TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sielos šokis gydo žmogų

2014 11 15 6:00
Pažįstami susirenka pašokti ir Giedrės Kondratės bei jos vyro Šarūno namuose. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Šokio mokytoja Giedrė Kondratė Kaune studijavo lietuvių bei anglų kalbas ir literatūrą, vėliau persikraustė į Vilnių, o iš čia išvyko į JAV. Ten gyvenusi trejus metus atrado Lotynų Amerikos ir Afrikos šokius, kurie – nesudėtingos technikos, bet sklidini dvasinio turinio. Šokyje Giedrė surado save, kitą ir visą pasaulį.

- Amerikoje gyvena jūsų tėčio pusseserės, pusbroliai. Jūsiškė dalis šeimos liko? - teiravausi Giedrės Kondratės.

- Prieš Antrąjį pasaulinį karą močiutės sesuo su vaikais išbėgo, mano tetos ir dėdės buvo 10-12 metų. Žinojau, kad giminaičių yra, bet pirmąkart į Lietuvą jie atvažiavo 1989-aisiais. Gyvenimai bėgo atskirai.

- Pirmasis jūsų darbas ten buvo 24 valandas per parą slaugyti sergančią moterį. Rinkodaros vadovės įgūdžiai ir išsilavinimas nebuvo niekam reikalingi...

- Didžioji gyvenimo pamoka. Žmonės nuvažiavę į JAV viską pradeda nuo nulio, nuo visų naujų matavimo vienetų mokymosi. Europiečiai amerikiečiams egzotiški, bet europinė patirtis ten nėra svarbi.

Dirbdama „Forum Palace“ pradėjau jausti tarsi Lietuvoje man nebėra vietos, tapo ankšta. Supratau, kad imsiuosi išbandymo. Važiavau į nežinią. Susitikti su nauja savimi, JAV. Teko dirbti visus emigrantei būdingus darbus, suvokiau, kiek daug žmogus gali. Greta aktyviai dalyvavau lietuvių veikloje: rašiau į laikraščius, šokau "Suktinio" kolektyve. Tik ten sužinojau, kad dar niekada nedirbau to, ką galėčiau pavadinti savo.

- Dabar išbandymų nebereikia?

- Visada reikia. Gyvendami iliuzijų pasaulyje turime rasti vietą, kurioje geriausiai išreiškiame savas duotybes, suvokti, kas esame, kur esame naudingiausi kitiems globaliu mastu.

- Buvote ir visuomeninės organizacijos „Sugrįžę“ viena steigėjų. Kokie jausmai ir poreikiai sieja visus sugrįžėlius?

- Tuo laikotarpiu tikrai dominavo emocijos. 2006-ųjų vasarą grįžo 19 žmonių, daugelis žvelgdami į mūsų šypsenas prognozavo, kad „tėkšimės veidu į purvą“ ir dings mūsų džiaugsmas bei optimizmas. Daug gražaus nuveikėme. Pagyvenęs kitur pamatai save iš šono, racionaliai įvertini visus buvusios terpės pranašumus ir trūkumus. „Sugrįžę“ buvome tikrintojai, į kuriuos galėjo kreiptis kiti, nežinantys, kas jų laukia Lietuvoje.

Giedrė ir Šarūnas vienas kitą rado šokdami salsą, bačatą ir kizombą./Asmeninio albumo nuotrauka

Manifestas

- Anksti ėmėte šokti tautinius šokius?

- Šokau vaikystėje, iki kojos lūžio. Po jo buvo operacija, reikėjo atstatyti kaulą, ilga reabilitacija. Vidurinėje mokykloje neturėjau galimybės save realizuoti. Todėl jau pirmame kurse pradėjau aktyviai bėgioti ilgas distancijas penkis kartus per savaitę, lyg mėgindama kompensuoti laiką, kai negalėjau judėti.

Grįžusi iš Jungtinių Valstijų šokau „Vorutoje“. Atėjo milžiniška salsos banga. Ten pataikiau ir aš. Dviem grupėms bekuriant gimtadienio dovaną mokytojui, sutikau Šarūną.

- Su vyru abu esate šokėjai. Ar porai šokant kartu, tame šokyje savaime randasi daugiau intymumo, prasmės ir istorijos?

- Ne paslaptis, kad atėjusi pora leidžia sau smarkiau paprieštarauti. Juk jie artimi! Lengviau susijungti, jei žmonės panašiai gyvena, domisi tais pačiais dalykais, kita vertus, atlaidesni esame nepažįstamiems... Su artimu turime mokytis būti kantrūs ir tolerantiški, nepamiršti – visąlaik randame tą žmogų, kuris yra didžiausias mokytojas.

- Regis, pakankamai nutolote nuo rinkodaros?

- Ji man ir buvo tolima. Rašau nuo vaikystės, rašinius tarsi kažkas padiktuodavo. Dėl to mokytojai ir tėvai mane nukreipė į literatūrą.

Šokis, kaip ir rašymas, yra priartėjimas prie amžinojo Aš, išsilaisvinimo forma, daugiaplanio bendravimo elementas. Tuo pat metu jis suteikia dingstį prieiti arti kito žmogaus. Tai – laipsniškas peržengimas per visus vidinius barjerus, unikalus savigydos būdas. Nuostabus žemiško pasaulio Sielos manifestas.

- Be šokio edukacijos, dar ir gydote energija. Kaip veikia judesio terapija, bendravimo šokiai?

- Vienas sušyla grodamas, kitas – piešdamas. Jei šokis traukia, anksčiau ar vėliau jis prabils. Kai ta diena ateina, negali pabėgti nuo šio potraukio. Mūsų studija neakcentuoja technikos tobulinimo, o skatina patikėti savimi. Šokti moka visi. Išsigydyti - taip pat.

Žemiška mokykla

- Mokate emocinį, dvasinį Ma-uri masažą, kurį studijavote Naujojoje Zelandijoje. Keliavimas – kaip pašaukimas?

- Masažu to nepavadinsi. Šventojo prisilietimo žinios, o ir veiksmas – daugiadimensinio lygmens. Kelionės yra didžiosios dvasinės pamokos ir dovanos. Žaismingas nuotykis, bet ir nemenkas iššūkis. Su Šarūnu visuomet lankomės ne turistinėse zonose, o ten, kur nuneša vėjas. Naujoje vietoje, kaip rašo Carlosas Castaneda, surinkimo tašką išmuši iš vietos ir pradedi žiūrėti iš kitos pusės.

Beje, Naujojoje Zelandijoje dar vaikšto dinozaurai. Ten gamta pirmykštė, nepaliesta karų ir žmogaus nesąmoningumo taip stipriai, kaip mūsų žemyne.

- Tikite tuo, ką rašo C. Castaneda?

- Niekada skaitydama nesu jautusis tokia laiminga. Jis – indėnų šamanų realybės perteikimo genijus, o aš gyvenau ne vieną praeitą gyvenimą kaip indėnė. Jo pasakojimas – dar vienas būdas pažvelgti į savo būties prasmę.

Dabar stipriai kyla mūsų planetos dažniai. Žemė pereina į naują evoliucijos periodą. Itin nelengvas laikas visai žmonijai, kai kiekvienas turime stipriai pasitempti, gerėti, šviesėti. Mes nuolat gauname naujų pamokų, kuo labiau pažengę tampame, tuo jos sudėtingesnės. Sunkių dienų yra ir bus, bet jos tokios nereikšmingos žvelgiant nemirtingos Sielos akimis...

Daug kalbėjome apie Ameriką. Ji vaidina ypatingą vaidmenį mano gyvenime ir ten visada norisi grįžti. Ten jaučiu žemiškuosius savo namus. Ne savo galimybių šalies įvaizdžiu, ne dangoraižiais ji mane traukia, o gamtos turtais ir lobiais, kurie yra po žeme. Tačiau žmogui reikia vengti prieraišumų ir priklausymų nuo sistemų. Gydau savo prisirišimą prie Amerikos.

- Nepriklausyti sistemai – siekiamybė?

- Geras klausimas. Būtent to siekia sąmoningi žmonės. Nuo gimimo patenkame į sistemą, tankią inertišką materiją. Kūdikis iki dviejų mėnesių dar gyvena harmoningame sielų pasaulyje. Bet aplink tvyro civilizacija: gyvename it viesulai, emocijomis, telefonais, televizija, stresu. Po truputėlį vaikas „prisigeria“ aplinkos ir iki trejų metų tampa visiškai civilizuotas. Tapęs sąmoningas suvoki, kad tik leisdamas pasireikšti savo individualumui, unikalumui gali kurti, gyti ir gydyti.

Kurs savo šokį

- Afrikiečių kizomba, kubiečių salsa, dominikiečių bačata. Domina egzotika ar šiluma?

- Šokiai turi skirtingą prasmę mūsų gyvenime. Salsos misija buvo supažindinti su Šarūnu, bačatos – pamatyti save kaip porą. Kizomba rado mus pati. Juk įsimylėję žmonės žiūri vienas į kitą, o kizomba nukreipė mūsų žvilgsnius į pasaulį. Tai širdį atveriantis šokis, kuris išmoko keliauti laiku.

Egzotikos reikia ieškantiems savęs kaip adrenalino, kad jaustųsi, jog tikrai yra gyvi.

- Geriau toks stimuliatorius nei televizija.

- Tai priklauso nuo sąmonės lygio: televizija, radijas, sunkiojo roko muzika, svaigalai, narkotikai atitraukia nuo sąmonėjimo, augimo proceso ir pritaiko tave gyventi ne savo, o kitų gyvenimus, kuriuos matome, girdime per televizorių. Istorijos, kurios dažnai būna dar ir ne visai vykusios...

- Mokėte šokti jaunimą, vėliau – senjorus. Kuo dabar užsiima „Souls“ studija?

- Padedame žmonėms prisiminti save ir išmokti save harmonizuoti per šokį, kontaktą, improvizaciją, auros valymą, meditaciją. Aną savaitgalį nusileido suvokimas, kad reikia sukurti savo šokį, neturintį kultūrinių ištakų, istorijos, žinių, muzikos sintezės klodų. Sielos šokį – ką jauti, tą šoki.

- Manau, neįmanoma sukurti šokio atsiribojant nuo kultūrinių įtakų – kolektyvinės atminties.

- Taip, žmogus ją turi. Bet, kai pradedi žvelgti Sielos masteliu, kultūrinės, socialinės apraiškos tampa ne tokios svarbios. Matai kito žmogaus ne lytį, amžių, svorį, o Sielą ir jauti norą padėti jai prisiminti savąją misiją Žemėje. Prilieti pirštų galiukais prie pirštų galiukų, ir kūrybos procesas prasideda.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"