremalias situacijas scenoje", - tikino P.Ignatavičius.

Vienas kitą papildo

Režisierius sakė, kad statydamas spektaklį pagal tėvo pjesę "Stirna" daug diskutavo, net ginčijosi, bet tie ginčai, pasak Pauliaus, išėjo į gerą. Be to, atsirado proga vienam kitą papildyti savomis įžvalgomis. Dramaturgas E.Ignatavičius, pasak jo atžalos, visapusiškai įsigilinęs į partizanų temą, ilgą laiką domisi rezistencijos kovų istorija, rašo straipsnius, kuria dokumentinius filmus. "Pats į šią temą "įkritau" visai naujai, todėl, manau, giluminio ir naujo požiūrio sintezė leido sukurti visai įdomų dalyką", - vylėsi jis.

Pagal tėvo pjesę "Stirna" P.Ignatavičius pastatė spektaklį apie partizanų ryšininkę.

P.Ignatavičiaus pabrėžė, kad spektaklis "Stirna" yra apie partizanų ryšininkę, realią jauną moterį Izabelę Vilimaitę. Pagrindinė mintis - kiek žmogus gali išlikti žmogumi ekstremaliomis aplinkybėmis, kuriomis gyveno ir veikė Lietuvos partizanai. Kūrėjo įsitikinimu, kaip tik tokiomis aplinkybėmis ir patikrinamas kiekvieno žmoniškumas. Jis pasakojo, kad Stirna buvo suimta MGB (sovietinio saugumo ministerijos), tardyta, kankinta ir vėliau paleista. Kankinama mergina išdavė kelias partizanų bunkerių vietas, tačiau šie rezistentų objektai jau buvo apleisti ir nebenaudojami. "Esame linkę labai greitai nuteisti žmogų, kuris išdavė, neatsilaikė prieš rusų kankinimo mašiną. Bet labai abejočiau, ar šiais laikais atsirastų daug žmonių, kurie taip kankinami tylėtų. Pats galiu pasakyti, kad nežinau, ar sugebėčiau", - kalbėjo režisierius. Jo teigimu, Stirna buvo gana ekscentriška moteris, garsiai reikšdavo nuomonę apie viską, taip pat apie intrigas, vykusias tarp partizanų vadų. Dėl to ji buvo nelabai mėgstama. Ryšininkė sulaukė daugelio partizanų lemties - susisprogdino bunkeryje, kai stribai bandė į jį patekti. "Jos likimas man pasirodė įdomus tuo, kad ji buvo iš Amerikos grįžusi lietuvė - labai atvira, laisva. Žavėjo jos noras gyventi, nesitaikstymas, drąsa ir nelaimingų meilių gausa. Gyvendama vyrų pasaulyje ji buvo geidžiama, dėl jos tarp partizanų kildavo konfliktų. Tie meilės trikampiai mirties akivaizdoje man pasirodė intriguojantys", - pasakojo P.Ignatavičius.

Nelinkėjo scenos

Pasak jauno režisieriaus, aktorystės mokslus baigęs tėvas mėgino jį atkalbėti nuo scenos, kai vaikinas nutarė rinktis šį gyvenimo kelią. "Tėvas buvo prieš, kai nutariau studijuoti aktorystę. Dažniausiai taip ir nutinka, kad tie, kurie susiję su teatru, bando atkalbėti kitus nuo tokios duonos. Nepaklausiau tėvo patarimo. Ir manau, kad dabar jis nėra nusivylęs sūnumi", - šyptelėjo P.Ignatavičius.

Žvelgdamas į ateitį jis sakė, kad po dviejų sėkmingų projektų su tėvu mato tolesnės jų kūrybinės partnerystės perspektyvų. "Džiaugiausi galimybe dirbti su tėvu. Kūrybiniai dalykai išlaisvina žmones, mūsų santykiai taip pat auga ir stiprėja. Tikiu, kad ateityje - dar nežinau kaip, laikas parodys - gali būti bendrų kūrybinių taškų", - samprotavo režisierius. Jis tikino, kad kartų konfliktas tarp tėvų ir vaikų įpila druskos į jų pokalbius, bendravimą. Atstovaudami skirtingoms kartoms ir pažiūroms tėvas ir sūnus iš šių skirtybių lipdo naują vienybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"