TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šeimos gyvenimas su V.Pociūnu likęs tik nuotraukose

2007 07 07 0:00
Per Motinos dieną 2005 metais (iš kairės): tėvas Vytautas, mama Liudvika, sūnus Karolis su žmona Laura, dukra Barbora; apačioje - dukra Severina, sūnus Kazimieras ir augintinė Atila.
Asmeninio albumo nuotrauka

Namie mama ir keturios atžalos kartais peržiūrinėja nuotraukas ir prisimena laikus, kai buvo gyvas tėvas - saugumo pareigūnas Vytautas Pociūnas. Liūdna, skaudu, bet vien gedėti nevalia, reikia toliau gyventi. Juolab kad 49 metų daugiavaikė mama Liudvika Pociūnienė jau turi anūką, kurio vardas kaip ir senelio - Vytautas.

Po geros savaitės, liepos 17 dieną, Liudvika Pociūnienė su vaikais beveik dviem savaitėms išvyks į Kroatiją. Reikia pailsėti nuo įtampą keliančių rūpesčių. Iš keturių Pociūnų atžalų nevažiuos tik sūnus Karolis - nenori rizikuoti keliauti su dar pusės metų neturinčiu vaikeliu, Liudvikos anūku Vytuku.

Šeima seka įvykius

Žurnalistę ir laidų vedėją L.Pociūnienę užtikau Lietuvos televizijoje (LTV) peržiūrinėjančią filmuotą medžiagą laidai "Laiko ženklai". Nors sezonas baigėsi, ji negali labai atsipalaiduoti, nes reikia rengtis rudeniui. Atsipūsti neleidžia ir pastarieji įvykiai: Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno našlė Generalinės prokuratūros prašė atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl vyro žūties. Tyrimas buvo nutrauktas, nors V.Pociūno žūties aplinkybės 2006 metų rugsėjo 23 dieną Baltarusijos mieste Breste nėra aiškios.

O vakar, Mindaugo karūnavimo - Valstybės dieną, V.Pociūnui buvo skirtas valstybės apdovanojimas.

L.Pociūnienė ir vaikai domisi viskuo, kas susiję su šeimos galvos mirtimi, internete skaito straipsnius, namie svarsto ir aptarinėja. "Tiesa, rugsėjo mėnesį, per patį karštymetį, kai buvo skelbiami nemalonūs dalykai, paprašiau sūnaus Kazimiero užblokuoti vieną interneto žiniaskaidos svetainę. Nenorėjau, kad dukros skaitytų. Mergaitės gi jautrios. Nieko iš ten nepasisemi, tik susinervini ir visą dieną nieko negali daryti", - pasakoja V.Pociūno našlė.

Prie ežerų

Neseniai L.Pociūnienė grįžo iš neilgų atostogų Lenkijoje ir pasakojo plaukiojusi jachta po Mozūrų ežerus: "Nepaprastai graži gamta. Ežerai turbūt tokio dydžio kaip Kuršių marios. O jachtų šimtai, kartais net sunku išvairuoti. Buriuotojai - savotiška publika. Daugiausia tai žmonės, padarę karjerą ir galintys susimokėti už tokias pramogas. Buvau priblokšta aukštos bendravimo kultūros. Daugybė žmonių ant vandens - ir jokio triukšmo, stebinanti pagarba kito žmogaus privatumui. Ir dar - jokių plastikinių šiukšlių pakrantėse. Pusbrolis, kuris ir pakvietė mus taip paatostogauti, sako, kad tam prireikė 20 metų pastangų - daugiausia tų žmonių, kurie mėgsta atostogas ir laisvadienius čia praleisti."

Sūnūs dvynukai Kazimieras ir Karolis kartu vykti negalėjo - pats egzaminų įkarštis. Tad Liudvika poilsiavo su dukromis Barbora ir Severina, pusbroliais Linu ir Jareku, Varšuvoje gyvenančiu patyrusiu buriuotoju. Beveik visas devynias atostogoms skirtas dienas jie praleido ant vandens, net miegojo jachtoje. Severina išmoko jungos amato. "Pernai ten ji buvo kartu su tėčiu. Dabar prisiminė viską: kur jiedu buvo sustoję, kur ant akmenų užplaukę, kur kažką pamiršę", - pasakoja L.Pociūnienė.

Kūlvirsčiomis

Pociūnų vaikai jau dideli. Bet keturias atžalas turbūt nelengva buvo auginti? "Kai augini vieną, matyt, pats susikuri problemų, - juokiasi daugiavaikė mama. - O aš niekada neturėjau vieno vaiko. Mat pirmagimiai Kazimieras ir Karolis - dvyniai. Paskui gimė dukra Barbora. Gyvenimas vertėsi kūlvirsčiomis."

Pociūnai neplanavo, kiek norėtų turėti vaikų. Anot pašnekovės, jų atsirado tiek, kiek Dievas davė. Sąlygos buvo neblogos: namai, sodas, L.Pociūnienės tėvai čia pat. "Visada buvo padedančių rankų, - tvirtina ji. - Rami motinystė buvo tik su mažąja Severina, kai kiti trys jau buvo paaugę. Sakydavau: kokia palaima turėti vieną vaiką. Galėdavau ir prie rašomosios mašinėlės prisėsti, ir kitus darbus dirbti."

Pamokų netikrindavo

Daugiavaikė mama prisimena, kad ypatingų rūpesčių su mažyliais apskritai nebuvo: naktimis jie miegojo, buvo sveiki. Sako, ji net šiek tiek "griešijo", nes netikrindavo, ar vaikai atlikdavo namų užduotis. "Man tik buvo keista, kad berniukai, mokydamiesi Jėzuitų gimnazijoje, apskritai namie pamokų neruošdavo. Sakydavo, kad neužduota. Kartą bendraudama su jų draugais (mūsų namuose jie dažnai iki šiol lankosi) pasidomėjau, ar tikrai. Išgirdau, kad užduodavo, bet gal manieji per pertraukas pamokas paruošdavo, jie buvo labai greiti", - prisimena L.Pociūnienė.

Ji sako, kad vaikai nuo mažens savarankiški. Mama lydėdavo dvynius į pirmą klasę. Mokykla nuo namų - gal 10 minučių kelio. Maždaug po pusmečio berniukai paprašė: "Gal tik iki kampo palydėk, toliau patys eisime." L.Pociūnienė šypsosi - matyt, jau vyrais norėjo pasirodyti.

Kai vaikai tapo paaugliais, didelių konfliktų ar nesusikalbėjimo su tėvais nebuvo. "Jų hormonų audrų nepajutau. Buvo gana supratingi. Tik kaip ir anksčiau susikirsdavome dėl namų ūkio darbų. Kai vaikų daug, kiekvienas klausdavo: "Kodėl aš turiu dirbti?" Jie siūlydavo, kad konkrečiai pasakyčiau, kas ką turi padaryti, buvome net sudarę ir pakabinę ant sienos grafiką, kuriame surašyta, kokias pareigas kuris tą ar kitą dieną turi atlikti", - prisimena L.Pociūnienė.

Ilgai nepamiegosi

Kurį laiką Pociūnai su vaikais gyveno Liudvikos tėvų namo palėpėje. Buvo labai ankšta. Paskui, kai kaimynai išsikėlė, liko pusė namo. Patalpos nugyventos, vaizdas baisokas. Pociūnams viską teko patiems įsirengti.

Vienas kambarys buvo vaikų, kitas - tėvų. Šiame stovėjo televizorius. "Šeštadienio rytą norėdavome pamiegoti. O vaikai norėdavo žiūrėti televizorių, kurį galima matyti iš mūsų lovos. Tad jie susikraustydavo, galima sakyti, mums ant pečių. Tėtis, užsidengęs rankomis, kažkaip dar sugebėdavo pamiegoti. O man nebeišeidavo", - linksmai prisimena mama.

Inkilėliai ir vinys

V.Pociūnas dirbo visus namų ūkio darbus. Vaikai matė, kaip tėvas darbuojasi. "Tai labai svarbu, - tvirtina L.Pociūnienė. - Vienu metu vaikai kažkur nugirdo, kad pavasarį reikia dirbti inkilėlius. Kurį laiką sukinėjosi aplink tėtį, klausinėjo, kada pagaliau imsimės inkilėlių. O jis plušėjo prie statybų ir vis sakė - vėliau. Po kurio laiko berniukai atbėga ir klausia, kaip skylę išgręžti. Inkilėlį sukalė taip, kad vinys viduje kyšojo. Tėvui teko ateiti į pagalbą. Paskui visiems pasakojo ir džiaugėsi, kokie savarankiški vaikai auga."

L.Pociūnienė prisimena, kad vyras vaikams buvo griežtesnis negu ji. Kartais jiedu dėl to pasiginčydavo. "Turbūt man močiutė buvo įdiegusi taisyklę niekada nesibarti prie vaikų, kad vienas tėvų nemenkintų kito autoriteto. Tos taisyklės stengėmės laikytis", - pasakoja moteris. Prisimena, kad kol vaikai nemokėjo angliškai, jiedu su vyru ta kalba tarpusavyje aiškindavosi.

"Šiuo metu man iš tikrųjų sunku. Dabar tėtis vaikams yra idealus. O aš esu gyva mama su visais trūkumais, - atskleidžia L.Pociūnienė. - Bet jei yra reikalas, nepraleidžiu progos pasiremti tėčio autoritetu." Vaikai mėgsta peržiūrinėti šeimos nuotraukas. Ištraukia iš kokio stalčiaus ir bėga mamai parodyti: "Ar atsimeni?"

Močiutė - žurnalistė

L.Pociūnienė užaugo menininkų šeimoje: tėvas - skulptorius Vladas Vildžiūnas, mama - dailininkė Marija Ladigaitė. O dukra pasirinko žurnalistės darbą, nors dailė ją domino. "Nepiešiau jau gal 10 metų - nuo tada, kai įsisukau į televiziją. Visus savo jaunystės darbelius draugams išdovanojau, - pasakoja pašnekovė. - Tik šiais metais, kai pagaliau leidau sau paatostogauti, įsidėjau į kelionę ir pastelių. Kai pradėjau piešti, ir Severina prisidėjo. Nustebau, kad kažkas dar man pavyksta", - pasakoja televizijos laidų vedėja.

Kadaise jai mama pasakiusi, kad turėtų pasirinkti arba šeimą, arba meną, nes tokius dalykus esą sunku suderinti. Atrodė, kad rašyti lengviau. Mat L.Pociūnienės močiutė buvo žurnalistė, užauginusi net šešis vaikus. Anūkė stojo studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Pirmieji darbai buvo vertimai. "Į žurnalistiką įšokau "Sąjūdžio žiniose", paskui - "Radiocentre"... Dar vėliau atsirado televizija", - kaip žiniasklaida tapo pagrindiniu darbu, aiškina moteris.

L.Pociūnienės sūnūs Karolis ir Kazimieras daug nedvejodami pasirinko informatiką - jie jau magistrantai. Barbora savo kelią rinkosi kiek ilgiau - šiemet pradeda studijuoti augalus ir želdinių dizainą Vilniaus kolegijoje, taigi bent vienas vaikas arčiau meno. Ji mėgsta fotografuoti, lanko fotografijos kursus. Senelis duoda jai savo fotoaparatą, kad mergaitė visko išmoktų.

Vaikystės išdaigos

Menininku galima vadinti L.Pociūnienės brolį Domantą, mat jis kuria filmus. Šiuo metu dirba Krašto apsaugos sistemoje. "Esame nemažai dirbę kartu, labai vertinu jo kūrybinę nuojautą ir preciziškumą, bet būna, kad sutariame kaip šuo su kate. Ir juokiamės, nes pagal Mėnulio horoskopą jis yra Katė, o aš - Šuo", - tikina pašnekovė.

L.Pociūnienė pamena, kaip vaikystėje jai kliūdavo už ketveriais metais jaunesnio brolio išdaigas. Kai abu vėluodavo grįžti namo, pusvalandžiu anksčiau parėjusi sesuo iš tėvų atsiimdavo už du.

L.Pociūnienė prisimena jų vaikiškus maištus. Kartą Liudvika su Domantu buvo pabėgę iš namų. Seseriai buvo dešimt metų, broliukui - šešeri. Iškeliavo pasiėmę duonos kriaukšlę ir butelį pieno. Bet kai suvalgė ir išgėrė visas atsargas, pradėjo temti, nebebuvo kur dėtis, išalkę grįžo namo. Paauglystėje jie labai drastiškai nesielgė. Tėvai buvo supratingi, gyvenimo vaikams įkyriai nereguliavo, mokėjo džiaugtis jų sėkmėmis, patarti, padėti.

Apie savo keturias atžalas L.Pociūnienė sako: "Manau, kad dabar vaikams manęs nebe taip reikia, jie savarankiški. Didžiausia laimė, kai klausia patarimo, prašo pagalbos. Tada suprantu, kad dar esu jiems reikalinga. Po nelaimės dažniau būname kartu."

"Laiko ženklai"

Be abejo, L.Pociūnienei labai svarbus ir darbas televizijoje. LTV laida "Laiko ženklai" rengiama jau septintus metus. "Joje kalbama apie istoriją. Tačiau yra dalykų, kurie kartojasi ir šiandien. Daug kas mano, kad vienas žmogus nieko negali pakeisti, viskas priklauso nuo aplinkybių ir panašiai. Istorijoje pakanka įrodymų, kad ir vienas gali daug. Net tamsiausiais laikais būna šviesių žmonių, kurie, nors ir didžiausią kainą mokėdami, padaro savo", - aiškina pašnekovė.

Kaip lems likimas

Spaudoje buvo rašoma apie L.Pociūnienės draugą režisierių Petrą Savickį. "Tai žmogus, su kuriuo kiekvieną dieną dirbu, - "Lietuvos žinioms" aiškina televizijos laidų vedėja. - Kai diena dienon ginčijiesi, ieškai sprendimų, drauge imiesi atsakomybės, pažįsti žmogų kaip nuluptą. Neretai tarsi grojame keturiomis rankomis. Tas artimas ryšys man labai padėjo sunkiausiu metu. O kaip viskas klostysis toliau, laikas parodys."

Trumpai

Vaikai. 23 metų Karolis ir Kazimieras studijuoja informatiką magistrantūroje. 22 metų Barbora šiais metais įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti augalų želdinių dizaino. 14-metė Severina mokosi dainuoti, jau po truputį skambina paprastus kūrinėlius.

Mama. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1995-aisiais stažavosi JAV tarptautiniame žurnalistikos centre, 1998 metais buvo mokymuose prodiuseriams BMC centre Bornholme (Danija).

Nuo 1999-ųjų - Lietuvos televizijos laidos "Laiko ženklai" autorė ir vedėja. 2004 ir 2006 metais Lietuvos televizijos ir radijo komisijos paskirtos premijos už geriausią nacionalinę kultūros laidą laureatė, 2005 metais "Laiko ženklai" įvertinti S.Lozoraičio premija ir Šv. Kristoforo statulėle.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"