TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sesutė Nijolė

2008 07 22 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Felicija Nijolė Sadūnaitė - disidentė, vienuolė, rašoma enciklopediniuose leidiniuose. Du kuklūs, bet be galo talpūs žodžiai. Sesutė Nijolė, visą gyvenimą skyrusi Dievui ir Tiesai, iki šiol yra nenustygstanti ir nepamainoma kovotoja už tėvynę Lietuvą. Šiandien minimas Sesės 70-mečio jubiliejus - proga pagerbti vieną ryškiausių lietuvių tautos kovotojų su sovietine priespauda.

Biografija.

Gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune.

1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore- mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus - Vilniaus kūdikių namuose.

1974 m. KGB suimta, 1975 m. nuteista už "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į "Kronikos" leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.

1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribbentropo-Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

Nuo 1988 m. Lietuvos Helsinkio grupės narė. Sesuo Nijolė dar okupacijos metais Vakaruose yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje. N.Sadūnaitė - viena gausiausiai Vakaruose leidžiamų lietuvių autorių, jos knygos išverstos į daugelį svarbiausių pasaulio kalbų.

Parašai po nuotraukomis:

"Teisme 1975-aisiais sėdėjo tardytojas, prokuroras, sekretorė, keturi KGB tardytojai ir 6 kareiviai, ginkluoti automatais. Beje, kriminalinius nusikaltėlius lydi du kareiviai, o manęs taip bijojo, kad pristatė šešis. Mano nuotaika buvo puikiausia: susisukau plaukus, brolis tokį kostiumėlį perdavė - kaip iš Paryžiaus. Gynimosi kalbą pradėjau taip: "Myliu jus kaip brolius, ir jeigu reikėtų už jus mirti, su džiaugsmu už kiekvieną atiduočiau gyvybę. Bet šiandien reikia ne mirti, o į akis išdėstyti karčią tiesą. Sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tas, kas myli. Pasinaudodama ta meilės teise kreipiuosi į jus Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais: "Ir tribunoluos išdidžiai / Teisiuosius smerkia žmogžudžiai."

Visi sėdėjo galvas nuleidę. Paskelbė pietų pertrauką, o tie rusai kareiviai sako: "Mes antri metai lydime teisiamuosius, bet tokio teismo dar neregėjome: jūs - kaip prokuroras, o jie - kaip myriop pasmerktieji."

Kitą dieną - mano paskutinis žodis. Gynėjo atsisakiau: tiesos ginti nereikia, ji labai tvirta ir apsigins pati. Sakiau, kad ši diena laimingiausia mano gyvenime, nes esu teisiama už tiesą ir meilę, o kas gali būti didingiau? O nuotaika visą laiką buvo karališka, net ir lageryje."

Sovietiniame konclageryje Sibire, Bogučanuose, 1977 m.

(FOTO1, 1A)

"Politinė padėtis Lietuvoje dabar labai liūdna. Spręskite patys: sovietiniais metais buvau teista vieną kartą, o nepriklausomoje Lietuvoje man iškeltos jau net trys bylos. Viena - dėl neva padarytos materialinės žalos pornografinės spaudos leidėjams (tada, policijai nesureagavus į mano skundą, numečiau nuo stalo ir suplėšiau nelegaliai šalia mokyklos pardavinėjamus laikraščius "Onutė" ir "Jonukas"). Antroji byla - už buvusio saugumiečio V.Baumilos garbės ir orumo pažeidimą, kad žiniasklaidoje paviešinau mane tardžiusio KGB majoro grasinimą. O trečias teismas dar vyksta - už tai, kad Vokietijos lietuvį Algį Klimaitį vadinau KGB agentu.

Dabar teismai baisesni negu sovietmečio - anksčiau bent jau rimties buvo daugiau, o dabar jie tyčiojasi iš mūsų atvirai... Per 53 okupacijos metus daugiau kaip 50 proc. žmonių Lietuvoje yra išplautos smegenys arba jie susiję su to šėtono - KGB - mafija, kuri nėra išnykusi. O tie, kurie nesusiję, - labai nusivylę, vargsta, nes toji mafija išgrobstė visus pinigus.

Ir televizija baisesnė nei sovietmečiu - rodomas baisiausias smurtas, purvas, mes savo televizorių net išmetėm į šiukšlyną. O kokios žudynės vyksta kaime - per 2 dienas 5 žmonės nužudomi, svieto pabaiga! Mes žūstam, žūstam moraliai! Vyksta sąmoningas dvasinis genocidas."

(FOTO 2)

"Mitingą organizavo vyrai. Julius Sasnauskas, tada dar ne kunigas, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis. Jie buvo jau nutarę, kad viskas vyks prie A.Mickevičiaus paminklo: jei sups milicija, bus kur bėgti. Prie Žemaitės - negerai, čia pat KGB.

Pasirašyti kvietimą dalyvauti mitinge pasiūlė A.Terleckas. Prisimenu, po Mišių Šv. Mikalojaus bažnyčioje paklausė: "Nijole, ar pasirašysi?" - "Žinoma, pasirašysiu!" - "Mes nekalbėsime, - sakė, - tik tylos minute pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas." Pasakiau: "Antanai, tos aukos - daugiausia tikintys žmonės, gal bent sukalbame Viešpaties Angelą?"

Jis sutiko. Nuėjome prie paminklo, žiūrime, tokios moterytės baltomis skarytėmis stovi nuošaliau, o kagėbistai filmuoja, klausinėja: "Ko čia atėjote?" Sakau Antanui: "Tu matai, paskui jie varys propagandą - va, tie Amerikos samdiniai organizatoriai susišlavė pinigų maišus ir nėrė į krūmus, o atėjo kelios bobutės ir nežino ko. Būtinai reikia kalbėti!"

O prokuratūroje buvome įspėti: jeigu kalbame - 15 metų. Matau, kad vyrai nenori kalbėti, juk jie turi šeimas, vaikų, kam tie 15 metų reikalingi? Sakau: "Antanai, aš kalbėsiu." Viskas vyko spontaniškai. Ir nebuvo jokio virpulio. Privalėjau pasakyti apie kunigą Stanislovą Valiukėną, kuris mirė prie altoriaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Per rytines Mišias jis ketino visus pakviesti į mitingą, bet krito aukštielninkas širdies smūgio ištiktas. Jį išnešė, visa bažnyčia sunerimo, ėmė rėkti. Jo mirtis suteikė dar didesnį impulsą. Sakiau, kad tai dar viena, duok Dieve, paskutinė Molotovo ir Ribbentropo pakto auka. Jei kunigų seminarijos būtų galėjusios normaliai veikti, argi būtų reikėję ligotam 80-mečiui kunigui dirbti: sausakimšoje bažnyčioje klausyti išpažinčių, laikyti Mišias?! Jam jau derėtų būti altarista.

Išvis labai laisvai jaučiuosi tokiose situacijose. Dievulis turbūt panaikina visas baimes. A.Terleckas paskui pasakojo, kad už manęs stovėjo kagėbistas, kuris ir mėlo, ir raudo iš pasiutimo.

Į tuos brolelius nekreipiau dėmesio - įpratau per 20 metų, kad seka, lydi. Pradėjau nuo padėkos, jog broleliai kagėbistai išgarsino renginį, nes mes juk neturime savo žiniasklaidos.

Sakiau, kad atėjome pagerbti aukų, dėl kurių kalti didžiausi pasaulio banditai Stalinas ir Hitleris. Po to žodį tarė kunigas Robertas Grigas, kiti.

Paskui pakviečiau sugiedoti himną. Tiesa, giedojome nelabai darniai - pirmą kartą, bet ne paskutinį. Apsidrausdama, kad vėliau provokatoriai ko nors neprišnekėtų mūsų vardu, paskelbiau, jog mitingas baigtas, o kas kalbės po to, už tai neatsakome."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"