TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šeši Keturiasdešimt Totorių kaimo šimtmečiai

2016 09 10 6:00
Vyrų dalis mečetėje išklota kilimais. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nuo XV amžiaus pradžios netoli Trakų gyvuoja unikalus Keturiasdešimt Totorių kaimas. Šiandien jame gyvena tik šiek tiek per šimtą totoriškų šaknų turinčių žmonių, tačiau jų bendruomenė išlaikė savo protėvių kultūrinį, kulinarinį ir dvasinį paveldą.

Keturiasdešimt Totorių – viena seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių gyvenviečių. Pasakojamos dvi kaimo atsiradimo legendos. Viena jų byloja, kad 1397 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas parsigabeno pirmuosius totorius kaip karo belaisvius iš sėkmingo žygio į Krymą, kuriame tuo metu telkėsi totorių karo pajėgos. Dalį jų apgyvendino prie Vokės upės, Trakų kunigaikštystėje. Belaisviai totoriai gavo iš Vytauto privilegijų – išlaikyti savo tikybą ir papročius. Jiems buvo leista ir paprotinė daugpatystė. Vienas čia apgyvendintas totorius turėjo keturias žmonas. Kiekviena jų pagimdė po 10 sūnų – iš viso 40 vaikų. Iš to ir kilo kaimo pavadinimas.

Kita legenda pasakoja, kad toje vietoje, kur dabar yra šis kaimas, apsigyveno keturi rotmistrai: Sobolis, Laškutis, Bairašas ir Tygušas. Kiekvienas jų turėjo po šimtą žirgų. Šie rotmistrai buvo senųjų Keturiasdešimt Totorių kaimo giminių – Sobolevskių, Bairaševskių ir Tokošų – pradininkai.

Prieš porą metų duris atvėrę Keturiasdešimt Totorių kaimo bendruomenės namai.

Susirenka per šventes

Dabar Keturiasdešimt Totorių kaimas priklauso Vilniaus rajonui. Jo bendruomenė gyvuoja jau šešis šimtmečius, bet oficialiai įregistruota buvo tik 1982 metais. Tada, kaip sakė bendruomenės pirmininkė Fatima Buinovskaja, totoriai atgavo ir savo maldos namus – mečetę, pastatytą 1815 metais vietoj senosios, sudegusios per karą su Napoleonu. Senoji mečetė šaltiniuose minima dar 1558 metais.

Prieš porą metų šiame kaime atidaryti ir totorių bendruomenės namai. Į juos renkasi ne tik vietiniai totoriai, bet ir čia gyvenantys lenkai, baltarusiai, lietuviai. Iš viso kaimas turi apie penkis šimtus gyventojų, dauguma jų – lenkai. Totorių likę vos kiek daugiau nei šimtas.

Tradicinių totorių amatų – odos dirbimo, žirgininkystės – šiais laikais kaime jau neberasi. Pasak Fatimos, senieji meistrai dar gyvi, tačiau jų amatas nebeturi paklausos. „Liko vienas odadirbys, bet jo produkcijos jau niekam nebereikia. O štai kulinarines tradicijas kaime puoselėja kone visi. Per įvairias šventes visada gaminami nacionaliniai patiekalai. Yra viena šeimininkė, kuri šimtalapius kepa pagal užsakymus. Tradicinius saldumynus, koldūnus, balandėlius, pyragėlius moka gaminti, manau, visi totoriai“, – kalbėjo Fatima.

Ypatingas laikas kaime – šventas ramadano mėnuo, kai bendruomenės nariai kas vakarą po saulėlydžio renkasi kartu vakarieniauti. „Šiais metais daug žmonių atvažiuodavo iš kitų miestų, buvo tuo metu Lietuvoje besilankančių musulmonų ir iš kitų šalių“, – džiaugėsi totorių bendruomenės pirmininkė. Kiekvieną penktadienį į kaimą atvyksta musulmonų šventikas imamas, kurio tėvas gimęs Keturiasdešimt Totorių kaime. Kartu pasimelsti vietos gyventojai ir svečiai renkasi senojoje mečetėje.

Senos mečetės sienas puošia tradiciniai kaligrafijos dirbiniai.

Unikalios kapinės

Šalia Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetės yra senosios kapinės, kuriose ilsisi ir vietiniai, ir garbingi totoriai iš kitų Lietuvos vietovių. Nors į žemę susmigusiuose akmenyse jau sunku įskaityti anapus išėjusiųjų vardus, Fatima pasakojo, kad laidoti pagal musulmoniškas apeigas į šias kapines buvo vežami žymūs ir nusipelnę karvedžiai iš visos Lietuvos.

Šventiko apdarai saugomi kaimo mečetėje.

Čia ir dabar laidojama pagal senąsias totorių tradicijas. Naujos kapinės driekiasi vos pravažiavus Keturiasdešimt Totorių kaimą žymintį kelio ženklą. „Pagal mūsų tradicijas mirusieji laidojami be karsto, suvynioti į drobulę. Papročiai per amžius kinta, šiek tiek prisitaiko prie vietos tradicijų, todėl kartais naudojamas ir karstas, tik be dangčio. Tradicija liepia žmogų palaidoti taip, kad jam niekas netrukdytų prisikelti Teismo dieną“, – aiškino Fatima.

Kaimo mečetėje atliekamos ne tik palydų į kitą pasaulį apeigos. Pagal senąsias tradicijas čia ir tuokiamasi, panašius į krikštą sakramentus – azaną – gauna bendruomenės vaikai. Kadangi dauguma totorių šeimų yra mišrios, neretai pasitaiko, kad vienas tėvų išpažįsta musulmonų tikėjimą, kitas – krikščionių. Tačiau dėl to jokių konfliktų, kaip tikino Fatima, bendruomenėje nėra kilę. Kartais vienas tokios šeimos vaikas auklėjamas musulmoniška tradicija, kitas – krikščioniška. Neseniai Keturiasdešimt Totorių kaime nutiko nepaprastas įvykis – jaunai mišriai šeimai gimė trynukai. Berniukai buvo pakrikštyti pagal musulmoniškas tradicijas, nors jų tėtis – lenkas. „Puikiai pažįstu tą šeimą, mažieji trynukai – mano pusseserės anūkai“, – pridūrė Fatima. Pasak jos, visa totorių bendruomenė vienaip ar kitaip yra susijusi giminystės ryšiais.

Tradiciniai musulmonų maldos karoliukai.

Neapsieina ir be cepelinų

Kol bendruomenės pirmininkė Fatima penktadienį laukė atvykstančio šventiko, į bendruomenės namus atbėgo vietos gyventoja Raisa, nešina cepelinais. „Fatima amžinai užsiėmusi reikalais, net pavalgyti nespėja. Viriau namiškiams, tad ir jai atnešiau pasistiprinti“, – plačiai šypsodamasi sakė moteris.

Bendruomenės namuose šiuo metu eksponuojamos senosios nuotraukos. Vienoje jų Raisa nufotografuota dar maža mergaitė, kokių šešerių, apsupta mamos, tetų ir kitų plačios giminės narių. „Mano močiutė turėjo dvylika vaikų, teta – irgi dvylika. Giminė buvo labai plati“, – neslėpė Raisa. Moters teigimu, ji iš mamos išmoko visų totoriškų skanumynų receptų, tad dabar gamina juos ne tik savo šeimos nariams, bet ir bendruomenės šventėms.

„Verdame mūsų tradicinius makaronus, tokią specifinę saldžią totorišką košę. Per laidotuves privalu pagaminti tradicinį patiekalą, vadinamą džaimu. Tai saldus blynas, kepamas su sviestu“, – pasakojo Raisa, Keturiasdešimt Totorių kaime gyvenanti jau keturiasdešimt penkerius metus. Čia gimė ir užaugo jos sūnus, dukra, tačiau, kaip ir daugelis jaunų žmonių, išvyko kitur. Raisa ypač džiaugiasi, kad anūkei Gabijai, kuri su totore mama ir lietuviu tėčiu gyvena Anglijoje, tėvai davė du vardus: lietuvišką Gabijos ir totorišką Gulnar.

Šis laikrodis skaičiuoja maldos - namazo - laiką.
Keturiasdešimt Totorių kaimo bendruomenės pirmininkė Fatima Buinovskaja rūpinasi visais tautiečių reikalais.
Mečetės moterų dalis mažesnė, bet jauki.
Prieš maldą totoriai pasitepa atvežtais kvapiaisiais aliejais, kad prieš Dievą stotų gaiviai kvepėdami.
Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė atstatyta 1815 metais.
Kaimo pavadinimas gyvuoja nuo XV amžiaus pradžios.
Totorių kapinėse antkapinis akmuo pasuktas į išorę, o ne į vidų, kaip įprasta Lietuvoje.
Senosiose totorių kapinėse palaidota daug garbių žmonių.
Kaimo gyventoja Raisa rodo savo gausios giminės nuotrauką, kuri daryta dar tada, kai jai tebuvo šešeri.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"