TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sesėms rūpi jauno žmogaus istorijos

2014 10 04 6:00
Teklė (kairėje) ir Marija Kavtaradzės studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o pastabumą detalėms įgijo iš mamos psichologės. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Vakar ir rytoj, spalio 5 dieną, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodoma „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ (rež. Tadas Montrimas) premjera. LŽ kalbina spektaklio dramaturgę Teklę Kavtaradzę, kurios pirmoji knyga „Nespalvota“ buvo išleista jai esant šešiolikos metų, ir Teklės jaunesniąją seserį Mariją, taip pat savo pirmuosius scenarijus ir filmus sukūrusią dar mokykloje.

- T. Kavtaradzės pjesės „Namisėda“ veikėja Marija mano, kad ji, norėdama parašyti gerą istoriją, turi pabėgti iš ramių, saugių namų. Įdomiausia tai, kad herojės prototipas yra ir kita šio interviu pašnekovė. Ar dažnai dvi kūrėjos rašo viena apie kitą?

Marija: - Juokais sesės prašydavau: parašyk apie mane. Ir kartą parašė. (Šypsosi.) Gyvename panašioje aplinkoje, mūsų tie patys pažįstami žmonės, bendra kalbėjimo maniera, stilius, pomėgiai. Kartais netyčia taip ir susimaišo tie veikėjai. Tik rašome gana skirtingai – jei penki rašytojai rašytų apie vieną žmogų, vis tiek jį aprašytų savaip.

Teklė: - Marijos pastarasis filmas „Man dvim keli“ („I‘m Twenty Something“) ir mano ši pjesė - artimi temomis, problematika. Tik tonas kitas – personažai arti vieni kitų, bet vis dėlto kiti ir skirtingai atskleidžiami.

- Kartais broliai arba seserys seka vieni kitų pėdomis. Jūsų amžiaus skirtumas – vieni metai. Vadinasi, einate koja kojon?

Teklė: - Kartais viena kitą sekame ir darome neišvengiamą įtaką. Marija mane įkvepia savo darbais, mąstysena. Ji netikėtai papildo naujais bruožais, įžvalgomis.

Marija: - Teklė mane skatina pamąstyti, kam ir kodėl ką nors darau? Kokį jausmą paliksiu: viltį ar be vilties? Vertybių. Dvasingumo antrame plane.

- Tekle, „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ parašytas „Versmei“ – antrasis tavo kūrinys teatrui, atsiradęs dar prieš konkursą. Jie reikalingi rastis naujiems dramaturgams.

Teklė: - „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ kitoks, nes pati jau esu kitokia. Jaučiu tobulėjimo, nemažai jau žinojau apie šį kūrybinį procesą, nors kiekvienas spektaklio pastatymas nebūna toks pat. Tai – vienetinis konkursas. Praėjusiais metais buvo daug kalbama, ar gerai, kad pakviesti trys dramaturgai, sugrupuoti su konkrečiais režisieriais. Nemanau, kad tai blogai, problema ta, kad jis – vienintelis.

- Pjesėje (joje taip pat veikia dvi seserys) gilinamasi į jaunų žmonių santykius: bandymus kurti, ieškoti, išlaikyti, atrasti santykį su kitais ir savimi. Pastaruoju metu jaunas žmogus – jūsų abiejų kūrybos centras.

Teklė: - Tai atrodo taip natūralu, kad net keista. Iš dalies Marijos filmo personažai galėtų būti mano draugai, kita vertus – jie žingsniu toliau nuo manęs, nes maniškiai naujausių kūrinių personažai yra dar artimesni man.

- „Man dvim keli“ veikėjai „trainiojasi“ po Žirmūnus. Kuo tai artima?

Teklė: - Mudvi taip pat užaugome Žirmūnuose, prie Kalvarijų turgaus. Ši aplinka labai praturtino. Pripranti prie betoninių namų, vizualiai negražių vietų ir tarsi nemalonių žmonių. Pagražintą aplinką greitai pamirštum, o čia negali ignoruoti gyvenimo. Vilniaus įdomioji savybė – kaip per mažą atstumą skleidžiasi dideli skirtumai.

Per personažus – apie save

- Marijos filmas, rodysimas ir per kino festivalį „Scanorama“, pasakojo istoriją apie tris jaunuolius, kurie nori linksmai praleisti penktadienio vakarą, tačiau nežino kur. Jie nenori sėdėti vienoje vietoje, nes „kitur gali būti geriau“. Tai istorija ir apie kūrėją, dažnai nežinantį, ką rinktis, kur yra tas „geriau“. Ar jums taip nutinka?

Marija: - Taip, bet šiuo filmu stengiausi taip nebegalvoti: kuriu čia, dabar ir nemesiu tako dėl kitos geros idėjos, kuri galbūt labiau patiktų užsienio festivaliui. Kitaip nieko nepadarytum – kaip ir „nepatūsintum“ penktadienį. Visi sako, važiuokite į užsienį. Bet nesinori blaškytis, nes dar daug ką galiu padaryti čia.

Teklė: - Ir gyvenime padeda neskubėjimas, apsibrėžimas. Nenorėjimas mėtytis nuo vieno darbo prie kito susijęs su temos, istorijos atradimu, kuriomis dabar ir čia visiškai tiki, žinai, kad tai labiausiai jaudina.

- Sukūrusi „Man dvim keli“ personažus manei, kad jiems nuobodu ir, antra, jiems nerūpi niekas. Vėliau supratai, kad jie tave apgavo, ir vis dėlto jiems šis tas rūpi. Ar dažnai jūsų sukurti personažai jus apgauna?

Marija: - Kartais atrodo, kad apie savo personažus žinai viską, esi jų Dievas. Bet ateina metas, kai suvoki, kad nesi vienas, kuris juos kuria. Ne viskas priklauso tik nuo tavęs.

Teklė: - Dažniau pradedu rašyti nežinodama, kuo visa baigsis. Jie greitai pradeda gyventi savo gyvenimus.

- O apie save pasakoti personažų lūpomis taip pat pasitaiko?

Teklė: - Kartais parašau tai, kas netgi yra per artima. Tiesą sakant, tokiu perkėlimo atveju kūrinys turtėja, bet tampa sunkiau matyti per atstumą, vertinti, jauti atsakomybę.

Marija: - Į filmą įterpiau savo sumanytus „bajerius“. Tie, kurie nevykę – mano. (Juokiasi.) Jei kokias savo mintis, savybes ir įpaišau, tai labai paslėptai. Nemanau, kad kas nors atpažintų.

Teklė: - Marija moka slapukauti geriau už mane. Nerimavimai ir abejonės – štai kas ateina tiesiai iš širdies.

Šeimos įspūdžiai

- Kurti pradėjote labai jaunos, o jaunas žmogus turi mažai išgyventų krizių. Įsijaučiate į aplinkinių patirtis ar tiesiog esate labai jautrios savosioms?

Marija: - Jaunas žmogus turi net labai daug patirties: vaikystę, paauglystę, jaunystę. Čia daug traumų ir įvykių. Šioje problemoje pastebiu kūrėjo - Dievo sureikšminimą, lyg menininkas turėtų patirti galybę traumų ir tada apsiverkęs sėsti prie rašomosios mašinėlės ir išspausdinti romaną.

Teklė sako kalbą diplomų teikimo proga. Abi seserys baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. / Asmeninio albumo nuotrauka

Teklė: - Apie tokį menininko stereotipą norėjau kalbėti „Namisėdoje“. Eini į kūrybinį gyvenimą ir jauti kaltę dėl to, kad esi per jaunas. Bet gal todėl visada rašome arti savo amžiaus? Augu, rašymas keičiasi, man sunku priimti anksčiau parašytas knygas. Vienas esminių gyvenimo dalykų – priimti savo kaitą. Tai būtina. Penkiasdešimtmetis žmogus dar turės kur keistis, todėl negalvos: „Dabar tai parašysiu apie viską.“

- Norisi ir provokuoti ar tik dokumentuoti?

Marija: - Dokumentuoti išeina natūraliai. Mėgstu skaityti rašytojų kūrinius apie jų laikus, o ne senus, jiems nežinomus. Randasi vis daugiau kalbėjimo apie tai, kas vyksta dabar, o ne „kažkur“. Ir provokuoti, nes tai – klausimų kėlimas.

Teklė: - Taip pat svarbu tikslas. Svarbi prieštaringa reakcija. Atvirumas – išdrįsti kalbėti apie tai, kas jaudina ir gąsdina: pasirinkimų gausą, pereinamąjį laikotarpį - ką tik buvai šeimoje, o dabar kuri savo gyvenimą.

- Jūsų mama – psichologė Rasa Bieliauskaitė. Išmokė pastebėti smulkmenas, detales, žvelgti giliau?

Teklė: - Galbūt kitu atveju ir nekurtume.

Marija: - Ji išugdė mums kitokį požiūrį. Pradinėse klasėse skųsdavomės kokiu nors blogu bendramoksliu, kuris trukdydavo per pamokas, o mama sakydavo: vargšelis. Tada tai taip nervindavo! Dabar padeda kūryboje – niekas nebūna tik blogas ar tik geras.

- Sunku apgauti mamą psichologę?

Marija: - Ne.

Teklė: - Marija yra balandžio pirmosios meistrė. (Juokiasi.)

- Niekada nesate buvusios savo tėčio, gruzinų kino ir teatro aktoriaus, režisieriaus, gimtinėje. Jau pasiruošėte?

Marija: - Šią žiemą pirmąkart važiuosime į Gruziją. Tai daug duos.

Pripažintos ne po mirties

- Esate tipiškos seserys, kurios susipyksta, kai viena pasiskolina kitos auskarus ar batus nieko nesakiusi, o gal ne tokios stereotipinės? Juk jums ant kaktų parašyta: „Dėmesio, anksti pripažinti talentai!“

Marija: - Kiek kartų sakiau tau nesirašyti to ant kaktos? (Juokiasi.) Teklė auskarų nenešioja, mano batai jai nepatinka, bet kai ji gyveno Anglijoje, skolindavausi jos drabužius.

Teklė: - Vaikystėje ir paauglystėje buvo metas, kai pykdavomės ir mušdavomės. Tarpusavio supratimas padeda išsiaiškinti santykius, lengviau pasakyti: man pikta. Nesikalbėti, nesidalyti atrodo neįmanoma.

- Nepripažinti menininkai dažnai guodžiasi – pripažins po mirties. Jums taip guostis jau nereikia...

Teklė: - Kartais pagalvoju apie tą „po mirties“. Labai maža dalimi jaučiamės „pripažintos“ – tik dėl to, kad turime galimybę dalytis darbais. Bet pripažinimas, kuris labiausiai jaudina ir rūpi, ateina po to kaip įvertinimas – teigiamas arba ne. Lietuvoje lengva būti pastebėtam, iškeltam, nes nei dramaturgų, nei galimybių jais tapti nedaug. Žmonės tikisi naujų talentų neįdėdami pastangų, pavyzdžiui, nerengdami dramaturgijos konkursų. Dramaturgai negali išdygti kaip grybai.

- „Man dvim keli“ šūkis buvo „Mes jauni ir mums visas gyvenimas prieš akis“. Taip ir yra?

Teklė: - Ir prieš akis, o kažkas ir už akių – jau užgyventa. Neišeina mąstyti tik apie ateitį ir dabartį.

Marija: - Šią citatą rašiau ironiškai, turėtų jaustis kartėlis: mes - jauni, o nesugebame nė pasilinksminti penktadienio naktį. Tik atrodo, jog viskas mums po kojomis, bet tai dar nereiškia, kad viskas bus gerai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"