TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šiaurės pažymėtas fotografas

2016 02 20 6:00
Fotografą traukė Šiaurės žmonių gyvenimas. Juozo Kazlausko nuotraukos

Juozas Kazlauskas (1941–2002) – fotografas, kino operatorius, aistringas keliautojas – paliko reikšmingą pėdsaką Lietuvos fotografijos ir kino lobyne. Minint 75-ąsias jo gimimo metines Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje surengta paroda „Į Šiaurę!“, atskleidžianti, kuo fotografą užbūrė šis tolimas kraštas.

Sibire prabėgo septyneri J. Kazlausko jaunystės metai. Tėvas jau buvo miręs, kai 1949-aisiais septynmetis Juozas su mama buvo ištremti į Sibirą. Kaip fotografas pasakoja savo dienoraščiuose, Irkutsko srityje jiedu pateko į „vergų turgų“: „Susodino mus visus aikštėj, aplink vaikšto pirkliai, renkasi. Mes su mama buvom ne pirmos rūšies vergai – motina su vaiku – ne kas. Priėmė mus Aršano kolūkio pirmininkas, išvežė jaučių pakinkytu vežimu, 25 kilometrus važiavom.“ Vaikui ta tremtis atrodė kaip nuotykis, kulniuodavo su bendraamžiais 8 kilometrus į mokyklą. 1957 metais grįžęs į Lietuvą savo ūkio neberado, šeimininkavo kiti. Juozas įstojo į Geležinkeliečių technikumą. Vos pradėjęs dirbti buvo pašauktas į sovietų armiją. Vėl atsidūrė Šiaurėje – Severomorske aviacijoje tarnavo radistu. Armijoje iš karinių lėktuvų žavėjosi nepaprastu Sibiro grožiu, jį fotografavo ir filmavo. Nusprendęs neakivaizdžiai mokytis Sąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute (SVKI), nutylėjo, kad yra tremtinių vaikas.

Nencų šeima. Jugros tundra.

Tarp dviejų mūzų

1961 metais atsidūręs Murmanske, šiauriausiame Europos užkampyje, tada dar nežinojo, kad jis ne pirmas lietuvis, prisilietęs prie atšiaurios to krašto gamtos. 1914 metais čia lankėsi Tadas Ivanauskas, Murmansko krantus tapė Antanas Žmuidzinavičius. Penkerius metus J.Kazlauskas praleido Kolos pusiasalyje – dirbo kino operatoriumi vietinėje studijoje. 1975 metais baigęs SVKI tapo Lietuvos kino studijos operatoriumi ir režisieriumi: filmavo kino kronikas, dokumentinius filmus, dirbo antruoju operatoriumi kuriant vaidybinį filmą „Ilga kelionė prie jūros“ (rež. Algirdas Araminas). Kino kritikas Skirmantas Valiulis J.Kazlauską vadino „dviejų mūzų tarnu“, nes jis filmavo ir fotografavo.

Įsimylėjęs atšiaurų kraštą, į kurį pateko ne savo noru, vėliau jis vis grįždavo į „savo Šiaurę“. Fotografui, buvusiam tremtiniui, Šiaurės kasdienybė buvo suprantama. Seriją „Šiaurės keliais“ J. Kazlauskas pradėjo kurti dar 1967 metais filmuodamas meteorologus Špicbergeno saloje. Vėliau daug kartų fotografavo Arktyje. Šiaurė susijusi su Lietuvos patirtimi – tremtimi į šiuos kraštus.

Šiaurės moteris Jugros tundroje.

Nedaug kas ten kėlė koją

J. Kazlausko nuotraukose matomi įspūdingi ledkalnių, poliarinių jūrų, sausumos vaizdai asocijuojasi su lietuvių geologams matytais ledkalniais, tyrinėtais ledynais ir kraštovaizdžiais Grenlandijoje bei Islandijoje. „Nykstantys šių kraštų kontinentinių ledynų likučiai ir sparčiai kintanti gamtinė aplinka padeda mokslininkams pažinti ir tiksliau rekonstruoti panašius procesus, vykusius Lietuvoje prieš 10–15 tūkst. metų, aiškiau suvokti klimato kaitos mastą pasaulyje“, – parodoje pasakojo geologas profesorius Valentinas Baltrūnas, nuo studijų metų ledynų tematikos suviliotas visam gyvenimui. Jis dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Pietvakarių Grenlandijoje ir Islandijoje, kelionėse po Kolos pusiasalį ir Poliarinį Uralą.

Pasak dr. Agnės Narušytės, tyrinėjusios ir aprašiusios J.Kazlausko fotografijas, nedaugelis yra kėlęs koją į tokį atšiaurų kraštą – užburiantį Šiaurės ašigalį. Fotografas užfiksavo Šiaurės tautelių gyvenimą, dar nepaliestą gamtą. Braunantis civilizacijai ten viskas dabar kinta – klimatas šiltėja, tirpsta ledynai, naftos paieškos, pramonė keičia ir vietos tautas. „Tai – ne vien dokumentika, bet ir meno objektai: pajunti paslaptingą atmosferą – tikrąją Šiaurės dramą, kurioje sunku išgyventi“, – sakė A. Narušytė.

Elnių augintojai Jugros tundroje. Kolūkio susirinkimas, 1975 metai.

Parodą papildo J.Kazlausko dienoraščiai. Kaip pasakojo menininko žmona Dalia Kazlauskienė, į tolimą kelią išsiruošdavęs fotografas susikraudavo tik tai, kas būtiniausia atšiauriomis sąlygomis, nes nemenko dydžio ir svorio tuometinė kino kamera ir generatorius buvo jo svarbiausias nešulys. Nepamiršdavo ir džiovintų žolelių arbatai, kurios kvapas primindavo namus. Jo gyvenime daug reikšmės turėjo kelionėje sutikti žmonės: mokslininkai, kariškiai, stočių darbuotojai, naftos ieškotojai. Pasak Dalios, draugiški santykiai trukdavo ne vienus metus. Jis gerai jautėsi Šiaurėje, mokėjo susikalbėti su vietos žmonėmis, gebėjo pasirūpinti sraigtasparniais, motorinėmis rogėmis, laivais, elnių kinkiniais. Iš ledlaužio jam pavyko nufotografuoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įlanką.

Nenco portretas.

Vietos žmonėms Arktis nebaisi

Kaip per parodos atidarymą teigė kultūros antropologas Donatas Brandišauskas, kuriam teko keliauti ir J.Kazlausko keliais, Arktis ten gyvenantiems žmonėms nėra baisi. Tai jų namai. D. Brandišauskui Šiaurė taip pat nesvetima, jis rinko etnografinę medžiagą apie oročėnų gyvenimą, fotografavo jų stovyklavietes taigoje, medžioklę, elnių ganymą, amatus, buitį, ritualines apeigas. J.Kazlausko fotografijose kultūros antropologas įžvelgia daug optimizmo. Nuotraukose atsispindi išgyvenimo atšiaurioje gamtoje įgūdžiai, pastangos prisijaukinti elnius. Įdomu pastebėti, kad tradiciniai nencų drabužiai nepakito iki šių dienų – žmonės gerbia senovinius daiktus, nes tiki, kad jie perduoda protėvių galią ir apsaugą. Fotografuoti šaltyje yra sudėtinga – dažnai mechaninis metalinis fotoaparatas neatlaiko šalčio. O norint, kad vietos žmonės atsivertų, reikia pelnyti jų pasitikėjimą. Nereikia pamiršti, kad jie tiki, jog fotografinis atvaizdas gali pakenkti.

Fotografijose nestinga ir ironijos, atsispindi laikotarpis, kaip sovietai užsimojo „užkariauti“ Šiaurę: čia buvo perkeliami žmonės, mokomos didesnės algos, kuriami beprasmiai projektai. Nuotraukose – įstrigę automobiliai, suklypę bėgiai, sovietų valdžios atstovų „šviečiamosios“ paskaitos laukuose sugulusiems nencams, kuriems, matyti, to visai nereikia.

Tremtinių palaikų pašventinimas. Tit Arų sala, Jakutija, 1989 metai.

Ledynų šaly

Nuo 1975 metų Juozas dalyvavo unikaliose poliarinėse ekspedicijose. Su grupele entuziastų išvyko prie Arkties vandenyno, Karos ir Barenco jūrų, kur yra pabuvę tik vienas kitas lietuvis. Juozas surinko didelę kolekciją knygų apie keliautojus į Šiaurės polių, apie Šiaurės tautelių gyvenimą bei papročius. Jos saugomos Molėtų savivaldybės bibliotekoje. Juozas niekada nepamiršo Šiaurės, savo dienoraščiuose aprašė tą dieviško tyrumo ledo šalį. Pasak jo, per visą poliarinę žiemą vienintelė ryšio priemonė su pasauliu būna radijas. Didysis laukimas, džiaugsmo valandos – kai žmonės sulaukia ledlaužio, kuris atveža maisto. Tada pasikeičia ir darbuotojų pamainos stotyse. Pačiam teko plaukti ledlaužiu – vaizdai neįtikimi: žuvys, dantytieji banginiai, antys, ruoniai, baltieji lokiai, ledkalniai, akinančio baltumo sniegynai.

Tit Arų salos tremtinių kapinės. Jakutija, 1989 metai.

Pas nencus

Pas nencus – mažą tautelę – Juozas lankėsi, kai apie juos filmą „Tundra – prarastas rojus“ filmavo Prancūzijos kultūros ministerija. Išlipus iš sraigtasparnio pirmiausia jį apsupo nencų šunys laikos, o žmonės tylėdami apstojo ratu. Kalba užsimezgė, kai iš kuprinės ištraukė butelį. Prasidėjo vaišės – garuojančios, ką tik išmėsinėtos elnio kepenys, grybai, daugybė žuvų, mėlynės, bruknės. Šiaip klajokliai nencai nekaupia jokių atsargų, juos maitina, aprengia, apauna ir gydo elniai. Nenco gyvenimas, pasak fotografo, – kaip vanduo upėje, jis prabėga niekada nesibaigiančioje kelionėje iš vienos ganyklos į kitą. Nuo senų laikų Stačiatikių bažnyčios misionieriams nepavyko atversti nencų į savo tikėjimą. Buvo persekiojami šamanai, deginami jų pagoniški stabai, tačiau pagonybė išliko nencų širdyse ir papročiuose.

Vaizdingai Juozas dienoraštyje aprašo nencų elnių augintojų šventę Tojų. Tūkstantinės elnių bandos kaip javai banguoja. Tundroje nukloti prekystaliai, Šiaurės gražuolės dabinasi ryškiais drabužiais. Po šventės jurtos išardomos ir nencai patraukia į ganyklas.

1989 metais už fotografijų ciklą apie nencus Juozui buvo paskirtas apdovanojimas Italijoje. Pakeliui į Viaredžo miestą Romoje, tarpininkaujant kardinolui Vincentui Sladkevičiui, J. Kazlauskas popiežiui Jonui Pauliui II įteikė ką tik padarytas tremties vietų fotografijas.

Lietuvos parlamentarų vizitas Čečėnijoje. Groznas, 1994 metai.

Svarbių įvykių metraštininkas

1989 metais gimė didelis fotografijų ciklas „Lietuva tremtyje“, liudijantis kančių kelius: Jakutija, Balchašas, Norilsko kalėjimai, kryžiai Igarkos ir Intos kapinėse, Komijos žemė ir Laptevų jūra. To ciklo fotografijos atsidūrė Paryžiuje leidžiamame žurnale „Actuel“. Su pažįstamu prancūzų žurnalistu Thomu Johnsonu kartu sprendė ir ekologines problemas. Kartu vyko į Šiaurę. Buvo išleista fotografijų knyga „Teesie“, kurioje sudėtos ir tikros tremtinių nuotraukos iš asmeninių archyvų. Albumas pasaulyje skleidė informaciją apie Lietuvos genocidą.

Fotografas Juozas Kazlauskas gerai jautėsi Šiaurėje, mokėjo susikalbėti su vietos žmonėmis.

Juozas nuolat buvo Lietuvos įvykių sūkuryje. Nardydamas tarp tankų jis yra užfiksavęs ir daug unikalių Sausio 13-osios akimirkų. Prancūzijos žurnale „Actuel“ nuotraukas operatyviai išspausdino ten dirbantis Juozo draugas žurnalistas prancūzas. Daug dėmesio fotografas skyrė ir buvusių tremtinių judėjimui, organizavo ekspedicijas į Sibirą, aplankė savo tremties vietą, dalyvavo ekspedicijoje, kai pirmą kartą iš Sibiro į Kėdainių oro uostą buvo atskraidinta 117 karstų su palaikais.

Šiaurės užgrūdintą menininką pakirto Parkinsono liga. Būtinas režimas ir gydymas sustabdė operatoriaus darbą. Vokietijoje buvo atlikta operacija. Tačiau fotografas keliavo toliau, tiesa, su vaistais. Atsisakė antros operacijos, bijodamas sustoti dirbti. Jį paviliojo Čečėnija – išvyko be apsauginės liemenės. Prasidėjus karui Grozne, ten praleido dešimt dienų. Fotojuostos buvo perduotos draugams iš Maskvos, nes pačiam vežtis nebuvo saugu. Čečėnijos fotografijos buvo publikuotos Berlyne.

Po kelerių metų, besigydydamas, Juozas susipažino su Černobylio elektrinės avarijos padarinių likviduotojais. Jų socialinės bei medicininės problemos, ekologija, antibranduolinių idėjų skleidimas sujaudino jį – tai paskatino naują projektą „Černobylis po 10 metų“. Lydimas draugų, buvusių Černobylio atominės avarijos likviduotojų, nuvyko į mirusias žemes. Geigerio skaitikliai, rodantys radiacijos foną nuolat pypsėjo, vos pasukus nuo plento imdavo žviegti.

W. Barentszo keliais

Juozas norėjo sukurti filmą apie olandų didvyrį, vieną pirmųjų keliautojų po poliarines jūras Willemą Barentszą. Gavo kvietimą dalyvauti W. Barentszo karavelės Naujosios Žemės Ledianaja Gavan įlankoje vykstančiose paieškose. W. Barentszas suteikė pavadinimus iškyšuliams, įlankoms, saloms. Ledianaja Gavan įlanka – jo karavelės žūties vieta ir nematomas keliautojo kapas lediniame vandenyje. Ledo gniaužtai sudaužė karavelę, Arktis, poliarinė naktis, nepakeliamas šaltis, badas pražudė keliautojus – nedaugelis išgyveno susirentę namelį, o vėliau išplaukė dviem perstatytomis valtimis, palikę mirusiuosius.

Dauguma ekspedicijos dalyvių netikėjo sėkme. Nardymas su akvalangu, paieška metalo detektoriumi, ekečių kirtimas, atplukdytų medžių tempimas laužui – kasdienis darbas. Reikėjo įprasti dirbti šlapiais drabužiais, ilsėtis šaltoje ir ankštoje palapinėje. Tačiau viena diena buvo pergalinga – ekspedicija aptiko W. Barentszo žiemavietę ir ąžuolinės karavelės likučius, buities daiktus bei senovinius prietaisus, kompasus, patrankų sviedinius. Išplaukė su dideliu trofėjumi – per du šimtus įvairiausių radinių. Juozas turėjo filmuotos medžiagos, parašė scenarijų filmui, deja, neatsirado rėmėjų. Tada menininkas surengė parodą Molėtų krašte, buvusioje tėvų sodyboje.

J.Kazlauskas dalyvavo ir kitose ekspedicijose. Keliavo į Prano Juozapo žemę ieškoti 1914 metais pakeliui į Šiaurės ašigalį žuvusio Georgijaus Sedovo kapo, dingusios Georgijaus Brusilovo škunos „Šv. Ana“, pasimetusios Arktyje Vladimiro Rusanovo ekspedicijos.

J.Kazlauskas visada brovėsi ten, kur tyko mirtis ir pavojai. Humanistinės fotografijos tradicijos atstovas neturėjo tikslo patikti žiūrovui.

***

Paroda „Į Šiaurę!“ veiks iki kovo 1 dienos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"