TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Septintas totorių šimtmetis Lietuvoje

2016 05 28 6:00
Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė Galina Miškinienė aktyviai domisi kultūriniu totorių paveldu Lietuvoje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos totorių bendruomenė yra seniausiai mūsų šalyje gyvenanti tautinė grupė, įsikūrusi dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė Galina Miškinienė – viena nedaugelio Lietuvos totorių, kalbanti protėvių kalba ir tyrinėjanti jų Lietuvoje paliktą rašytinį paveldą.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete doc. dr. Galina Miškinienė dėsto turkų kalbą, kultūrą bei istoriją, jos mokslinė disertacija „Seniausieji Lietuvos totorių rankraščiai (Grafika. Transliteracija. Vertimas. Tekstų struktūra ir turinys)“ – domėjimosi savo šaknimis rezultatas. Orientalistė, turkologė ir vertėja yra išvertusi į Lietuvių kalbą iškiliausių turkų kalba rašančių rašytojų kūrinius, tarp jų ir Asli Erdogan bei Orhano Pamuko knygas, parašiusi dešimtis straipsnių, recenzijų apie Lietuvos totorių istoriją ir kultūrą.

Gavome svogūnų ir kilimų

Mažai kas žino, kad tokie mums įprasti žodžiai kaip „svogūnas“ ir „kilimas“ į lietuvių kalbą atėjo iš turkų kalbos, kuria kalbėjo ir Lietuvos totoriai. Iš Ignalinos kilusi Galina sakė, kad jos šeimoje turkiškai jau niekas nekalbėjo, ji šios kalbos mokėsi pati per stažuotę Turkijoje, kai jau buvo apgynusi disertaciją VU. Gavo diplomą, suteikiantį teisę dėstyti turkų kalbą užsieniečiams. Anot Galinos, du jos sūnūs taip pat turkiškai beveik nekalba, tiesa, moka ir dainuoja keletą totoriškų dainų. „Šiek tiek gaila, gal reikėjo labiau stengtis mokant juos protėvių kalbos, tačiau kita vertus, gyvename lietuviškoje aplinkoje, tad aktyviai nevartojama kalba tiesiog užsimirštų“, – svarstė pašnekovė. Ji prisiminė, kaip prieš trejetą metų su jaunėliu sūnumi Luku Aleksu, kuriam tada buvo aštuoneri, nuvyko ilsėtis į vieną Turkijos kurortą: vaikas paplūdimyje labai greitai pradėjo susikalbėti su bendraamžiais turkais ir išmoko keletą žodžių.

G. Miškinienė ypač pasidžiaugė, kad jos aktyvią veiklą Lietuvos totorių bendruomenėje labai palaiko šeima – vyras ir du sūnūs. Nors vyresnysis 26-erių Tomas, baigęs mokslus Kopenhagoje, liko ten dirbti, tačiau anksčiau buvo aktyvus totorių bendruomenės narys, ir dabar, grįžęs pas tėvus mielai dalyvauja bendruomenės veikloje. Vienuolikmetis Lukas Aleksas visada lydi mamą į visus bendruomenės renginius, bandė dainuoti totorių vaikų ir jaunimo ansamblyje „Ilsu“, tačiau dainininko karjera jo nesužavėjo. Galinos vyras – inžinierius, jis savarankiškai išmoko šokti egzotišką lietuvio akiai dervišo šokį – meditacinį religinį šokį, kai atlikėjas ištisai sukasi, plazdėdamas tradiciniu baltu dervišo „sijonu“.

„Kadangi vyras itin sportiškas, mėgsta jogą, jam išmokti tokį šokį nebuvo itin sudėtinga, tiesiog žiūrėjo interneto įrašus. Atvežiau jam iš Turkijos dervišo kostiumą. Visada kartu einame į visus bendruomenės renginius, tautines šventes“, – patenkinta sutuoktinio palaikymu Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė.

Ištikimi savo tradicijoms

Vilniaus krašto totoriai neseniai atgaivino senovinę pirmosios vagos pavasario šventę „Sabantujų“, kuris vyksta Trakuose, mat ten gausi totorių bei jiems giminingų karaimų bendruomenė. „Sabantujų“ daug metų švęsdavo Visagino bei Klaipėdos totoriai, o mūsų krašte ši šventė buvo primiršta. Džiugu, kad ne taip seniai į Lietuvą atvykę totoriai ją vėl atgaivino ir Trakuose. Matyt, nebuvo sunku tai padaryti, nes ji mums tarsi užkoduota genuose, ir labai lengvai atgimė“, – prisipažino Galina. Į „Sabantujų“ Trakuose visada atvyksta totorių iš Krymo arba Kazanės, jie parodo Lietuvos totoriams savo spalvingą kultūrinę programą.

Švenčiamas Lietuvoje ir ramadanas, mevlud (Pranašo gimtadienis), kurban bairamas, ašure (Atgailos ir pasninko diena), nauruz (Naujieji metai) ir kitos šventės.

Tradiciškai daugelis renginių vyksta Keturiasdešimties totorių kaimo kultūros namuose ir Nemėžio totorių bendruomenės namuose, kur vyksta konferencijos, seminarai, šventės ir sueigos. Pasak G. Miškinienės, Vilniaus ir apskrities totorių bendruomenė yra viena didžiausių Lietuvoje, tačiau totoriai gyvena ir kituose Lietuvos miestuose – Klaipėdoje, Visagine, Ignalinoje, ten taip pat susibūrusios totorių tautinės bendrijos. „Kiekviena organizacija dirba su toje vietoje gyvenančiais totoriais. Žinoma, jog pagrindinė mūsų visų veikla – kultūrinė, dvasinė. Ypač didelį dėmesį skiriame jaunimui, jie turi savo organizaciją, tačiau visose bendruomenėse jaunuomenei visada skiriamas didžiausias dėmesys. Veikia mūsų sekmadieninės mokyklėlės Vilniuje ir Nemėžyje, turime vaikų folklorinį ansamblį „Ilsu“, kuriam vadovauja Almira Trakšelienė“, – vardijo G. Miškinienė.

Pašnekovė tikino, kad puoselėti tautos tradicijas totoriams padeda ir kulinarinis paveldas. „Visi žinome čeburekus, šimtalapį, sriubą šurpa, koldūnus bei balandėlius. Visi šie patieklai – totoriški. Iš totorių į lietuvių meniu atėjo ir vytinta mėsa. Mėgsta lietuviai chalvą, kuri irgi totoriška“, – savo tautos kulinarinį paveldą, kurį mielai perėmė lietuviai, pristatė pašnekovė.

Prarado kalbą, išlaikė savitumą

Pasak Galinos, taip sėkmingai istoriškai susiklostė, kad totoriams per daugiau nei šešis šimtus metų pavyko išlaikyti ir savo savitumą, ir priimti naująją tėvynę. „Oficialūs šaltiniai Vytauto Didžiojo laikais mini totorių buvimą Lietuvoje 1397 metais. Tad 1997 metais buvo pažymima Lietuvos totorių 600 metų sukaktis. Tačiau yra žinoma, jog atskiri totorių būriai buvo Lietuvoje ir anksčiau – 1321 metais, tad 2021-aisiais galėtume minėti jau 700 metų jubiliejų“, – aiškino mokslininkė orietalistė.

Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkės įsitikinimu, išlaikyti savo tapatybę totoriams Lietuvoje labiausiai padėjo jų tikėjimas. Vytauto Didžiojo ir kitų kunigaikščių laikais totoriams buvo leista išpažinti savo tikėjimą, statyti maldos namus – mečetes. „Net ir pačiu sunkiausiu metu – sovietmečiu, kai visos religijos buvo persekiojamos, tikėjimas tarsi užsikonservavo totorių šeimose, bendruomenėje. Šeimų tradicija – iš senelių jaunesnėms kartoms perduodamas dvasingumas, papročiai, tradicijos – kaip tik ir padėjo išlikti totoriams ir išsaugoti savo savitumą. Gimtosios kalbos, kad ir kai būtų gaila, dėl įvairių istorinių bei socialinių aplinkybių, Lietuvos totoriai neišlaikė“, – pripažino pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"