TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Septyni teatro artumo dešimtmečiai

2011 10 06 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Prasideda gana intensyvus Lietuvos teatrologų asmeninių sukakčių sezonas. Šiandien - habilituoto menotyros daktaro profesoriaus Marko Petuchausko jubiliejus. Aštuoniasdešimt.

Jis išsisukinėja: "Kokia gi čia šventė - kad taip sensti?" O atsigręžus atgal, į pastaruosius 70 metų, ryškiausiai šviečia ir mirga teatras, teatras, teatras. "Jis davė viską, įsirėžė į gyvenimą labai rimtai, giliai ir niekaip "neišsirėžia". Įsitvirtino mano esybėje ir buvo visą laiką, plėtėsi pačiais įvairiausiais, kartais labai netikėtais aspektais ir rakursais."

"Viskas prasidėjo nuo pirmo pamatyto spektaklio, melodramos "Žmogus po tiltu" Vilniaus geto teatre, kai buvau dešimties. Ir prisirišau prie teatro visam gyvenimui. Pokario metais aš, gimnazistas, stengiausi nepraleisti nė vieno spektaklio Vilniaus valstybiniame dramos teatre. Boriso Dauguviečio, Kazimieros Kymantaitės, Romualdo Juknevičiaus pastatymai pirmiausia ugdė mane kaip žmogų. Po daugelio metų, rašydamas teatro istorijos tomą, kalbėjausi su Monika Mironaite apie B.Dauguviečio pastatytą Antono Čechovo "Vyšnių sodą", kuriame ji vaidino Anią. Kai paklausiau apie kitų aktorių mizanscenas, jų vaidybą, - neprisiminė. Tada aš jai priminiau - vaiko, paauglio sąmonėje tarsi baltame lape spektaklis buvo įsirėžęs su visomis mizanscenomis. Daugelį tada matytų pastatymų prisimenu kaip šiandien, jie man padarė milžinišką įspūdį. Lietuvių teatro artumą iš pradžių jaučiau kaip žiūrovas. O nuo 1955 metų spaudoje ėmė rodytis mano pirmi straipsniai. Tada dar niekam nežinomo žmogaus, dirbusio vertėju Radijo komitete. Nors baigiau teisės fakultetą, dėl netinkamos biografijos negavau paskyrimo pagal specialybę. Pradėjau dirbti radijo literatūros ir dramos redakcijoje, ten kūriau Radijo teatrą. Iki tol jis veikė kaip teatras prie mikrofono. Iš arčiau susipažinau su menininkais, kuriuos matydavau tik scenoje: M.Mironaite, Galina Jackevičiūte, Lidija Kupstaite, Baliu Bratkausku, Alfonsu Radzevičiumi... Režisiere K.Kymantaite, R.Juknevičiumi.

- Paskui prasidėjo teatro tyrinėjimai.

- Baigiau aspirantūrą, gyniausi disertacijas. Vis labiau ėmė rūpėti lietuvių teatro praeitis. Dirbdamas Mokslų akademijoje, būriau menotyros centrą. Buvau jo įkūrimo entuziastas - jaunas, pasitikintis savimi ir manantis, kad viską labai lengva įkurti. O Viešpatie, tai buvo prieš gerus 50 metų! Centras, mano įsivaizdavimu, turėjo jungti visus pagrindinius menus, tyrinėti jų praeitį ir dabartį. Kai kurie akademikai reiškė abejonių, ar menotyra - tikras mokslas, ar tai ne beletristika, apsiribojanti apybraižomis. Po septynerių metų kovos, perėjus visas biurokratines instancijas, pavyko tokį centrą įkurti.

Vis dėlto esu užsispyręs, kai kas sako, kaip žemaitis. Mat slapstydamasis hitlerinės okupacijos metais, piemenavau Žemaitijoje, galbūt šis tas ir persidavė kaip užkratas.

- Savo knygoje "Santarvės kaina", išleistoje prieš porą metų, pasakojate apie daugybę įdomiausių susitikimų.

- Profesija suteikė man tokių galimybių - suartėti su įžymiais meno žmonėmis, patirti jų draugystę ir įtaką. Tai didelė laimė. Suspėjau susipažinti su profesionalaus lietuvių teatro kūrėjais Antanu Sutkumi, Jono Vaičkaus trupės nariais: Antanina Vainiūnaite, Petru Kubertavičiumi, Viktoru Dineika ir kt. Tai buvo ne vien tik žinių praturtinęs bendravimas.

Ypač išskirčiau R.Juknevičių. Jis buvo jau garsus režisierius, aš - pradedantis kritikas, bet susiklostė supratimo ir draugiškumo santykiai. Mano pirmieji straipsniai - apie jį. Debiutas - apie R.Juknevičiaus pastatytus Levo Tolstojaus "Švietimo vaisius." Didelį straipsnį skyriau jo "Apyaušrio daliai". Ilgai R.Juknevičius šiam spektakliui ruošėsi. Sunkiai buvo statomas, nes į pjesės autorių Balį Sruogą žvelgta gana atsargiai. Įvertinau "Apyaušrio dalią" labai gerai. Režisierius pastatė monumentalaus užmojo tragediją, svarbią lietuvių teatrui, kuriame vyravo buitinės, natūralistinės tendencijos. Po šių straipsnių režisierius pradėjo manimi pasitikėti.

- Teatralai paprastai kritikų nemėgsta.

- Ir pats geriausias bičiulis, anksčiau dešimtkart tavo pagirtas, vienuoliktąjį pakritikuotas staiga susvetimėja. Ir ne kiekvienas sugeba tą vieną kartą adekvačiai suvokti ir įvertinti. Ir R.Juknevičius buvo jautrus kritikai, šitą ne sykį patyriau. Kūrybinė draugystė - ne vien rožine spalva dažyta.

- Ar įmanoma spektaklį ir teatro reiškinius vertinti tik iš žiūrovų salės, nežinant visokių užkulisinių reikalų, nepažįstant kūrėjų asmeniškai?

- Įmanoma. Nemanau, kad tai trūkumas. Teatras - kolektyvinis menas, o teatro kritika - individuali. Tokia jinai ir turi būti. Užkulisiniai dalykai nori nenori skverbiasi, pasiekdavo jie ir mane, bet visados jų vengiau. Labai gerbiau minėtus P.Kubertavičių ir V.Dineiką, taip pat kitus, kuriuos galima pavadinti teatro riteriais: apie draugų, kolegų nesėkmes jie kalbėdavo ramiai, dalykiškai, be jokio intrigos atspalvio. Ir dabar esama tokių aktorių, pavyzdžiui, Regimantas Adomaitis. Jis sugeba kritiškai žvelgti ir į save, ir į kitus, visada išlikdamas tikras scenos riteris. Antai per savo 70-mečio šventę, kai visi jį šlovino, spaudė ranką, H.Vancevičiaus akivaizdoje aktorius prisipažino, kad buvo neteisus puldamas šį režisierių - tiesiog pasidavė tada nusvėrusiai bendrai tendencijai.

Aktoriaus problema - įsikūnijimas į kuriamą personažą. Tai jo kūrybos pagrindas. Šiais laikais aktoriai kartais tiek "persikūnija" į pigių televizijos laidų dalyvius, kad netenka minimalaus profesinio lygio.

- Ar ne per mažai lietuvių teatro praeities ir dabarties tyrinėjimų?

- Skaitydamas teatrologų ir teatro istorikų darbus, kartais stebiuosi, kaip siaurai, parapijietiškai nagrinėjamas lietuvių teatras. Betgi joks teatras nei praeityje, nei juo labiau dabar neegzistuoja, nesąveikaudamas su kitais. Mes darome įtaką kitiems ir patys esame veikiami. Pirmiausia matykime artimiausius kaimynus. Lenkų, baltarusių, rusų teatrą. Be abejo, įtakos turi Vakarų teatras, prancūzų, anglų, kitų kraštų. Ir nemanau, kad mūsų režisierių darbai nedaro įtakos, tarkim, italų, rusų teatrui. Taip pat ir įžymiausių mūsų aktorių menas. Viskas susiję, ir dabar kalbėti apie lietuvių teatrą kaip įspraustą į konservų dėžutę, nepabandant užčiuopti tokių ryšių bei sąveikų, - keistoka. Toks požiūris praslysta net akademiniuose leidiniuose. Žodžiu, vertinant teatrą, pasigendu pastangų ieškoti tam tikrų įtakų, sąsajų poveikio. Vieno Lietuvos teatro kitam. Vieno Lietuvos režisieriaus kitam. Kokią įtaką, tarkim, vieno režisieriaus spektakliai darė šalia dirbusiems režisieriams, net tiems, kurie su juo polemizavo. Ir mes objektyviai turime šitą matyti ir vertinti. Ir artimas, ir iš toliau veikusias įtakas. Suprantama, perėjimas į kitokį teatrologinio mąstymo lygį yra ne vienos dienos procesas.

Kliūva ir ne visada pagrįstas politizavimas. Kai skaitau, pavyzdžiui, kad H.Vancevičius pateikiamas vos ne kaip sovietinės ideologijos adeptas, suglūmu. Režisierius, į didžiąją lietuvių sceną atvedęs Juozą Grušą, rizikuodamas pastatė jo "Herkų Mantą", veikalą, kuriame prūsų sukilimo tema bylojo aliuzijomis į tuometę tikrovę? Į lietuvių teatrą sugrįžo tragedija, monumentalaus scenos meno galimybės. H.Vancevičius pirmasis pastatė Justino Marcinkevičiaus draminę trilogiją. Manau, irgi nemaža drąsa. Dabar rimtu veidu kaip argumentas cituojami tuomečio kultūros ministro žodžiai, esą H.Vancevičius idėjiškai teisingai vadovaująs Akademiniam teatrui. Bet aš galiu pacituoti ir kitų ministrų panašių pasisakymų apie kitus režisierius.

- Dieną dirbote mokslinį ir organizacinį darbą, o vakarais - į teatrą?

- Mokslų akademijoje buvo ir toks požiūris: jei dirbi mokslo institute, turi rašyti mokslo darbus. O jei rašai į laikraščius - tai "chaltūra", nerimta, prastai dirbi. Bet egzistavo ir kita nuomonė. Mūsų menotyros skyrių palaikė akademikas Juozas Jurginis, kiti istorikai. Pastarieji buvo įsitikinę, kad menotyrininkui sveika dalyvauti dabarties meno gyvenime, apie jį rašyti, analizuoti.

- Taigi visą laiką darbas?

- Penktadienio, šeštadienio ir sekmadienio vakarus leisdavau ne Vilniuje. Kai visi ilsėdavosi, mes išklerusiu tuometės Teatro draugijos autobusiuku traukdavom į Panevėžį, Šiaulius, Klaipėdą.

- Prisikaupė krūvos programėlių. Jos gražiai sudėtos į aplankus. Išsitraukiate pažiūrėti, pasklaidyti, prisiminti?

- Skleroze dar nesergu. Mano regimoji atmintis man padėjo rašant recenzijas. Kažkada matytus spektaklius galiu "atsukinėti" kaip filmus. Tačiau programėles pavartau. Be abejo, labai įdomu. Susikaupė jų šūsnys, ne tik lietuvių, bet ir lenkų, čekų, latvių, estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, anglų, amerikiečių teatrų. Tų, kurie gastroliavo Vilniuje, Maskvoje, Peterburge, ir tų, kuriuos mačiau per išvykas į Ameriką, Kanadą, Europos valstybes. Stengdavausi pamatyti kuo daugiau. Yra labai man brangių programėlių su garsių menininkų šiltais žodžiais. Apgailestauju, kad prisiminimų tomas "Santarvės kaina" nesutalpino visų tų žmonių, kurie mano gyvenime buvo labai svarbūs. Eduardas Smilgis, latvių teatro korifėjus, kartu su Janiu Rainiu kūręs nacionalinį latvių teatrą, iki pat mirties vadovavęs savo išpuoselėtam Dailės teatrui. Jaunystėje pats vaidino J.Rainio dramose pagrindinius vaidmenis, vėliau juos režisavo, plėtodamas J.Rainio tradicijas. O jo pastatyti spektakliai nepamirštami! E.Smilgis mane vadino jaunuoju draugu. Rygos teatrologai stebėdavosi: "Kaip čia yra, o su mumis net nesikalba". Dar daug kalbos būtų apie estų, lenkų, čekų, rusų režisierius.

Man daug padėjo įžymūs rusų teatrologai Konstantinas Rudnickis, Aleksandras Anikstas, Arkadijus Anastasjevas. Nataša Krymova išvedė už lietuvių teatrologijos ribų, pirmoji publikavo mane kita kalba.

- Kai kurios programėlės išmargintos jūsų pastabomis, rašytomis žiūrint spektaklį, tamsioje salėje. Štai Jaunimo teatro aplankas: "Andrius", "Škac, mirtie, visados škac", "Žuvėdra". Garsusis Eimunto Nekrošiaus spektaklis "Dėdė Vania". Įdomu, kaip jį prisimenate?

- Prisimenu puikiai, lankiausi ir šio spektaklio repeticijose, tai visada labai įdomu. Per "Dėdės Vanios" premjerą 1986 metų kovą sėdėjau netoli scenos. Pirmoje eilėje atsisėdo M.Mironaitė. Po spektaklio plojau atsistojęs, buvau sužavėtas, manau, kad E.Nekrošius ir dabar savo garsiais spektakliais ne visada pasiekia tokį lygį. (Net baisu tokią eretišką mintį sakyti). Taigi ploju aš, audringai ploja žiūrovai, ir tuo metu iš savo vietos pašoka Monika, ta pati aktorė, taip nuostabiai B.Dauguviečio "Vyšnių sode" vaidinusi Anią. Garsiai piktinasi nepagarba A.Čechovui, jo iškraipymu. Kaip vis dėlto nesutampa skirtingų kartų menininkų požiūriai. Kaip laikui bėgant "keičiasi" klasika.

Turiu ištisas rietuves repeticijų užrašų. Taip pat pokalbių su aktoriais, pradedant A.Sutkumi, A.Vainiūnaite, P.Kubertavičiumi, V.Dineika, baigiant Dalia Tamulevičiūte ir Laimonu Noreika. Ir su R.Juknevičiumi, ir su E.Smilgiu, estais Kaarelu Irdu, Voldemaru Panso, lenkų, čekų teatro menininkais, su Georgijumi Tovstonogovu, Jurijumi Liubimovu, Anatolijumi Efrosu... Kai kraustėmės į šį butą, samdėme darbininkus, kad padėtų sunešioti. Nešė ir keikėsi, kad pakelti negalima: "Akmenis kolekcionuojate?" O tai mano užrašai, dešimtmečių darbas. Kai rinkau medžiagą savo pirmai knygai apie Kauno dramos teatrą, paprašiau Antaninos Vainiūnaitės dienoraščių, ir ji man, nepažįstamam jaunuoliui, pradedančiam kritikui, davė. Gyvenau ir dirbau viešbutyje - sėdėjau naktimis ir ranka persirašinėjau. Anuomet dar nebuvo galima atšviesti. Aktorės dienoraščiai rašyti dar nuo teatro studijos laikų ikirevoliucinėje Maskvoje.

- Ar atsakysite į asmeninį klausimą - kaip rengiatės švęsti?

- Atsakysiu. Niekaip. Kokia čia šventė, kad sensti - veikiau reikėtų gedulą skelbti. Va jeigu būtų galima atjaunėti bent keletu metu, surengčiau didžiulę fiestą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"