TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Seimūnams trūksta laiko šokiams

2009 12 12 0:00
Seimo narys ir ministras D.Jankauskas mėgsta suktis šokio rimtu.
Asmeninio albumo nuotrauka

Visą rudenį kiekvieną šeštadienį įmantriais viražais besisukdama ant parketo žinoma parlamentarė provokuoja projekto "Šok su manimi" komisijos narių replikas, o televizijos žiūrovai savo nuomonę aštriai gina ginčydamiesi tarpusavyje ir interneto platybėse. LŽ domėjosi, kurie dar Seimo nariai neabejingi šokiams.

Aistrą šokiams jaučia ne tik buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko žmona. Suktis ant parketo mėgsta ir Donatas Jankauskas, Zita Užlytė, Juozas Olekas bei Julius Sabatauskas. Kai kurie per šį pomėgį susirado antrąsias puses. Arba šoka jau kelis dešimtmečius - ilgiau negu politikuoja. Tačiau televizorių ekranuose jų nematome. Kodėl?

30 metų stažas.

Savo biografijos laisvalaikio pomėgių skiltyje socialinės apsaugos ir darbo ministras, Seimo narys Donatas Jankauskas yra įrašęs du užsiėmimus: kalnų slidinėjimas ir tautiniai šokiai. "Daug kas stebisi, kad man patinka tokia absoliučiai viena kitai priešinga veikla, - sako vyras. - Mano galva, abu šie užsiėmimai turi nemažai bendra - juk jie grįsti judesiu."

Tautinius šokius D.Jankauskas pamėgo dar mokydamasis mokykloje. "Nuolat buvau Plungės "Suvartuko", vėliau KTU "Nemuno", dabar LKKA tautinių šokių kolektyvo "Rasa" aktyviu nariu. Šoku jau apie 30 metų, - pasakoja ministras. - Kodėl pasirinkau būtent tautinius šokius? Kad ir nebepamenu tiksliai. Gal kitokių tuo metu Plungėje nelabai buvo kur mokytis? Mokykloje, regis, kažkas bandė suburti pramoginių šokių būrelį, bet jis labai greitai iširo."

D.Jankauskas neslepia, kad šokių mokslų pradžia buvo nelengva, teko nemažai prakaito išlieti, kol perprato žingsnelius. "Esu užsispyręs žemaitis, todėl nenuleidau rankų. Kartojau sau: arba vadovai padarys iš manęs šokėją, arba pasakys: "Gana." Kadangi "gana" nepasakė, šoku iki šiol, - šypteli pašnekovas. - Tiesa, baigus studijas teko padaryti trumpą pertrauką. Studentų ansambliui jau nebetikau, o vyresniųjų kolektyvams buvau per jaunas. Ne aš vienas norėjau šokti, atsirado ir daugiau entuziastų, todėl su smagia bičiulių kompanija susiieškojome vadovą ir toliau repetavome. Nors buvome bevardis kolektyvas, dalyvavome net vienoje Dainų šventėje." Prakalbus apie Dainų šventes paaiškėja, kad ministras nėra praleidęs nė vienos jų nuo 1975-ųjų. "Gal ir banaliai nuskambės, bet atmosfera Dainų šventėje ypatinga. Reikia tai patirti, kad suprastum, - dėsto D.Jankauskas. - Smagu pabendrauti su lietuviais iš viso pasaulio: iš JAV, Pietų Amerikos, Europos šalių, Australijos. Visus juos suvienija šokis. Daugelis pirmą kartą vienas kitą mato, bet jaučiasi savi."

Sukasi visa šeima

Kauno šokių kolektyvas, kuriam priklauso D.Jankauskas, repetuoja kelis kartus per savaitę. Vyras šiuo metu gyvena Vilniuje, tad į repeticijas nueina labai retai. "Kol buvau tik Seimo narys, bent kartą per mėnesį bandydavau į jas spėti. Kai tapau ministru, laisvo laiko dar labiau sumažėjo. Gaila, - prisipažįsta jis. - Šiandien, gruodžio 12-ąją, Kauno sporto halėje KTU tautinio meno ansamblis "Nemunas" švenčia jubiliejų. Jau seniai puoselėjau svajonę dalyvauti šioje šventėje, pašokti. Viliuosi, spėsiu."

Daugelį kolektyvo narių ministras pavadintų gerais draugais. "Gražiai bendraujame, kartu su šeimomis leidžiame laisvalaikį. Nieko nuostabaus, juk tiek daug laiko pažįstami, - tvirtina pašnekovas. - Nors pastaruoju metu nuolat būnu užsivertęs darbais, vis tiek susibėgame. Kartais galvoju: kuo žmogus labiau užimtas, tuo daugiau spėja padaryti."

Ką apie vyro meilę tautiniams šokiams mano žmona? Gal irgi jiems nėra abejinga? "Atspėjote, - atsako ministras. - Vienu metu repeticijas lankėme kartu. O šiaip kolektyve neturiu vienos partnerės. Visi šokame su visais."

Tautinius šokius lanko ir visos trys D.Jankausko atžalos. "Vyriausias sūnus Lukas prieš kelerius metus per Dainų šventę atliko solo partiją. Labai juo didžiavausi", - prisipažįsta tėvas.

Paklaustas, kodėl daugumai vyrų nelabai patinka šokti ir jie to mokosi vien iš solidarumo mylimai moteriai, D.Jankauskas atsako klausimu. "O kodėl vyrai trumpiau gyvena? - nusijuokia jis. - Jei rimtai, nežinau. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Gal kam nors mano požiūris pasirodys ir senamadiškas, bet tikras vyras, manau, turi mokėti šokti. Bent jau minimaliai. Visi mano draugai moka šokti." O kolegos Seime? "Prisipažinsiu, nežinau. Aišku, išskyrus tuos, kurie dalyvavo ar dalyvauja šokių projektuose. Galbūt kai kurie ir moka, bet nesigiria, nedemonstruoja, ką sugeba, - nepasiduoda provokuojamas ministras. - Ar pats sutikčiau dalyvauti šokių laidoje? Vargu. Pirmiausia, nėra laiko. Antra, neturiu noro varžytis, konkuruoti. Šoku savo malonumui."

Šokiai ir amūras

Prieš patekdama į Seimą lietuvių kalbos mokytoja dirbusi Zita Užlytė tvirtina, kad šokiais žavėjosi nuo vaikystės, bet mokytis jų pradėjo visai neseniai. "Pamenu, kaip būdama maža per televizorių žiūrėdavau Klaipėdos universiteto sportinių šokių klubo "Žuvėdra" pasirodymus ir varvindavau seilę. Tie žmonės taip fantastiškai judėdavo. Be to, žavėjausi puošniomis šokėjų suknelėmis, - šypsodamasi pasakoja parlamentarė. - Kodėl pati nelankiau šokių studijos? Na, Švenčionėliuose, kuriuose gyvenau, niekas nemokė pramoginių šokių. Kultūros namuose veikė tik etnografinis būrelis. Buvau aktyvi jo narė. Per įvairias kalendorines miesto šventes šokdavome tautinius šokius, dainuodavome liaudies dainas, susirinkusiems žmonėms organizuodavome įvairius žaidimus."

Prieš kelerius metus vienai pažįstamai užsiminusi, kad seniai svajoja išmokti šokti, Z.Užlytė sulaukė pasiūlymo pabandyti su geru šios bičiuliu. Vaikinas ieškojo naujos partnerės, nes ankstesnioji nusprendė daugiau nebešokti. "Ilgai nesvarsčiusi sutikau. Tik paskui sužinojau, kad mano būsimas porininkas - stažą turintis šokėjas. Pasirodė, pramoginių šokių jis mokėsi jau penkerius metus, o aš buvau naujokė šioje srityje. Truputėlį išsigandau, pradėjau abejoti, ar sugebėsiu. Vis dėlto nusprendėme pabandyti, - porina pašnekovė. - Ir gerai padarėme, nes mudviem šokti sekėsi visai neblogai. Aišku, iš pradžių buvo visko - painiodavau žingsnelius, kai kurių visai nepavykdavo padaryti, tačiau rankų nenuleidau. Labai stengiausi: eidavau į papildomas repeticijas, atidžiai stebėdavau, kaip šoka kiti, analizuodavau judesius, net viena atsistojusi prieš veidrodį bandydavau atkartoti. Dėl mano pastangų ir partnerio kantrybės per trumpą laiką iš pradedančiųjų pakilome į itin pažengusių šokėjų lygį."

Taip jau susiklostė, kad su tuo porininku Z.Užlytė šoko neilgai. Vaikinui pagausėjo darbo ir jis buvo priverstas liautis lankęs repeticijas. Tačiau tai, kad liko be poros, merginos nuo šokių mokslų neatbaidė. Zita nusprendė susirasti kitą partnerį. Ir jai pasisekė. O pasisekė, galima sakyti, net dvigubai, nes naujasis šokių partneris ilgainiui tapo Zitos širdies draugu. "Kur jį sutikau? Ogi internete, - nusijuokia Seimo narė. - Visos šokių studijos savo tinklalapiuose turi skyrelį, kuriame gali skelbtis partnerio neturintys, bet šokti norintys žmonės. Tarp daugybės skelbimų atradau Andriaus laiškutį. Jam pirmam ir parašiau. Jis atsakė skubiai ieškantis šokių partnerės. Paaiškėjo, jog mudu beveik tuo pačiu metu buvome palikti savo ankstesnių porininkų "ant ledo". Iš pradžių susitikdavome tik per repeticijas, vėliau pajutome, kad abipusė simpatija peraugo į šiltesnius jausmus. Taigi, galima sakyti, šokiai suvaidino amūro vaidmenį."

Šiuo metu Seimo narė nešoka su mylimuoju. Jauniems žmonėms teko padaryti priverstinę pertrauką. "Praėjusį rudenį šokdama patyriau rimtą kojos traumą - patempiau raiščius, negana to, jie dar ir įplyšo. Ilgą laiką net vaikščiojant skaudėjo, o ką jau kalbėti apie šokimą, - paaiškina ji. - Be to, kai tapau Seimo nare, užsiverčiau darbais. O kur dar mokslai? (M.Romerio universitete Zita studijuoja Europos Sąjungos politikos ir administravimo mokslus - aut.). Tiesa, jau beveik juos baigiau, netrukus - magistro gynimas. Kitų metų pradžioje turėčiau būti šiek tiek laisvesnė, tad gal vėl pradėsiu vaikščioti į repeticijas. Labai to norėčiau."

Mėgsta iššūkius

Šokti mokantis žmogus, anot Z.Užlytės, labiau pasitiki savimi. Yra pasitempęs, gražesnės laikysenos, eisenos, figūros. "Sutikite, stambių šokėjų nėra daug, - šypsosi mergina. - O kur dar gera nuotaika, smagios emocijos? Pamenu, kai tik pradėjau mokytis šokti, nesvarbu, jei koks nors žingsnelis ir nepavykdavo iš pirmo karto, per repeticijas ir dar kurį laiką po jų būdavau tokia patenkinta, tokia linksma. Tarsi ant sparnų skraidydavau."

Į klausimą, kam dar iš Seimo narių patinka šokiai, Z.Užlytė atsako ne iš karto. "Na, kad šoka I.Valinskienė ir J.Olekas, turbūt žino visi. O kas dar? Neteko girdėti. Turėsiu progą pasidomėti, - teigia

ji. - Manau, šokti gali išmokti absoliučiai visi žmonės, nesvarbu, kokio jie būtų amžiaus, profesijos ar pomėgių." Ar Zita sutiktų dalyvauti televiziniame šokių projekte, kaip jos kolegė? "Jeigu būtų pakvietę būtent į šį projektą, tikrai ne. Būčiau nespėjusi dėl gausybės darbo ir mokslų. Kita vertus, dėl kojos traumos ir nebūčiau galėjusi, - tvirtina pašnekovė. - Kitomis aplinkybėmis pasiūlymą, manau, tikrai apsvarstyčiau. Man patinka įveikti gyvenimo mestus iššūkius."

Į provokaciją, ar mėgsta šokti naktiniuose klubuose - juk yra jaunas žmogus, Zita atsako taip: "Be abejo, mėgstu. Tik nebepamenu, kada pastarąjį kartą kuriame nors buvau. Anksčiau su draugais nueidavome pašokti salsos, kitų Lotynų Amerikos šokių. Nemanykite, kad naktinių klubų pradėjau vengti dėl Seimo etikos sargų. Ne, tiesiog pastaruoju metu nėra laiko tokioms pramogoms. Nemanau, kad šokti viešoje vietoje yra nusikaltimas. Aišku, jeigu tai darai tarsi būtum be galvos, jei elgiesi vulgariai, įžūliai, tuomet kitas reikalas."

Kaip lauko tenisas

Vienos pokylių Vilniuje globėjas Juozas Olekas šoka nuo vaikystės. Pradėjo dar mokydamasis Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, vėliau kojas miklino universitete. Partnerė buvo mergaitė, vardu Aurelija. Šokanti pora galiausiai tapo šeima. "Ar Aurelija buvo pirmoji šokių partnerė? Na, gal ne pati pirmoji, bet viena pirmųjų, - šypsosi vyras. - Mokykloje šokome ir tautinius, ir pramoginius šokius, studijų metais - vien tautinius. Iš pradžių Kauno medicinos instituto, vėliau - Vilniaus universiteto šokių ansamblyje. Pastaruosius 10 metų, o gal truputį daugiau lankome Tomo Petreikio šokių studiją. Nors turime ne vieną pomėgį - keliaujame dviračiais, mėgstame slidinėti, plaukti baidarėmis ir panašiai, šokiai visada buvo tarp svarbiausiųjų."

Paklaustas, kuo šokiai tokie ypatingi, kad iki šiol jų neapleidžia, pašnekovas atvirai atsako: "Šokdamas atsipalaiduoju, palaikau fizinę formą. Tai puikių emocijų, geros nuotaikos garantas, taip pat graži laisvalaikio pramoga, tam tikras bendravimo būdas, kultūra. Šokiai - kaip lauko tenisas. Šokdamas visada gali susirasti bendraminčių, jei neturi partnerio - tą, kuris norės su tavimi šokti. Esu įsitikinęs, kad šokti gali visi: nesvarbu, kokio būtų amžiaus, kūno sudėjimo, profesijos, išsilavinimo ar pomėgių. Svarbiausia - norėti."

Seimo narys neslepia apgailestaujantis, kad šiuo metu dėl daugybės darbų negali šokiams skirti tiek laiko, kiek norėtų. Tačiau abu su žmona stengiasi nueiti į repeticijas bent kartą per savaitę. "Aišku, ne visada pavyksta, ir tiek, - teigia jis. - Labai džiaugiamės, jei pasitaiko galimybė dalyvauti kokiame nors su šokiais susijusiame renginyje."

Noras šokti tam tikrą šokį ir tam tikru metu priklauso, anot J.Oleko, nuo nuotaikos, nusiteikimo, aplinkos. "Patinka lėtas valsas, kvikstepas, kai kurie greiti Lotynų Amerikos šokiai - samba, argentinietiškasis tango, - tvirtina parlamentaras. - Negaliu išskirti kurio nors vieno. Kiekvienas šokis turi savo šarmo, žavesio."

Varžytuvių nereikia

Ar teisinga sakyti, kad šokti mokantis žmogus yra kitoks: pasitempęs, labiau pasitikintis savimi, elegantiškesnis, galbūt net geresnis? "Niekas nepaneigs, jog šokis gerina laikyseną. O melodinga muzika harmonizuoja mintis. Taigi šis pasakymas iš dalies galbūt ir teisingas", - svarsto pašnekovas. Vyras priduria, kad jam dar neteko matyti šokančių žmonių, kurie būtų susiraukę ar pykčio perkreiptais veidais. J.Oleko manymu, šokti mokantis ir mėgstantis asmuo neretai apskritai labiau domisi judesio menu, kiekvieno atskiro šokio istorija. O tai, be abejo, praplečia akiratį, turtina žinių bagažą.

Į mano pastabą, kad priklauso šokančių vyrų mažumai, nes stipriosios lyties atstovai dažniausiai juk privengia šokių aikštelės ir mokytis šokti ryžtasi tik žmonų ar širdies draugių prispausti, J.Olekas atsako šypsena. "Manau, laikai po truputį keičiasi. Šokius "atranda" vis daugiau vyrų ir apskritai vis daugiau žmonių, - tvirtina jis. - Labai dėl to džiaugiuosi. Juk sovietmečiu šokiai daugumai mūsų asocijavosi vien su puotomis ir išgertuvėmis. Buvome tarsi pamiršę, kaip smagu iš tikrųjų mokėti šokti. Reikėjo laiko, kad užaugtų nauja karta, kuri mėgsta šokius ir mokosi jų nuo mažumės. Atrodo, ta karta jau baigia subręsti. Derėtų padėkoti įvairiems televiziniams šokių projektams, kurie jau kelerius metus didina šokių judėjimo pagreitį." Pašnekovas priduria, kad eidamas krašto apsaugos ministro pareigas turėjo galimybę artimiau susipažinti su labai gražia šokių tradicija Lietuvos karininkijoje. Karo akademijos kariūnai nuo 1996-ųjų vienus mokslo metus privaloma tvarka mokosi sportinių šokių. Jų partnerės - Vilniaus miesto aukštųjų mokyklų studentės. Kasmet bent po kelias kariūnų poras dalyvauja Vienos pokylyje, kituose šokių konkursuose, festivaliuose, koncertuose.

J.Olekas nepasiduoda provokuojamas, ar žino, kas dar iš Seimo narių neabejingas šokiams. "Yra, yra šokančiųjų. I.Valinskienės gal neminėsiu, juk nesiskaito, - šypteli parlamentaras. - Šokti patinka buvusiam kolegai Stanislovui Buškevičiui, jis net televizijos projekte dalyvavo. Aistringas šokėjas yra ir Algis Sysas."

Ar J.Olekas sutiktų dalyvauti šokių projekte, jeigu jam būtų pasiūlyta? "Na, tai atimtų labai daug laiko. Kažin ar spėčiau, juk pastaruoju metu darbas darbą veja, dažnai tenka vykti į komandiruotes. Juk negali į sceną išeiti šiaip sau, turi ką nors parodyti, - samprotauja jis. - Nelabai man reikia tų varžytuvių "kuris geresnis", šoku savo malonumui. Be to, man labiausiai patinka šokti su žmona, o projekte tektų šokdinti kitą moterį. Taigi, ko gero, nesutikčiau. Kita vertus, dar praėjusiais metais, prieš prasidedant laidai "Šok su manimi" mąstyta daryti ką nors panašaus. Prodiuseriai net vaizdo klipus buvo susukę. Viename jų nusifilmavau ir aš. Nežinau kodėl, bet laida dėl kažin kokių vidinių projekto organizatorių nesutarimų taip ir nestartavo."

Valso konkursai

Pokalbio pradžioje Julius Sabatauskas šypsodamasis ištaria, kad į mokyklų mokymo programas vertėtų įtraukti dar vieną discipliną - šokių pamokas. "Būtų ne pro šalį, - tikina jis. - Kodėl? Na, išsilavinusiam žmogui tikrai netrukdytų mokėti šokti. Tai naudinga įvairiais aspektais. Visų pirma, šokiai - puiki fizinė iškrova, gerinanti savijautą, priverčianti pasitempti, išsitiesti. Reikia pripažinti, jog šiandien dauguma mūsų dėl nuolatinio sėdimojo darbo esame itin susikaustę, išglebę, susikūprinę."

Vyras teigia suprantantis, kad šokių pamokos patiktų tikrai ne visiems mokiniams. "Prisimenu save mokyklos laikais. Šokti nelabai mėgau, bet teko, - pasakoja jis. - Kelis mėnesius lankiau tautinių šokių būrelį. Labai nenorėjau, tačiau nebuvo kaip nuo jo išsisukti. Vėliau aukštesnėms klasėms buvo rengiami valso konkursai. Mūsiškė trejus metus iš eilės tapo tų konkursų nugalėtoja, nes šokių žingsnelių mokėmės ne savarankiškai, bet vadovaujami profesionalo - vieno klasės draugo tėčio. Daug metų buvau įsitikinęs, kad moku šokti valsą, bet kai Vilniuje su žmona pradėjome lankyti pramoginių šokių studiją, supratau: nė velnio aš to šokio nemoku."

Pašnekovas bando suskaičiuoti, kiek metų šoka. "Šokiai mano gyvenime vėl atsirado prieš kokius 11 metų, tiksliau - bandė atsirasti, nes žmonos įkalbėtas nusprendžiau pradėti mokytis, - prisipažįsta jis. - Tuomet dar abu dirbome Alytuje. Stanislava sužinojo, kad viena šokių studija paskelbė renkanti ne tik vaikų ir jaunimo, bet ir suaugusiųjų grupes. Sutikau su jos pasiūlymu pabandyti. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad šokti mudu tada nepradėjome. Nuėjome į pirmą repeticiją, bet paaiškėjo, jog ši turėjo vykti kitą dieną - žmona supainiojo datą. Antrą repeticiją taip pat praleidome, nes aš negalėjau. Sutrukdė darbai. Taigi mūsų šokių pamokos buvo nukeltos į ateitį neribotam laikui. Tiesa, klausėte, kiek metų jau šoku? Ketvirtą sezoną. Pamenu, prieš ketverius metus vasarą akis netyčia užkliuvo už straipsnio apie šokius. Internete susiradau šokių studijos, apie kurią buvo rašoma, adresą ir elektroniniu paštu užregistravau save ir žmoną. Būtumėte matę, kaip ją nudžiugino ši žinia."

Vyrai bijo

Labiausiai J.Sabatauskui patinka Lotynų Amerikos šokiai, o vienais sunkesnių jis įvardija Vienos valsą, tango. Pasak pašnekovo, šokant svarbu nepamiršti klausytis muzikos. "Kartais pasitaiko, kad pradedi nebepataikyti į ritmą. Kitaip tariant, imi šokti "šalia muzikos", kaip pasakytų specialistai, - dėsto parlamentaras. - Žingsneliai susipainioja ir praleidus kelias repeticijas. Atrodytų, būta čia kam painiotis. Viskas žinoma, išmokta, reikia tik prisiminti - panašiai kaip dviračiu važiuoti. Tačiau, mano manymu, dviračiu važiuoti gerokai lengviau."

Ar Seimo narys pritaria teiginiui, kad tarp norinčiųjų išmokti šokti stipriosios lyties atstovų kur kas mažiau, kad dauguma šoka tik įkalbėti antrųjų pusių? "Tikrai taip. Klausiate kodėl? Sunku pasakyti. Kiek žmonių, tiek skirtingų situacijų, - aiškina jis. - Gal vyrai paprasčiausiai bijo. Juk berniukams nuo mažumės kalama į galvas, kad būti jausmingiems, rodyti emocijas ar verkti - negražu, nedera. Esą tai silpnumo požymis. O šokis yra emocijų, jausmų išraiška. Gal kai kurie vyrai tiesiog bijo būti jausmingi? Kiti galbūt baiminasi suklysti šokdami, nori, kad viskas pavyktų iš karto. Bet juk nė vienas negimė mokėdamas."

J.Sabatauskas tikina šokantis savo malonumui, tad televizijų šokių projektuose nedalyvautų net primygtinai prašomas. "Apsaugok Viešpatie, jei kas nors kviestų, - juokiasi politikas. - Tokios laidos įdomios, gražios. Didžiulė pagarba tiems, kurie ryžtasi jose dalyvauti, nes tai reikalauja nepaprastai daug fizinės ir psichologinės ištvermės. Kiekvieną savaitę reikia parengti naują šokį ir ne šiaip jį sušokti, bet padaryti mini šou."

Negaliu nepaklausti J.Sabatausko, kaip ir kitų šio straipsnio pašnekovų, ar jis žino, kas dar šoka iš Seimo narių. "Kad šoka I.Valinskienė, pamatėme tik dabar. Visi seniai žino, jog šoka J.Olekas. Ir jis su žmona, ir aš su savąja lankome tą pačią šokių studiją. Kas dar iš kolegų šoka, nežinau. Į repeticijas einu nuo jų pailsėti, tad gal ir gerai, kad ten jų nėra", - šypteli parlamentaras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"