TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šeima iš miesto emigravo į kaimą

2006 05 06 0:00
Šeimos vyrai - tėvas Audrius ir sūnus Mikalojus ruošiasi pjauti lentas.
Autorės nuotrauka

Smulskių šeima prieš dešimtmetį nutarė paatostogauti kaime. Pasiliko visam laikui. Anuomet turėjo vieną vaiką. Dabar namie krykštauja jau penki, vyresnieji padeda tėvams. Ir niekas iš didelės šeimynos nenorėtų gyventi mieste.

Ukmergės rajono Kartėnų kaime gyvena nemaža Smulskių šeimynėlė - 36 metų Audrius su vienmete Ilona ir 5 jų vaikai: 12 metų Mikalojus, 9-erių Apolonija, 7-metė Leonora, 4 metų Rapolas ir 2 metų sulaukusi Konstancija.

Prieš 10 metų neplanuotai palikę miestą, šiandien nei Audrius, nei Ilona į jį grįžti nebenori. O tiems, kurie dejuoja, kad Lietuvos kaime klesti tik skurdas, girtuoklystė ir neviltis, nedvejodami atsako: "Netiesa. Jeigu gerai žinosi, ko nori, ir daug dirbsi, kaime užsidirbsi tiek pat arba net daugiau, negu emigravęs į užsienį".

Pasiliko ilgam

- Kaip atsitiko, kad gimę, užaugę ir mokslus baigę mieste, nusprendėte išvažiuoti į kaimą?

Ilona:

- Nieko neplanavome. Gimė Mikutis. Labai norėjome vasarą ištrūkti iš miesto. Susitarėme su draugais iki rudens išsinuomoti sodybą prie Alantos. Išvažiavome atostogauti. Rudenį draugai išvyko, o mes supratome, kad norime vienkiemyje likti ilgesniam laikui. Tada Audrius išnuomojo butą Kaune, iš ten atsivežė visą mantą, o man liko tik akimis mirksėti... Jis toks - nelabai mėgsta kompromisus. Taip ir pasilikome. Vėliau supratau, kad be kaimo erdvės negalėčiau gyventi.

Audrius:

- Pradžioje dar turėjome minčių pardavę du savo butus nusipirkti vieną Laisvės alėjoje. Buvau net radęs vieną pirmame aukšte. Tada ta vieta atrodė stebuklinga, kaip koks Brodvėjus. Gerai, kad taip nepadarėme, nes dabar Laisvės alėja virto batų parduotuvių gatve - lyg negyva... Anuomet nemačiau jokių galimybių normaliai užsidirbti Kaune, o gauti minimalų atlyginimą nenorėjau - apie save esu geresnės nuomonės. Tad apsigyvenome kaime.

Užsidirbti - į užsienį

- Kaip tikėjotės pragyventi kaime?

Audrius:

- Tų pinigų, kuriuos gaudavome iš nuomininkų Kaune, visai užtekdavo. Vėliau draugas pasiūlė dirbti statybose vadinamus "aukštuminius" darbus. Buvo sudėtinga ir pavojinga, bet kartais per dieną uždirbdavau po 500 litų. Vėliau kažkas pasiūlė padirbėti vasarą Suomijoje. Kodėl ne? Juk įdomu. Prieš tai toliau kaip iki Kuršių nerijos nebuvau nuvažiavęs. Dar kitą vasarą išvykau į Norvegiją.

Užsienyje padirbėdavau kelis mėnesius per metus, o gautų pinigų užtekdavo iki kitų metų. Net namui pinigų sutaupėme.

Ilona:

- Kartą ir aš buvau išvykusi su Audreliu į Norvegiją. Pamačiau daug gražių žmonių, atitrūkau nuo kasdienybės. Graži šalis. Tačiau sunku palikti mažus vaikus - net ir savo tėvams. O ir ūkio nesinori ilgam kitiems patikėti.

Audrius:

- Norvegijoje pamatėme, kaip reikia dirbti, kas yra sunkus darbas. Tarnavau sovietų armijoje ir žinojau, kas yra visokie kankinimai, nemiegojimai... Tik ten už tai niekas pinigų nemokėjo. O Norvegiją galima pavadinti ta pačia kariuomene, tik gerai mokama. Dirbdavau po dešimt valandų per dieną, be poilsio dienų tris mėnesius. Žinoma, niekas nevertė, bet juk vyksti užsidirbti. Todėl ten darbdaviai lietuvius labai mėgsta; nukonkuravome lenkus, vietnamiečius, norvegus...

- Nesijautei vergu?

Audrius:

- Ne. Jaučiausi ypač gerai. Mane ten pažinojo visas kaimas ir labai gerai vertino mano darbą.

- O koks apskritai norvegų požiūris į lietuvius?

Audrius:

- Normalus. Nors mums dirbant vienais metais kažkokie du ginkluoti lietuviai apiplėšė prekybos centrą Norvegijoje. Bet jeigu žmogus šviesus, jis žino, kad visur visokių yra. Jie patys ten, mūsų akimis žiūrint, per daug atsipūtę gyvena: nerakina durų, neuždaro langų, tad iš posovietinės šalies atvažiavusiam piliečiui, matyt, nervai neišlaiko.

Ilona:

- Kad esi mažiau vertas, gali taip manyti tik nekultūringas žmogus. Ir Lietuvoje, ir užsienyje tokių yra. Manau, Lietuvoje didesnė tikimybė pasijusti vergu, kai už minimalų atlyginimą dirbi sunkų darbą, o ir dažniausiai kvailam darbdaviui.

Braškės

- Ar mintis auginti Lietuvoje braškes gimė būtent Norvegijoje?

Audrius:

- Jau anksčiau turėjome pasisodinę braškių. Kai pamačiau, jog Ilona per mėnesį čia uždirba tik perpus mažiau negu aš Norvegijoje, pamaniau, kad reikėtų mesti tuos važinėjimus ir užsiimti uogų auginimu savo ūkyje. Viena kolegė, su kuria dirbome Norvegijoje, pradėjo auginti Lietuvoje gėles ir jau uždirba daugiau negu ten.

Ilona:

- Nusipirkę namą iš pradžių neplanavome ūkininkauti. Pasisodinome braškių sau pavalgyti. Vėliau Audriaus mama pasodino daugiau parduoti. (Audriaus tėvai visą laiką vertėsi sodininkyste - aut.) Pamatėme, kad galime visai nemažai pinigėlių uždirbti. Dar pasodinome...

- Sunku patikėti, kad nenorite daugiau užsidirbti.

Audrius:

- Geriau gauti truputį mažesnį pelną, bet žinoti, kad žmonės, perkantys mūsų uogas, bus patenkinti ir kitą kartą vėl grįš pas mus. Jeigu norėtume, tikrai galėtume užsidirbti gerokai daugiau samdydami žmones, didindami darbų apimtį. Bet čia jau kita gyvenimo filosofija. Arba dirbi pats, arba samdai. Turime du hektarus braškių. Šiek tiek aviečių, truputį serbentų. Kol kas gana. Mums tikrai tiek pinigų, kiek uždirbame, pakanka. Nenoriu būti turtingas.

Ilona:

- Audrius nemėgsta rizikos. O didelių pinigų nerizikuodamas neturėsi. Jis viską daro apdairiai. Na ir kas, kad uždirbtume gražiai sofai, vėliau prireiktų gražesnės spintos... Žmonės prisiperka krūvas daiktų, o galiausiai suvokia, kad laimės kaip nebuvo, taip ir nėra.

Tarsi kaubojai

- Dabar labai daug kalbama apie valstybės ir Europos Sąjungos paramą ūkininkams. Ar jus remia?

Audrius:

- Valstybė sumoka tiesiogines išmokas po 120 litų už hektarą dirbamosios žemės. Tai maži pinigai. O daugiau mums niekas nepriklauso: tai braškių per mažai auginame, karvių per mažai turime, tai žemės per daug, į ūkininkų sąjungą dviem mėnesiais per anksti įstojome... Turėtų kompetentinga konsultavimo komisija kiekvieną ūkį vertinti individualiai ir tik tada nutarti, kokią paramą valstybė gali skirti. Kol kas Lietuvoje remiami tik turtingi ir stambūs ūkininkai. O mes kaip tie kaubojai Amerikoje: turi savo koltą ir atsako tik patys už save. Mes nuo nieko nepriklausome - tik nuo savęs.

Ilona:

- Ne nuo banko, ne nuo Europos Sąjungos, ne nuo paskolos. Patys sau ponai esame.

- Sakote, kad Lietuvos kaime tikrai galima ne tik išgyventi, bet ir užsidirbti daug pinigų?

Audrius:

- Taip. Ir labai daug. Mūsų sode auga 50 obelų. Nuskynę ir turguje pardavę obuolius nuo vienos iš jų užsidirbome 300 litų. Gyvenant kaime, tūkstančio litų per mėnesį pragyvenimui tikrai užtenka - ir maistui, ir malkoms, ir knygoms, ir benzinui. Aišku, jei juos pragersi, tai niekam neužteks. Jei tingi pats skinti, vežti į turgų, pardavinėti, samdyk kelis žmones. Gausi ne 15 000 litų, o 10

000.

Ilona:

- Tik turi žinoti, ko nori, ir to siekti. "Arti" reikia tikrai daug. Užsienyje užsidirbi iš karto. O Lietuvoje, kol pinigėliai pradeda byrėti, tenka palaukti gal ir kokius penkerius metelius. Jeigu kasdien burbėsi, kad kaime išgyventi neįmanoma, tai ir neišgyvensi.

Audrius:

- Kaime esi nesunaikinamas: niekas neperka obuolių - augink bulves, neperka bulvių - augink pomidorus, pabrango dujos - pardavinėk malkas. Galimybių begalė. Manau, mieste žmogus turi mažesnį pasirinkimą - jis pririštas prie išsilavinimo, kurį pakeisti sunkiau negu veiklos sritį kaime...

Kiekvienam - savas kelias

- Ką manote apie masiškai į užsienį emigruojančius lietuvius?

Audrius:

- Gerai, kad važiuoja. Kiekvienas eina savu gyvenimo keliu. Ne kiekvienam laiko nervai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Bus smagu kada nors atostogaujant Londone išgerti alaus "pabe" su atsitiktinai sutiktu tautiečiu. Tik liūdna, kad nuėjęs alaus išgerti į Ukmergės alaus barą beveik nebematau šviesių veidų. Visi išvažiavo.

Ilona:

- Yra svarbesnių dalykų negu mūsų nepalaikanti valdžia, greitai uždirbami pinigai. Vieni eina į kompromisus su savo sąžine, kiti - ne.

- Suprantu, kad inžinierius gali nebebūti inžinieriumi. Bet kaip menininkė gali nebepiešti?

Ilona:

- Dabar galiu. Juk nebelieka laisvo laiko. Gal ir energijos. Niekada ir nebuvau dailininkė. Piešimas man nėra saviraiškos priemonė. Apskritai jei gali nepiešti, tai ir nepiešk... Kita vertus, žinau, kad kada nors, po kelerių metų, tikriausiai vis tiek dirbsiu pagal specialybę. Diplome parašyta, kad esu dailininkė-apipavidalintoja. Gudresni išsireikalavo įrašą pakeisti ir tapo architektais. O interjero kūrimas mane ir šiandien traukia.

Audrius:

- Gyvenant mieste, menas yra tam tikra išsilaikymo tame chaose forma. Penas dvasiai ir sielai. O mes visko, ko trūksta, semiamės iš gamtos.

Ilona:

- Labiausiai pasiilgstu mieste gyvenančių draugų. Kartais kokios geros parodos, įdomaus renginio. Tačiau nuvažiavusi į miestą dažniausiai suprantu, kad tai nebuvo tas, ko ilgėjausi.

- Vaikai tikriausiai gražiai piešia?

Ilona:

- Mikalojus lanko dailės mokyklą Ukmergėje. Jam labai gerai sekasi. Džiaugiuosi, kad galiausiai atrado kažkokį pagrindą gyvenime. Polytė šoka. Išgirsta kokią muzikėlę, ir plevėsuoja, lanko šokių būrelį. Levutės piešiniai man labai patinka - turi kažkokios ugnies. Rapolas be galo kūrybingas - tokių originalių istorijų prikuria ir visiems pripasakoja.

- Penki tokie kūrybingi, draugiški ir gražūs vaikai. Bus daugiau?

Ilona:

- Gal jau gana. Bet... Iki šiol gandrai niekada neklausė:

"Ar reikia?"

- Dažnai išgirsti miestietį sakant, kad kaime labai liūdna. Kaip pramogauja jūsų šeimyna?

Ilona:

- Mūsų pramogos niekuo nesiskiria nuo miestiečių. Sėdame į mašiną ir važiuojame ten, kur norime: į kiną, teatrą, pas draugus... Mėgstame visi eiti pasivaikščioti į mišką, leisti aitvarus, slidinėti. Vasarą plaukiame baidarėmis, būtinai nuvažiuojame prie jūros.

Visada bus kur grįžti

Išvažiuodama vaikų paklausiau, ar jie norėtų gyventi mieste. Norinčiųjų neatsirado. Visi sakė, kad kaime linksmiau, daugiau visokių pramogų. Jei nėra sniego, galima kasti urvus šiene. Arba šokinėti ant batuto, maudytis kūdroje, karstytis po obelis, tiesiog vaikščioti laukais ir miškais. Tiesa, vasarą tenka ir braškes skinti, ir šalikelėje prekiauti. Bet vaikai šiuose namuose darbelių nebijo. O už darbą jiems atlyginama.

"Nors mokytis vis tiek reikės mieste. Paskui gal važiuosiu pinigų užsidirbti į užsienį. O gal tapsiu dailininku Mikalojumi Nekonstantinu Smulskioniu", - juokiasi vyriausias brolis Mikas.

Audrius linksi galvą: "Teisingai, tegul važiuoja. Tegu pamato, kaip gyvena ir dirba žmonės svetur. Supras, kad niekur nėra taip gera kaip namie, ir sugrįš. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikai turi namus - visada turės kur sugrįžti. Vieni mūsų draugai viską turi Australijoje - namus, savo dailės galeriją, bet vis tiek kiekvieną vasarą grįžta čia. Neseniai tėvų žemėje pradėjo statyti namą. Sakė, kad nebenori jaustis amžinais turistais. Tad visiems siūlau vietoj užsienio emigruoti į kaimą".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"