TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Senojo Vilniaus deimantai

Sunku būtų rasti kitą tokią porą - artėjančią prie antrąkart deimantinių vestuvių, tai yra kartu nugyvenusių daugiau nei 70 metų, ir kad vienam sutuoktinių, vyrui, būtų šimtas, žmonai - tik truputėlį mažiau ir kad jie duotų interviu - "iš viso gyvenimo". Taip dosniai likimas atseikėjo iškiliems kultūrininkams: germanistei, dėstytojai ir vertėjai Eugenijai Vengrienei ir teatrologui Antanui Vengriui.     

Švęsti gimtadienius jiems nelabai įprasta. Kitas reikalas - vardadieniai: birželio 13-oji - Antano, rugsėjo 13-oji - Eugenijos. Bet šiemet teks daryti išimtį, nes tokia proga, banaliai tariant, pasitaiko tik kartą per šimtmetį. Vasario 5 dieną garbiajam A.Vengriui sukaks šimtas. Tiesa, yra šiokios tokios painiavos dėl kalendorių. 1912-aisiais, kai būsimasis teatrologas gimė, dar galiojo vadinamasis senasis kalendorius, nuo naujojo atsiliekantis beveik dviem savaitėmis. Kurį laiką įvairius sveikintojus klaidino viena enciklopedija, kažkodėl A.Vengrio gimimo dieną nurodžiusi vasario 15-ąją. Pats sukaktuvininkas pripažįsta 5-ąją, taigi tada ir bus šventė.           

"Laikykitės! - perspėjo ir palinkėjo Vengriams giminaičiai iš Amerikos. - Negalėsim neatvažiuoti."

Viešpatie, iš Vilniaus!

A.Vengrio šimtmetis - įspūdinga istorijos atkarpa: nuo carinės Rusijos, pirmųjų nepriklausomos Lietuvos žingsnių, per karus ir okupacijas, represijas, sumaištis, krizes ir netektis iki Nepriklausomybės atkūrimo, sutvirtėjimo ir neramių žvilgsnių į nepaliaujamai modernėjantį XXI amžių. Jau 1968 metų liepą teatrologas įrašė savo dienoraštyje: "Kur mes lekiame ir kur nulėksime? (...) Mašinų gausmas užpildo visą mūsų buitį. (...) Girių gausmą keičia fabrikų ir plentų gausmas."  

1918-aisiais, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, A.Vengriui buvo šešeri. "Tais metais ganiau žąsis, piemenėlis. Pageidaujate iš to laiko detalių? Labai daug norite, - pamokomai sako jubiliatas. - Gyvenome šviesų vaikystės metą ir sunkios, sudėtingos gyvenimo problemos, tokios, kaip valstybės kūryba, tada dar nerūpėjo."     

Jų kontūrai pradėjo ryškėti, kai turtingai gyvenantis dėdė Jonas sūnėną Antaną, ketvirtaklasį moksleivį, pasiėmė į lenkų okupuotą Vilnių. Ten jis dažnai verkdavo: lenkiškoje aplinkoje vaikui atrodė, kad niekas jo nemyli. Dėdė, kalnakasybos inžinierius, dirbo Katovicuose, Lenkijoje, mažai būdavo namie. E.Vengrienė prisimena, kad dėdės žmona, Lietuvos lenkė, puikiai mokėjo lietuviškai. Tarnaitė irgi buvo lietuvė, šv. Zitos draugijos narė, turinti savo griežtą nuomonę apie lenkus.

A.Vengris gimęs Pasvalio, E.Vengrienė - Pakruojo krašte, šiaurės Lietuvoje, susitiko jie Kaune, universitete, tačiau toje susipažinimo istorijoje vis dėlto kyšo ir Vilniaus bokštų viršūnės. 

E.Vengrienė puikiai atsimena: turėjo būti lotynų kalbos paskaita. Keletas merginų stropuolių, kaip visada, užsiimdavusių pirmąjį suolą, atėjusios mato, kad ten besėdįs kažkoks vaikinas. "Kažkoks vaikinas" nebuvo akiplėša - paragintas persėdo kitur. "Profesorius siunčia lapelį, kad užsirašytų, kas dalyvauja paskaitoje, - pasakoja E.Vengrienė. - Sakom, pasižiūrėkim, kokia jo pavardė. Vengris. Negirdėta. Paskui sužinom: Viešpatie, iš Vilniaus! Tai jau beveik šventasis!"

"Jūs nežinot, kokia tada mums šventenybė buvo Vilnius, - tęsia ji. - Jis telkė visus krašto žmones, buvo galinga atrama patriotizmui ugdyti Lietuvoje. Kai atgavom Vilnių, dirbau Ukmergėje, gimnazijoje. Tiesiog savo ausimis netikėjom, verkėm ir juokėmės, gatvėje norėjosi visus išbučiuoti. Bet netrukus išgirdom: Vilnius mūsų, o mes - rusų." 

Dar reikėtų pridurti, kad vaikinas iš Vilniaus buvo labai draugiškas. Pasak žmonos, visos mergaitės laikydavo jį draugu. Reikia kam pagalbos, pirmiausia - Antanas. 

Iš Vilniaus A.Vengris buvo išprašytas, nes baigęs lietuvišką Vytauto Didžiojo gimnaziją atsisakė atlikti karo tarnybą Lenkijos kariuomenėje. Pasakė, kad yra lietuvis ir privalo tarnauti Lietuvai. "Jeigu taip, mes per dvylika valandų išsiųsime tamstą į tamstos tėvynę", - pareiškė lenkų pareigūnas. "Nors aš Vilnių laikiau savo tėvyne", - prisimena A.Vengris. Vilniaus jis nematė nuo 1933-iųjų iki 1939-ųjų - gyveno Kaune. 1939 metais grįžo į senąjį Lietuvos sostapilį, į tą patį dėdės namą, kuriame, beje, gyvena iki šiol. Nuo 1939-ųjų vilnietė yra ir Eugenija Malinauskaitė-Vengrienė. Tais metais jie ir susituokė.

Pusiausvyra ir taktas

"Gyvenimas toks jau yra, - dėsto jubiliatas, - kad šalia tau gera linkinčių bus ir koją kišančių. Artimi žmonės ir draugai, kurių reikia turėti, skatina darbuotis, siekti, kopti aukštyn, o tie kiti - nepasiduoti, būti budriam, pasirengusiam įvairiems, kartais labai sudėtingiems netikėtumams."

- Kas svarbiausia teatrologo darbe?

- Sunkus klausimas. Svarbu nuoseklumas, pusiausvyra, taktas. Pernelyg nenukrypti į kraštutinumus, vien tik į neigiamybių pabrėžimą ar nepelnytą teigiamybių iškėlimą. 

- Buvote griežtas vertintojas?

- Galiu pasakyti taip - reiklus. Ir prastu, ir geru atveju - nuoseklus. 

- Kodėl atsirado teatras jūsų gyvenime? Jautėte pašaukimą ar aplinkybės susiklostė?

- Gal ir gerą čia pasakėte žodį - susiklostė. Taip jau pasidarė, kad mane teatrinis gyvenimas tiesiog įtraukė. Privertė vertinti. Kai pakliuvau į Balio Sruogos teatro seminarą Kauno universitete, susidūriau su jo pedagogika, su teatrologija, mano gyvenimas gerokai pagyvėjo, paįvairėjo. 

- Yra nuotrauka - su B.Sruoga sėdite Valstybės teatro kavinėje ir gurkšnojate alų. Šitaip artimai bendravote?

- Jis buvo dėstytojas, profesorius ir į pernelyg artimus santykius su studentais nesileisdavo. Reikėjo laikytis kukliai, kaip ir šalia kitų profesorių: Vinco Krėvės, Levo Karsavino, Vosyliaus Sezemano. Mano žvaigždės buvo režisierius Konstantinas Glinskis ir artistė Ona Rymaitė. Nepasiekiamos teatro žvaigždės. Jais domėjausi, jais žavėjausi, apie juos rašiau, iki šiol labai vertinu. Gal kiek ir idealizavau, bet iš tikrųjų šios dvi figūros Lietuvos teatre švytėjo, tviskėjo ir yra jo pasididžiavimas. Bendrauti su tokiais menininkais, kaip K.Glinskis ar O.Rymaitė buvo šventė, ne kiekvienam dovanota. Jie nebuvo eiliniai kasdienybės žmonės. Šalia jų reikėjo pasitempti. Bet jie nesipūtė, nesididžiavo, buvo natūraliai aristokratiški - aukšto rango inteligentai ir dideli savo reikalo specialistai. 

- Jaunimas turbūt dažnai įsimylėdavo aktorius, aktores?

- Be abejo!  

- Turbūt ir jūs buvote įsimylėjęs O.Rymaitę, apie kurią taip įkvėptai parašėte knygą "Nemuno mergaitė"?

- O! Čia jau mano reikalas! Jaunystės svajonės, jaunystės klajonės, jaunystės flirtas ir meilė... 

- Išsipildė tos svajonės?

- Taip, išsipildė.

- Pamenate, kaip nusistebėjo "ministeris" Stasys Šilingas, pamatęs jus: "Ar čia tas vaikas rašo į "Romuvą"?

- Buvau studentas, rašiau į "Naująją Romuvą", o studentas mat laisvas žmogus, neturintis ko prarasti, todėl galintis šiek tiek daugiau sau leisti. Algos jam niekas nemokėjo, pagyrimų nerašė, bet visuomenei kritikas imponavo, darė įspūdį, buvo netgi įtakinga figūra. 

- Tačiau dėl neigiamos kritikos juk pykdavo ir rašytojai, ir teatralai.

- Iš pradžių tai neatrodė kliūtis.

- Ar niekada per gyvenimą teatras nebuvo nusibodęs?

- Nebuvo, nebuvo. Greit jis prabėgo, tas gyvenimas. Tiesa, kai jau prasidėjo toks teatras, kaip Oskaro Koršunovo, labai man nepatiko, atrodė kaip žlugimas.   

Eugenija Vengrienė (E.V.): - Prisimenu, viename interviu jis taip ir pasakė: O.Koršunovo aš nemėgstu ir nevertinu dėl to, kad jis įvedė keiksmažodžius ir visokias vulgarybes.

A.V.: - Teatras man buvo viskas.

Tvirtybė

Vengrių dukra Agnė Blaževičienė primena dar vieną tėčio aistrą, tapusią atsvara teatrui. Sodas Baltupiuose. "Atsikelia jis šeštą ryto ir praneša: "Išvažiuoju į sodą". Kartais pasiimdavo kurį nors anūką. Darbuodavosi iki popietės: kasdavo, genėdavo, laistydavo, tvarkydavo. Labai mėgo gėles, prisiveždavo jų puokščių: ramunių, bijūnų, delfinijų. Kambaryje būtinai turėjo būti jų pamerkta. Ir dabar labai susidomi pamatęs kur vešliai žydinčių gėlių ar kokį įdomų krūmą. Ir vis klausia: ar palaistėte balkone gėles? Sode jis turėjo tokią mėgstamą "velsinę" obelį, augo antaninė obelis. Tėtis ir dabar be galo mėgsta obuolius, jais pabaigia beveik kiekvieną valgymą."

"O kokios buvo slyvos! - priduria E.Vengrienė. - Pradėjo mums jas vogti ir išlaužė medelį..."

- Ponia, Eugenija, kiek jūs tapote teatrale gyvendama su teatrologu? 

E.V.: - Man buvo įdomu jo recenzijos ir visa veikla. Draugų būrys. Spalvingos teatro asmenybės, tik labai jau egocentriškos, daugiausia apie save kalbėdavo... Laikui bėgant daug kas nutolo. Iki šiol nuoširdi bičiulė išliko Gražina Mareckaitė. Kai Antanas mokėsi Vilniaus gimnazijoje, dalyvavo skautų veikloje, kuriai vadovavo jos dėdė Pranas Žižmaras.

***   

Tvirtybės Vengriams ypač reikėjo sovietų okupacijos metais. Jam - atlaikyti emgėbistų, seklių ir šnipų dėmesį, ištverti areštą, tardymus, KGB kalėjimo rūsį, nepalūžti išgirdus nuosprendį - 25 metai pataisos lagerio. Jai - likus su trimis vaikais, vyro tėvu ir abiem iš namų išvarytais savo tėvais, rūpinantis kaliniu vyru, kalinčiu broliu, tremtine seserimi. 

Ir po viso to sulaukti šimto metų...

"Kai vyrą pasodino, aš irgi ruošiausi, buvau susidėjusi daiktus, - prisimena E.Vengrienė. - Kai mirė Stalinas, Antanas kaip tik buvo kalėjime. Nors nuo tada prasidėjo "lengvatos", jį vis tiek išsiuntė, nepaliko Lietuvoje. Kalėjo lageryje, statė Kuibyševo elektrinę. Grįžęs ilgai negavo darbo, buvo tikrai sunku. Šiek tiek palengvėjo, kai įsidarbino Liaudies meno rūmuose. Bet pedagoginio darbo vis tiek neturėjo teisės dirbti - prieš suėmimą jis dėstė Pedagoginiame institute. Buvo visokių kliūčių ir pereinant į Mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros skyrių."

Kavos!

Laikas bėga, įpročiai keičiasi, bet dvyliktos valandos kavagėris Vengrių namuose - šventas ritualas. Pasak dukros Agnės, jis gyvuoja per amžių amžius. Per radiją muša dvyliktą, ir jau girdisi tėčio "Kavos! Ar dar neduosite kavos?" Beje, tai jau antra kava. Per pusryčius jos irgi turi būti, būtinai baltos, du geri puodeliai.             

Išgirdusi klausimą, ką valgo ilgaamžiai, E.Vengrienė nusistebi: "Viešpatie! Viską, kaip visi žmonės... Jaunystėje tai nebuvo nei ligų, nei vaistų, dabar jau šiek tiek reikia."

Vengrių pora nustebindavo ir žavėdavo Vilniaus universiteto studentus, būsimuosius medikus ir gamtininkus, kai dar visai neseniai abu išeidavo pasivaikščioti Z.Sierakausko, M.K.Čiurlionio ir kitomis aplinkinėmis gatvėmis. "Kai dar nesinešiojom lazdų, eidavom susikibę už rankų, vienas kitą prilaikydami, kad nesvyruotume, - pasakoja E.Vengrienė. - Kaip susikimba vaikai. Eina prošal tokie studentai ir užkalbina: kiek mums metų, kur čia vaikštom, kiek jau laiko kartu gyvenam. Esą labai gražiai, įdomiai atrodom. Sakau, susikabinom, kad būtų tvirčiau. Antanas tuoj pat ėmė juos kamantinėti, kurgi jų merginos, ko vieni vaikšto."

Ši pora tikrai stebina. Aukšto rango inteligentai, puikūs savo srities specialistai, mūsų kultūros turtintojai, ilgaamžiai šviesuoliai. Tvirti kaip deimantai, daugiau nei septynis dešimtmečius žibantys Vilniaus - savojo vaikystės ir jaunystės maldų ir svajonių miesto - padangėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"