TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šeimos kūryba – apie viltį

2014 12 27 9:40
Rašyti poeziją Tadas Dulinskas pradėjo aštuonerių. Tuomet prozos ėmėsi jo sesuo Silvija, o mama Tatjana Dulinskienė leidžia Tado knygeles. Erlendo Bartulio nuotraukos

Trylikametis kaunietis Tadas Dulinskas jau spėjo išleisti porą savo poezijos knygelių - „Kongo meilės paieška“ (2012) ir „Viltis“ (2014). Dar kūdikystėje sunkiu cerebriniu paralyžiumi sergančiam sūnui Tatjana Dulinskienė skaitydavo eiles.

Susižavėjęs Williamo Shakespeare'o sonetais Tadas pirmą savo eilėraštį sukūrė aštuonerių, o vėliau kūryba užkrėtė ir metais vyresnę seserį Silviją.

Vaikų saviraiška

„Tadas gyvenime kuklus, o kai reikia deklamuoti eilėraštį, viską išjaučia. Atrodo, tarsi juo gyvena, - sakė Tatjana apie tylų, ramaus būdo sūnų. – Tadas uždaras, tik sesei pasipasakoja. Atsigula jos kambaryje ir plepa dviese, o apie ką, sužinau jau iš eilių.“

Mintys, žodžiai, eilutės trylikamečiui poetui šauna į galvą staiga. Kas tada? „Ir sukuriu eilėraštį. Nueinu pas mamą ir ji užrašo“, - paprastai atsako Tadas. „Popieriuje, kompiuteryje, ant visokių čekių, kartais ir nerašančiais tušinukais, o paskui nuspalvina ir perskaito“, - įkvepiančią istoriją tęsė Silvija.

„Tamsoj auksinėj drambliai klajoja, / Tamsoj beribėj kalnai kvailioja. / Tik gaila, kad viskas išnyksta, / Kai šviesa sugrįžta.“

T. Dulinskas visuomet rašo pagautas emocinio šoko: plaukiodamas su delfinais, Palangoje prie jūros. Neseniai skraidė lėktuvu – įspūdis buvo toks didžiulis, kad nusileidęs padeklamavo ką tik sumanytą eilėraštį pilotui. „Jausmai išlieka – kaip jis buvo reanimacijoje, kovojo su mirtimi. Dėl to eilėraščiuose tiek grožio, kalnų, vilties. Tado mėgstamiausias žodis – viltis“, - apie nevaikišką berniuko poeziją kalbėjo mama.

Tadas ir Silvija Dulinskai nuolat girdi mamos Tatjanos priminimą, kad jie yra artimiausi žmonės visame pasaulyje.

Kitas įkvėpimas ateina, kai jiedu susipyksta. „Pasibučiuojam, Tadas manęs paklausia, ar myliu jį. Atsakau, kad visada jį mylėsiu. Ir po dešimties minučių atneša lapą. Su Silvija taip pat išsikalbame rašteliais, laiškais. Ji kur kas gražiau nei aš parašo“, - šypsodamasi pasakojo Tatjana.

Poezija apie meilę

Nuo tada, kai Tadas ėmė rašyti, keletas jo klasės draugų taip pat pradėjo kurti prozą. „Broliui patinka tai, kas nebanalu. Būna, sukuriu ir aš eilėraštį. Bet jis juokiasi, kad rašau apie mišką ir meškiukus, o ne apie meilę, jausmus“, - sakė Silvija. Brolis išdavė, kad sesė irgi kuria istorijas. Kol sanatorijoje Tatjana su Tadu vaikšto į procedūras, keturiolikmetė toliau rašo vasarą pradėtą knygą.

Kasdienybėje moksleiviai tikina neturintys kada kurti – pamokos, namų darbai, Tadui dar ir mankšta bei baseinas atima visą laiką. „Vaikai mokyklose labai apkrauti. Jie neturi laiko kūrybinei veiklai, saviraiškai, o juk reikia susikaupti, idėjos“, - tvirtino Tatjana.

Kartą Palangoje abu jaunieji rašytojai skaitė savo kūrybą – Silvija perskaitė brolio knygelės pradžią, grojo fleita, Tadas deklamavo eilėraščius, kurių daugumą moka mintinai. Visa T. Dulinsko poezija grįsta jųdviejų su mama santykiais. Knygoje „Kongo meilės paieška“ Kongas ilgai laukia mergaitės. Tadas įsivaizduoja, kaip jaustųsi mėnesį nematydamas mamos, ir tada rašo įsigyvendamas į šią emociją. Mama – jo mūza: „Tu mano mūza esi, / Be Tavęs aš paskendęs giliam liūdesy. (...) Be Tavęs iš mano svajonių tiktai dulkės liktų, / Be Tavęs jos visai išnyktų...“

Tatjana iš bibliotekos neša namo Justino Marcinkevičiaus, Maironio kūrinius, bet Tadas vis grįžta prie W. Shakespeare'o, nes šis vienintelis jį įkvepia, ir sako geriau kursiantis savo. „Jis neturi autoritetų. Turi pats būti sau autoritetu – tada gyvenime ko nors pasieksi“, - svarstė T. Dulinskienė. Paklaustas, kas yra geras eilėraštis, berniukas atsakė: „Gražus. Žodžiais, skambesiu, prasme.“

Už knygas gydo sūnų

„Vėl lūžo banga, skausmo pilna, / Ir krito smėlio pilis tvirta, / Tačiau už horizonto toli / Susuokė žuvėdra graži. / Ir pakilus nuo skausmo bangų / Suplasnojo auksiniu meilės sparnu. / Ir pakilus aukštai virš debesų / Nuskrido šviesiu dangaus taku.“

Kūryba tapo visos šeimos užsiėmimu. Už parduotas knygas surinktus pinigus Tatjana skiria sūnaus gydymui ir vis brangstančioms procedūroms. „Buvau kukli kaip Tadas, bet gyvenimas privertė eiti, ieškoti, kovoti. Kai lieki su dviem vaikais, kurių vienam – ketveri, kitam – treji, ir jis dar nevaikšto, kuklumas dingsta, atsiranda drąsa. Noriu, kad sūnus užaugęs pats užsidirbtų pinigų, pritaptų prie visuomenės, ir stengiuosi rodyti, jog viskas įmanoma. Fizinė negalia – ne pasaulio pabaiga“, - šypsodamasi pasakojo Tatjana. Moteris nusprendė pati leisti ir pardavinėti sūnaus knygas, nes leidyklos atsisakė – esą jos nebus populiarios.

Tatjanos ir Tado nedrąsumą atperka Silvija, nesiskundžianti vadybos ir komunikacijos įgūdžių stoka. Kaip teigia T. Dulinskienė, be dukters ji - lyg be rankų. Stipraus charakterio paauglė visuomet randa būdą, kaip įgyvendinti šeimos idėjas. „Penktoje ar šeštoje klasėje Silvija parašė į Havajų universitetą, kad nori nuotoliniu būdu studijuoti žurnalistiką. Ir su ja buvo susirašinėjama kaip su suaugusiąja“, - prisiminusi dukters iniciatyvumą juokėsi mama, pati dirbanti dėstytoja Kauno technologijų universitete.

Didelės mažos svajonės

Egzistuoja ir gydymo poezija metodas, nes vaikai auga ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. „Turi parašyti tai, kas negerai. Nei Tado, nei Silvijos nereikia skatinti to daryti. Auklėjimas svarbus iki septynerių metų – ką iki tol davei, tą jie ir turi", - įsitikinusi Tatjana. Moteris mano, jog vaikai jau dabar žino savo gyvenimo tikslus, todėl skatina juos svajoti. „Tik močiutė pyksta, kad mes nežinome, kas yra realybė, kas – fantazija“, - šmaikštavo Silvija.

Dauguma Tado amžiaus vaikų toli gražu nėra kūrybinį kelią pradėję rašytojai, jie laisvalaikiu žiūri televizorių, žaidžia žaidimus, o ne skaito knygas. Tatjanos hobis – astrologija, Silvijos – debatai, kalbų mokymasis, čiuožinėjimas ant ledo, choras, muzika. „Dainuoja, dainuoja ir dainuoja“, - juokėsi Tadas. Visos šeimos svajonės susijusios su kelionėmis. Silvija nori aplankyti Havajus arba Bahamus, Tatjana -nuvykti į Tibeto kalnus pas vienuolius. Ten jie pamedituotų ir Tadui, besidominčiam kinų filosofija, ateitų kūrybinis įkvėpimas.

Dulinskai į Tado gydymo įstaigas visuomet važiuoja trise ir piešia gražią ateitį: pasistatys didelį namą ir gyvens kartu arba Silvija dirbs užsienyje ir gyvens visame pasaulyje. „Kitaip nė neįsivaizduoju – jei esame mes, tai visi kartu“, - šyptelėjo Tatjana.

Šįmet pasirodęs Tado poezijos rinkinys vadinasi „Viltis“: „Viltis – tai sniego džiugesys, / Nakties stebuklų skambesys... / Kalėdų Senio rogės žvanga, / Jas pamatysi pro šerkšnotą langą.“

Ko šeima tikisi iš gyvenimo? „Vis kartoju, kad gyvensiu šimtą dvidešimt metų. Manęs gali nelikti, bet Silvija ir Tadas yra vienas kraujas. Mano didžiausia svajonė - kad jie iki žilos senatvės taip glaudžiai bendrautų. O sveikatos bus. Kas mano jėgoms, viską padarysiu dėl vaikų“, - kalbėjo dviejų vaikų mama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"