TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Seni ir nauji vaizdai jungiasi mieste

2016 04 16 6:00
Silvijos Aurylaitės „Public Domain City“ 2015 metais laimėjo skaitmeninio paveldo bibliotekos „Europeana“ konkursą „Dizaino iššūkis“. Projekcijoje - Londono „Wellcome“ bibliotekos saugoma Andrew Snape‘o „Arklio anatomija“ (1683 metai). Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Budapešte idėjų ir miestų istoriją studijavusi Silvija Aurylaitė 2014 metais susidomėjo archyvinėmis retenybėmis iš IX-XIX amžiaus iliustruotų knygų, spaudinių ir meno kūrinių, kurių skaitmeninės kopijos yra prieinamos internete. Jos sukurta iniciatyva „Public Domain City“ siekia supažindinti dizaino ir daiktų kūrėjus su atvirosios kultūros (angl. open culture) lobynais.

Idėja kilo S. Aurylaitei dirbant asistente Londone, Britų bibliotekos laboratorijoje, skirtoje eksperimentuoti su skaitmeninėmis vaizdų kolekcijomis. Praėjus 70 metų po autoriaus mirties, vaizdų nebesaisto autorystės teisės. Be to, jei skaitmeninės kopijos savininkas – muziejus, archyvas ar biblioteka – leidžia, šiuos darbus galima legaliai naudoti naujai kūrybai. Tokių atvirųjų (laisvai naudojamų) vaizdų kolekcijų internete šiuo metu yra kelios dešimtys.

Lietuvė pastebėjo, kad dizaineriai ir daiktų kūrėjai apie šias kolekcijas žino nedaug. Jos sumanytoje „Public Domain City“ interneto svetainėje telkiamos nuorodos į įdomiausius radinius – didelės skiriamosios gebos vaizdų kopijas.

Savo mėgstamus archyvų vaizdus Silvija Aurylaitė perkėlė ant permatomų skaidrių. Fone - Roberto Hooke‘o „Micrographia“ („Wellcome Library“). /Alinos Ožič nuotrauka

Vaizdų kultūra

– Silvija, aplenkei meno studijas, tačiau tavo kuruojamas vaizdų archyvas skirtas būtent daiktų ir dizaino kūrėjams. Kokią įtaką tavo iniciatyvai padarė skambaus pavadinimo magistro studijos – idėjų ir miestų istorija?

– Tai buvo lyginamosios istorijos studijos. Skaitėme daug senų ir itin retų tekstų, kurių autoriai – tautinių judėjimų dalyviai, mąstytojai, meno ir architektūros kūrėjai, urbanistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorinė kaita atsispindi tiek filosofijoje, tiek miestų architektūroje.

Po magistro studijų išvykau į Londoną, ten asistavau Britų bibliotekos laboratorijoje. Sužavėjo šviesus požiūris į skaitmenines kolekcijas. Britams tai – platus galimybių spektras, ši laboratorija skatina kurti naujus mokslo, verslo ir meno projektus, jungti įvairias disciplinas. Taip Londone atradau idėjų istorijos sritį, kuri mane įkvepia.

Silvijos fotografija iš Niujorko. Nuotraukomis, kuriose senieji vaizdiniai kontrastuoja su šiandienos miestu, dalijosi „Instagrame“. /Silvijos Aurylaitės nuotrauka

– Kokius kūrėjus siekia suburti „Public Domain City“?

– Naujų istorijų kūrėjus, kuriems įdomu į savo originalią kūrybą įpinti nuorodų į kultūros paveldą. „Public Domain City“ gali būti vertinga visiems: nuo meno direktorių, plakatų kūrėjų iki grafičių menininkų, stalo žaidimų kūrėjų, choreografų. Šiuolaikiniams kūrėjams vis dar nauja ir neįtikima, kad didelės vertės antikvarines vertybes galima naudoti laisvai, nemokamai, net ir komerciniais tikslais.

Terminas „public domain“ (viešo naudojimo – aut.), plačiau vartojamas JAV ir Europoje, reiškia, kad kūrinys nėra saugomas autorystės teisių. Muziejai, bibliotekos ir archyvai, kurie kaupia tokių IX-XIX amžiaus darbų skaitmenines kopijas, veikia kaip tarpininkai tarp šiuolaikinių kūrėjų ir kultūros. Tapę atvirosios kultūros judėjimo dalimi jie leidžia legaliai naudoti dalį savo kolekcijų be jokių apribojimų.

– Šiais laikais, kai kalbame, kad kiekvienas yra kūrėjas – perkuria, adaptuoja ir savaip vartoja kitų autorių sukurtus vaizdus, nuotraukas, filmų ištraukas, tokio archyvo gali prireikti ir ne vien dizaineriui?

– Žinoma, internetas padeda kultūrai išsilaisvinti iš atminties institucijų ir asmeninių archyvų, ji tampa gyva. Visgi yra skirtumas tarp kasdienio žaismingo kultūros naudotojo ir kūrėjo, dirbančio profesionalų srityje, poreikių. Iš visos gausybės interneto vaizdų siekiu išskirti tai, ką galime laisvai ir legaliai interpretuoti, kas gali tapti net ir naujo smulkaus verslo pradžia.

Prancūzų architekto Etienne'o-Louis Boullée projektas Magdalenos bažnyčiai (apie 1780 metus) dabar taip pat yra viešo naudojimo. /Getty’s Open Content Program (Los Andželas) kopija

Antikvariniai radiniai

– Kokių originalių radinių, kurie nežinia kodėl buvo užmiršti, esi radusi archyvuose?

– Radau ankstyvųjų alchemijos veikalų, astronomijos knygų, chirurginių brėžinių, keistų padarų, mokslinių aparatų, magijos ir okultizmo veikalų, žvaigždės formos fortifikuotų miestų planų, įpūdingą architekto Claude'o-Nicolas Ledoux kupolinės bažnyčios brėžinį, Albrechto Dürerio kaligrafijos darbų.

– Kuo tave pačią įkvepia senieji vaizdai?

– Įkvepia idėja, kad archyvai gali transformuotis, keistis, keliauti iš rankų į rankas ir atgimti netikėtais pavidalais, pavyzdžiui, ant miesto sienų. Užmiršti vaizdai gali tapti didelėmis miesto afišomis, senoviniai fragmentai – atsirasti mūsų aplinkoje.

Būdama Niujorke savo mėgstamus archyvų vaizdus perkėliau ant permatomų skaidrių – ėjau per miestą, parkus, senus knygynus ir fiksavau, kaip kūrinio fragmentai atrodo viešosiose erdvėse, patenka į vis kitą kontekstą ir tampa „Instagram“ vaizdų srautu. Kiekvienas gali būti naujų istorijų kūrėju, taip pamažu „sugrąžindamas“ senus vaizdus į viešąsias erdves.

– Regis, seno ir naujo jungtis būdinga šiuolaikiniams kūrėjams, manantiems, kad ko nors visiškai nauja sukurti neįmanoma. Kita vertus, jei tokius hibridus imtų naudoti verslininkai, matytume mažiau populiarių logotipų ir daugiau – tų radinių su istorija?

– Taip, galėtume kurti naują išmaniąją aplinką. (Juokiasi.) Dėl to „Public Domain City“ idėja yra labiau apie ateitį nei apie praeitį. Atvirosios kultūros teikiamos galimybės kada nors taps alternatyva tradiciniams vaizdų bankams, kuriuose vaizdai sukurti pagal reikiamus standartus. Galėsime naudoti neišenkamą šaltinį dar nematytų, nenuvalkiotų vaizdų, prisodrintų praėjusių šimtmečių idėjų ir emocijų.

– Koks galėtų būti atvirų archyvų ateities scenarijus?

– Atvirosios kultūros aktyvistas Michaelis Peteris Edsonas prognozuoja, kad tradicinės atminties institucijos (muziejai, bibliotekos ir archyvai) pamažu pereis nuo saugojimo ir švietimo funkcijos prie „mažųjų“ kūrėjų – mokslininkų, daiktų ir dizaino kūrėjų poreikių. Kuo prieinamesnės senųjų institucijų kolekcijos ir kuo daugiau laisvės jas naudoti, tuo daugiau galimybių atrasti ką nors naujo ir nepaprasto.

Apie atvirąją kultūrą Silvija pasakojo Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje. /Elenos Grudzinskaitės nuotrauka

Naujų istorijų miestas

– Kokie yra raktažodžiai, kurių dabar šiuolaikiniai kūrėjai daugiausia ieško?

– Medūzų, garo mašinų, mirties, nukryžiavimų, pakaruoklių, operacijų, pabūklų, raganų, memento mori, laikrodžių, undinėlių, skersinių pjūvių, keistų būtybių, degančio krūmo, nuodų. Man ši tematika primena dailininko Šarūno Saukos kūrybą.

– Naudojami vaizdų šaltiniai yra iš užsienio: Britų bibliotekos ar Niujorko viešosios bibliotekos kolekcijos. Tokios atvirosios kolekcijos Lietuvoje dar neturime?

– O galėtų Lietuva padovanoti dar gausesnę ir įdomesnę šiuolaikinę kolekciją, nei pati Britų biblioteka iki šiol yra atidavusi. Atminties institucijos Lietuvoje nuolat skaitmenizuoja senas fotografijas, architektūrinius brėžinius, tai vis labiau prieinama internetu. Kaip matome iš ieškomų raktažodžių – meno kūrėjams įdomūs nematyti, nepažinti dalykai iš įdomių kraštų ir senų šaltinių. Tereikia, kad muziejus, archyvas ar biblioteka geranoriškai duotų leidimą naudoti savo įdomiausias senų vaizdų skaitmenines kopijas be apribojimų, t. y. atsisakytų rinkti reprodukcijos mokesčius.

– Prieš išvykdama į Budapeštą Vilniaus universitete baigei politikos mokslus. Nacionalinėje dailės galerijoje rengei edukacinius užsiėmimus. Kaip pasukai į kultūros sritį?

– Politikos ir kultūros istorijos studijos vienos kitą papildo. Pradėjau nuo globalių idėjų, sisteminių problemų, institucijų pažinimo iš vidaus. Tada perėjau prie to, kaip gimsta idėjos, veikiamos žmogaus asmeninių patirčių, tėvų ir istorinio laikotarpio.

Visgi už viską man įdomiausia – idėjos ir žmonės. Tai gyva, jautru ir nuoširdu. Tikiu, tokios idėjos kaip atviroji kultūra padės reformuoti ir dideles institucijas. Autorystės teisės ir skatina kūrybinį progresą, ir kartais jį stabdo. Ieškau, kaip galima praplėsti jas, kartu ir šiuolaikinę kūrybą.

– Tavo iniciatyvos pavadinime yra žodis „miestas“. Pagal tavo viziją, koks jis?

– Tai miestas apie kūrėjų istorijas: kaip jie senuose archyvuose randa ką nors netikėto, prasmingo ir naudingo savo kūrybinei veiklai. Jis vis labiau plėsis, kai įgausime daugiau laisvės naudoti autorystės teisių nebesaugomą kultūros paveldą. Tai, kas anksčiau mus supažindindavo su istorija, vis labiau taps praktiškai panaudojama tiek profesionaliems kūrėjams, tiek mėgėjams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"