TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šeimos repeticijas girdi ir kaimynai

2007 11 03 0:00
"Dabar viena esu šeimos galva", - sako kompozitorė S.Dikčiūtė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rūpesčiai auginant tris vaikus ir našlės vardas - tokia dabar yra kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kasdienybė. Vis dėlto mintis apie vyrą - teatro režisierių Valdą Pranulį, pernai vasarą pasitraukusį iš gyvenimo, praskaidrina atžalos, darbas su neįgaliais žmonėmis ir jaunas muzikuojantis draugas.

"Esu vienturtė, o turiu tris vaikus: 11 metų Mantvydą, 14-metę Jutą ir Kamilę, kuriai greitai sukaks 18 metų. Jie jau dideli ir savarankiški, - pasakoja 41 metų S.Dikčiūtė. - Man pačiai visą laiką labai trūko broliuko ar sesutės. Todėl, kiek atsimenu, jau vaikystėje mąsčiau, kad turėsiu tris vaikus."

Vasarą šeima persikėlė į kitą butą. Turėjo nemažai rūpesčių, kol kraustėsi ir remontavo naują būstą. "Remontas - tarsi žemės drebėjimas. Bet, ačiū Dievui, jau rengiamės įkurtuvėms, - sako S.Dikčiūtė. - Dabar gyvename trijų kambarių bute. Vaikai turi savo erdves ir įrengia jas kaip kuriam patinka. Vyriausioji dukra nori, kad viskas būtų Rytų stiliumi - su žemais baldais. Jaunesniajai patinka senoviniai baldai ir interjero detalės. Sūnui svarbu turėti kompiuterį."

Darbų tvarkaraštis

Trijų vaikų mama tikina, kad buitiniai rūpesčiai labai neslegia. Mat darbus dalijasi visi namiškiai. "Dabar viena esu šeimos galva. Mano vaikai labai savarankiški. Visus buities darbus esame pasidaliję. Turime po dvi budėjimo dienas per savaitę. Pasakiau: "Aš dirbu, o jūs mokotės, visi esame labai užsiėmę. Gyvename kartu ir drauge dalijamės darbus". Yra tvarkaraštis - kiekvienas iš eilės po dvi dienas tvarkome namus, gaminame valgyti, - pasakoja S.Dikčiūtė. - Negaliu atsisakyti kūrybinio darbo. Nėra kitos išeities, kaip padėti vieni kitiems. Kai paaiškinau vaikais, jie pritarė tokioms taisyklėms."

Mergaitės rodo išradingumą virdamos valgį, stengiasi ir berniukas. Mama labiausiai mėgsta pagardinti vaikų gyvenimą pagamindama, tarkim, kalakutiena įdarytų pipirų.

Namų muzikavimo grupė

"Visi grojame, todėl namie turime daug instrumentų: smuiką, pianiną, įvairių elektroninių sintezatorių, gitarą, trimitą, juodos keramikos perkusinių instrumentų kolekciją", - vardija muzikalios šeimos mama.

Sūnus Mantvydas pučia trimitą - jis mokosi muzikos mokykloje. Vyriausioji dukra Kamilė baigė fortepijoną ir dabar pučia obojų. Juta gerai skambina fortepijonu, bet ji - dainininkė, šiuo metu ruošiasi "Dainų dainelei", dainuoja "Liepaitėse".

"Būna, kad grojame visuose kambariuose, o kaimynai barškindami radiatoriais mums pritaria", - juokiasi S.Dikčiūtė. Tokia namų muzikavimo grupė rengia programas ir kartu groja per šeimų šventes. Trijų vaikų mama teigia, jog taip jie labiausiai ir bendrauja. "Muziką visi labai vertina, ir aš tuo labai džiaugiuosi", - tvirtina ji.

Kaip netapti egocentriku

Kad ir kur S.Dikčiūtė būtų, visur ją supa muzika. "Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje dirbu muzikos terapijos specialiste, - sako kompozitorė. - Turiu savo studiją. Vedu muzikos užsiėmimus." S.Dikčiūtės mokiniai - neįgalieji. Pašnekovė sako, kad šis darbas jai labai svarbus.

"Kurdamas meną gali tapti egocentriku. Narcizu. Neretai taip ir atsitinka. Man pačiai teko patirti, ką reiškia, kai pradedi save pernelyg vertinti. O darbas su neįgaliaisiais atskleidžia kitą prasmę. Tada supranti, kad visi žmonės turi teisę kurti. Ir kiekvienas apdovanotas kokiais nors gabumais", - samprotauja kompozitorė.

Kiekvienais metais ji rengia meninius socialinius projektus, kuriuose su neįgaliaisiais dalyvauja ir profesionalūs menininkai. "Išleidome trilogiją. Pirmoji dalis buvo "Pasaulio sukūrimas". Dalyvavo dailininkė, socialinių mokslų daktarė Audra Brazauskaitė ir choreografas iš Dominykos Respublikos Eddie Riviera. Antroji dalis, kurią parengėme pernai, buvo "Katedra". O šiais metais išleidome "Grožio kontūrus". Tradiciškai - per Sostinės dienas. Kiekvieną iš trilogijos dalių galima vadinti moderniu spektakliu, interaktyviu veiksmu arba performansu. Šiuose projektuose į veiksmą įtraukiami ir žiūrovai, ir praeiviai, - apie savo veiklą pasakoja S.Dikčiūtė. - Projektų esmė - atkreipti visuomenės dėmesį į socialinę atskirtį turinčius žmones, jų kūrybinius sugebėjimus. Dalyvaujame neįgaliųjų meno festivaliuose. Tačiau stengiuosi sudaryti jiems sąlygas kurti ir su profesionalais. Štai pernai mano vadovaujami neįgalieji grojo su Kauno simfoniniu orkestru. Šiais metais rengiamės statyti misteriją "Pašvęstojo gimimas" Bernardinų bažnyčioje."

Susipažino teatre

Kadaise S.Dikčiūtė svajojo būti kompozitore, kaip ir tėvas, tad įstojo į tuometinę Lietuvos konservatoriją. Šioje aukštojoje mokykloje paskaitas lankė ir būsimas teatro režisierius V.Pranulis.

"Bet susipažinome Nacionaliniame dramos teatre, - prisimena S.Dikčiūtė. - Tada menininkai sėdėdavo teatro kavinėje, bendraudavo. Tame meno katile ir susitikome. Buvome bendraamžiai. Tuo metu abu studijavome jau paskutiniuosiuose kursuose, aš - kompoziciją pas Osvaldą Balakauską, jis - režisūrą pas Joną Vaitkų. Valdas paprašė manęs sukurti muziką spektakliui." Po kurio laiko kūrybinė sąjunga virto ir šeimynine. Vienas po kito į pasaulį atėjo jųdviejų vaikai.

Po visą Lietuvą

"Su vyru dirbome beveik visuose šalies teatruose: Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, - sako pašnekovė. - Apvažinėjome visą Lietuvą." Toks buvo režisieriaus ir kompozitorės šeimyninis ir kūrybinis tandemas - visur kartu.

Vėliau abu dirbo ir Vilniaus senamiesčio teatre. "Ten jau nuo pradžių buvo labai sudėtinga. Senamiesčio teatro padėtis, kaip tada, taip ir dabar, - visiškai neapibrėžta. Neaišku, ar savivaldybė jį nori visiškai sunaikinti, ar išlaikyti. Kad teatras gyvuotų, reikia konstruktyvių sprendimų. Tačiau situacija tokia: viena ranka duoda, kita - atima. Valdininkai neapsisprendžia, - liūdnai pasakoja S.Dikčiūtė. - Ryškūs teatro darbai - unikalios gatvės akcijos, gvildenančios aštrias mūsų visuomenės socialines problemas, kasmetinis Betliejus Katedros aikštėje, Trijų Karalių eitynės, ugnies spektakliai. Senamiesčio teatras kaip reiškinys lyg ir reikalingas, bet viską tekdavo daryti labai sunkiomis sąlygomis, beveik negaunant rėmimo ir palaikymo."

Neatlaikė įtampos

V.Pranulis Senamiesčio teatrui vadovavo daugiau kaip 10 metų. "Tas darbas jį pažeidė nerviškai jau po kelerių metų, - teigia režisieriaus našlė. - Reikėjo nepaprastai didelių pastangų: viena yra vadovauti tokiam sudėtingam organizmui kaip teatras, kita - koketuoti su savivaldybe. Ne visi sugeba tai daryti."

Pasak S.Dikčiūtės, buvo matyti, kad vyrą apėmusi depresija. Ji supranta, jog daugelis menininkų patiria didelę įtampą. "Kai galvoji, kaip įgyvendinti savo idėjas, neturint tam sąlygų, susirgti ir imti mąstyti apie pasitraukimą nesunku. Tada gali atrodyti, kad nėra išeities", - svarsto kompozitorė.

V.Pranulis neatlaikė įtampos ir pernai vasarą pasitraukė iš gyvenimo. Šeimai tai buvo skaudus smūgis. "Vaikams sunku suvokti tokį tėvo poelgį, - sako S.Dikčiūtė. - Bet jie šaunuoliai. Stengiuosi sukurti jiems visavertį gyvenimą. Kad galėtų reikštis, daug ką nuveikti. Kad matytų, kokių turi galimybių ir kas gyvenime yra pozityvu. Štai dukra Juta tvirtina, jog bus režisierė ir statys visus tuos spektaklius, kuriuos buvo pastatęs tėtis. Ji susirinko visas pjeses ir archyvą."

Išlipo iš psichologinių duobių

Pasitraukus vyrui S.Dikčiūtei, kaip pati sako, atsirasdavo psichologinės duobės. "Įkrenti, išlipi, įkrenti, vėl išlipi. Bet esu labai dėkinga savo neįgaliesiems, su kuriais jau tada dirbau. Išvažiavau į neįgalių žmonių stovyklą Monciškėse", - prisimena slogias dienas kompozitorė. Būdama tarp neįgaliųjų ji matė, kaip šie kabinasi už gyvenimo, nors yra įkalinti invalidų vežimėliuose. "Jie moka džiaugtis mažais dalykais. Buvimas tarp tokių žmonių man nepaprastai padėjo", - tikina našlė.

Gyvenimas tęsiasi

S.Dikčiūtė su kūrybos kolegomis planuoja surengti festivalį "Teatras be žodžių". Tokie renginiai jai, kaip kompozitorei, labai įdomūs. "Šią vasarą sukūriau muziką Maskvos lėlių teatrui "TriLika". Spektaklyje aktoriai be žodžių, tik naudodamiesi daiktais ir plastika, pasakoja Pelenės istoriją. Senamiesčio ir kituose teatruose dirbau ilgą laiką. Paskui su aktore ir režisiere Saule Degutyte įkūrėme savo teatriuką ir pavadinome jį "Stalo teatru". Tai objektų ir daiktų teatras. Jame kuriami visai šeimai skirti spektakliai. Pastatymuose veiksmas derinamas su gyvai atliekama muzika. Ji tampa lygiaverte veiksmui ir simultaniškai įsilieja į bendrą ugnį. Laikydamosi tos tradicijos ir sukūrėme "Stalo teatrą". Išleidome spektaklį "Eglė - žalčių karalienė", kuriame pati griežiu smuiku ir groju perkusiniais instrumentais. Debiutavome sėkmingai ir prieš porą metų per tarptautinį festivalį "Aitvaras" gavome pagrindinį prizą kaip už geriausią spektaklį. Rodėme jį ir festivalyje Maskvoje. Kritikai taip pat labai gerai įvertino. Šią vasarą, gavę Kultūros ministerijos edukacinę stipendiją, gastroliavome Sibire. Mus pakvietė ten gyvenantis lėlių meistras Vladimiras Zakcharovas. Jo gaminamos judančios lėlės, neturinčios Lietuvoje analogų, - tarsi gyvos. Dirbti su tokia lėle reikia mokytis taip, kaip groti instrumentu. Praėjusią savaitę vyko "Peliuko gitaroje" premjera. Spektaklyje, kuriame demonstruojamos V.Zakcharovo pagamintos lėlės galimybės, gitara skambina džiazo muzikantas Valdas Narkevičius", - pašnekovė atskleidžia, kaip pasineria į darbą.

Jaunas draugas

Gitaristas V.Narkevičius yra S.Dikčiūtės draugas ir bendramintis. Neseniai sykiu su muzikantu iš Ankaros Erhanu Mutlu, grojančiu sazu, išleido kompaktinę plokštelę "Švytėjimas. Muzik theraphy". "Jis jaunesnis už mane 15 metų. Mes kartu muzikuojame. Draugas ir mano vaikai labai gerai sutaria. Kadangi Valdas jaunesnis, jie bendrauja taip, tarsi būtų bendraamžiai. Labai subtiliai ir nuoširdžiai. Dukros su juo pasitaria, kaip elgtis su kavalieriais, - pasakoja moteris. - Be to, mus visus vienija visagalė muzika. Mes galime bendrauti ne verbaline, o paslaptinga ir gražia meno kalba."

Dabar jau penkiese planuoja kūrybinę ateitį. Rengia koncertinę programą kitai vasarai. "Dukra Juta dainuos, o mes grosime. Programoje skambės pajūrio dainos. Koncertuosime Nidoje, Palangoje ir kituose prie jūros įsikūrusiuose miestuose", - sako kompozitorė.

Moteris teigia, jog dabar didžiausia jos svajonė, kad visur būtų harmonija ir gražūs santykiai - šeimoje ir su aplinkiniais. Ir kad žmonės vieni kitiems daugiau padėtų, kol esame čia.

Dvi žvakutės

Per Vėlines S.Dikčiūtė uždegė dvi žvakutes ant dviejų kapų - vaikų tėvo, teatro režisieriaus, aktoriaus V.Pranulio ir savo tėvo, kompozitoriaus, buvusio Lietuvos muzikų draugijos pirmininko Povilo Dikčiaus. "Pagedėję ir paminėję gyvename toliau. Turime gerbti mirusiuosius, bet reikia mąstyti ir apie gyvenimą šiapus - kad vaikai atrastų gyvenimo prasmę, mokėtų džiaugtis ir mylėti kasdien", - sako trijų atžalų mama.

Trumpai

* Snieguolė nėra dažnas vardas, bet S.Dikčiūtė prisimena, kad Ukmergės rajono Kulniškių kaime, kuriame gyveno seneliai, buvo net keturios bendravardės. "Trys vietinės Snieguolės ir aš, atvažiuojanti vasaroti iš Vilniaus, - prisimena ji. - Tose pievose daug laiko praleidau. Ir dabar su šeima važiuojame į tą sodybą, nemažai laiko ten praleidžiame."

S.Dikčiūtė - daugelio spektaklių muzikos autorė. Tačiau ji nėra kūrusi muzikos spektakliui "Snieguolė", nors neatmeta galimybės, kad kada nors tai padarys.

* Kompozitorė yra sukūrusi muziką spektakliams "Sigutė" (1990), "Laimingos dienos" (1994), "Plikagalvė dainininkė" (1995), "Veršio sapnas" (1998), "Vedybos" (1998), "Peiliai vištose" (1999), "Katės namai" (2001), "Jaunojo Verterio kančios" (2003), "Eglė - žalčių karalienė" (2003), "Šaukštaveidė Stainberg" (2005), "Pelenė" (2007) ir kitiems.

* Už kūrinius "Amalgama" ir "Metafonija" (1994) bei kompoziciją "Giesmės" (1996) jai skirta Tylos premija.

* Išleido kompaktinę plokštelę "Švytėjimas. Muzik therapy" (2006).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"