TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sigutė Stonytė: "Mes esame E.Nekrošiaus pateptieji..."

2011 03 30 0:00
"Otelas". Skaidraus džiaugsmo scena: Dezdemona (S.Stonytė) ir LNOBT vaikų operos studijos choras.
Martyno Aleksos nuotrauka

Italų aktorė Mascia Musy, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus Ana Karenina, per vieną interviu susijaudinusi sakė, kad buvo verta tapti aktore, buvo verta gyventi - dėl kūrybinio susitikimo su lietuvių režisieriumi.

Operos solistė Sigutė Stonytė, E.Nekrošiaus Dezdemona, tarsi pratęsia: "Visi, kurie su juo dirbome, jaučiamės kaip pateptieji".

Naujausio režisieriaus kūrinio - Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pastatytos Giuseppe's Verdi operos "Otelas" - nepavadinsi grandioziniu, šokiruojančiu, ultramoderniu, skandalingu. Per gana trumpą laiką sukurtas spektaklis veikiau paprastas savo estetika. O vis dėlto yra ir didybė, kurią paprastai spinduliuoja talentingi kūriniai. Yra subtili energija. Sėkmės priežastis, pasak S.Stonytės, - trijų titanų susiėjimas: Williamo Shakespeare'o, G.Verdi ir E.Nekrošiaus, kuris labai jautriai išgirdo operos muziką ir yra toks pats geras psichologas, kaip W.Shakespeare'as. Mažai per repeticijas kalbėjęs režisierius sukūrė įdomiausią plastinę partitūrą, daug jaudinančių mizanscenų, atskleidė didžiules, dažnai nepanaudojamas solistų aktorines galimybes.

S.Stonytės liudijimu, kartais režisierius tik prieidavo, beveik nedrąsiai, prie atlikėjo ir stovėdavo šalia tylėdamas, o visa, ką jis norėdavo pasakyti, būdavo įrašyta jo akyse, veide, povyzoje. Jeigu ne E.Nekrošius, solistė gal ir būtų svarsčiusi, ar verta jai imtis Dezdemonos vaidmens, nors ši partija, reikalaujanti didžiulio vokalinio meistriškumo, jos balsui labai tinkama.

"Gal vienintelis toks žmogus per visą mano darbą teatre, kuriam nebuvo svarbu nei kaip tu atrodai, nei tavo amžius, - apie režisierių kalba S.Stonytė. - Jam buvo svarbu, kas tavo galvoje, širdyje, kaip valdai kūną - kaip dirbi. Jis mato, ko kiti neįžvelgia - koks tu esi iš tikrųjų. Mato, kad pajėgsi įgyvendinti jo sumanymą ir tavimi pasitiki. Paprastai vyrauja kitokios nuostatos: na, pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką tas dėvėtas kaliošas gali..."

Pasak solistės, E.Nekrošiaus visai kita vertybių skalė ir požiūris į artistą, apskritai į žmogų, todėl kūrybinis darbas vyko tarsi kitame matmenyje - aukštesniu lygiu. "Visą repeticijų laiką nejutau jokio nuovargio. Viena kita mėlynė nieko nereiškia - jaučiausi taip gerai, jog atrodydavo, kad sparnai išaugo. Linkėčiau kiekvienam aktoriui ar dainininkui savo kelyje sutikti tokį žmogų, režisierių ar dirigentą, kaip E.Nekrošius."

- Ar neglumino režisieriaus santūrumas?

- Jis galėdavo pasakyti vieną žodį ir viskas būdavo aišku - iš to, kaip pasakydavo. Matydavai, kokios jo akys, girdėdavai intonaciją, daugiau ir nereikėjo. Jei klausdavai konkrečiai, norėdama pasitikrinti, kaip reikėtų perteikti personažo būseną vienoje ar kitoje scenoje, režisierius sakydavo: "Gal kažkur į dangų žiūrėk..." Bet kaip įtaigiai pasakydavo! Todėl buvo lengva ir labai artima. Regis, visą gyvenimą laukei tokio žmogaus, tokio režisieriaus, to vieno jo žodžio. Ne pliurpimo, ne analizavimo: sugebėsi, nesugebėsi. Vieno žodžio, kad siela pakiltų ten, kur reikia.

- Prieš spektaklį pabrėžta, kad "Otelas" bus be šablonų, be štampų. Bet prisiminkime "Salomėją", "Borisą Godunovą" - ten irgi nebuvo nei šablonų, nei štampų, bet...

- Pagrindinė jūsų paminėtų veikalų pastatymų bėda: atitrūkimas nuo svarbiausio dėmens - muzikos. Prigalvota ir prikišta daugybė dalykų, sukonstruota kažkokia sava vizija, bet muzika tai neišgirsta. E.Nekrošius W.Shakespeare'o tragediją G.Verdi muzikoje išgirdo, todėl viskas susiliejo į vienį. Jei spektaklio šiuolaikiškumas magiškai nesusipynęs su muzika, - tuščias reikalas. Kas iš to, kad pastatymą galima įvardyti grandioziniu, bet visi įspūdingi scenos dėmenys yra kas sau? O visuma? Sakyčiau, "Otelo" visuma įtraukia kaip į sūkurį, nes yra harmoninga sintezė: muzikos, režisūros, aktorinio meistriškumo, dainavimo.

- Buvo žadama, kad bus sprogimas. Bet ar buvo? Vietoj jo - talentingas spektaklis.

- Yra sąžiningas siekimas atskleisti herojų tragizmą, papasakoti istoriją neturint tikslo šokiruoti, pritrenkti. Manau, žiūrovai pajuto ir suprato, kaip ten viskas yra nepaviršutiniška, gilu. Bet ir paprasta: atsispiriama nuo žmogaus, gamtos, nuo vertybių, kurias mes esame pamiršę, užkasę į šou dirvonus. O E.Nekrošius toms vertybėms liko ištikimas. Vadinasi, labai stiprus žmogus. Turėjome laimę tą stiprybę pajusti.

- Žiūrovai priversti mąstyti apie atskirų mizanscenų prasmę: čia turbūt taip, o gal ir ne. Bet jei ir neišsiaiškina, širdys vis tiek suvirpa.

- Gerai, kad mąsto, o ne kad viską žino. Vienąsyk pažiūrėjus Andrejaus Tarkovskio filmą, irgi labai daug kas neaišku. Antrą, trečią kartą paaiškės daugiau. Puiku, jei intriguoja, verčia mąstyti. Žiūrovas mato, kai aktoriai vaidmenis atlieka ne formaliai, o visa savo esybe - tai ir suvirpina širdis. Antraip sakytų: ko jie ten makaluojasi.

- Bet ir per "Otelą" kai kas kuždėjosi: "Tu čia ką nors supranti?"

- Linkėčiau daugiau jautros ir mažiau skepticizmo, juolab išankstinių nusiteikimų. Einant į teatrą - daugiau atvirumo, nustebimo, laukimo, nežinojimo ir noro pajusti. Čia mūsų bėda - esame apkerpėję, sustabarėję, ciniški, nebematantys nieko aplinkui: nei gamtos, nei šviesos, tik pinigus kalame. Nėra E.Nekrošiaus spektaklyje jokių antgamtinių vingrybių, "kažko tokio", viskas paprasta, artima - iš širdies, iš sielos, iš žmogiškumo. Mes tokias nuostatas primiršę. O E.Nekrošius - ne: nuostabu, kad jis gali apie jas byloti scenoje, skleisti ir kitiems - mums, aktoriams, dainininkams, taip pat ir žiūrovams. Visi, kurie su juo dirbome, - jaučiamės tarsi pateptieji. Vadinasi, jis ne be reikalo yra, sėja aplinkui žmogiškumo sėklas. Žmones daro laimingesnius.

- Kaip kūrėte Dezdemonos plastiką, kuri byloja personažo jaunatvę, meilę, tragizmą? Specialiais trenažais su režisieriaus asistente Jūrate Sodyte?

- Plastiką diktuoja vidinis įsitikinimas, vidinės nuostatos. Jei tavo personažas yra atitinkamos būsenos, tai ir rankos atsidurs, kur reikia ir bus tokios, kokių reikia. Yra vidinis pateisinimas - žinai, kas čia vyksta, todėl nereikia atskirai treniruoti.

- Kokiomis aktorinio meistriškumo paslaptimis pasiekiate, kad Dezdemona spindėtų iš vidaus?

- Man regis, tą spindesį mačiau ir paties E.Nekrošiaus veide. Kai būdavo kalbama, kokia yra Dezdemona.

- Otelo vaidmens atlikėjas Vaidas Vyšniauskas pasakojo, kaip teigiamai jį, suabejojusį savimi, paveikė režisieriaus frazė: "Žinai, man atrodo, tau gerai pavyks". Kokių drąsinančių žodžių išgirdote jūs?

- Po kokios nors scenos matydavau - režisieriaus veidas toks ramus, be jokios panikos. Ir pasako: "Nu, bus gerai". Viskas, to užtenka. Bus gerai. Nepuola girti, žavėtis. Mįslingai pasižiūri ir - "Bus gerai". Nuostabu.

- Regis, naivios, bet už širdies griebiančios scenos su paukšteliais arba su vaikais. Kaip jums, spektaklio dalyvei, atrodo, kodėl jos taip jaudina? Čia E.Nekrošiaus paslaptys?

- Taip. Aš manau, čia jo gyvenimas. Jo vaikystė ar jo dabartis, jo anūkės, jo kas nors. Išskirtinio talento žmogus ir visą savo buitį (juk jis ir valgo, ir miega, ir serga - gyvena kaip visi) perkelia į meno plotmę savaip, originaliai, suteikia jai išskirtinumo. Kaip nuostabiai režisierius dirbo su vyrais. Susišnekėjo puikiai. Jis žino viską! Bet drauge spektaklis yra ir moteriškas - E.Nekrošius išmano ir jaučia visus moteriškuosius rakursus. Jis žino gyvenimą! Kaip žinojo ir W.Shakespeare'as. Viskas yra: meilė, neapykanta, skausmas. Yra begalybė. Pavyzdžiui, Otelas prie savęs priglaudžia kardą - nusižudo, paskui meta jį į užkulisį ir kardas nukrenta be garso. Ar neina šiurpas per nugarą? Man eina.

- Šiurpas eina nuo pat "Dainos apie gluosnį".

- Štai tokia magija. O metamų maišų dunksėjimas? Kas tai? Paskutiniai širdies dūžiai? Tik mąstyk ir mąstyk atsisėdęs, kaip viskas yra ypatinga.

- Turite priekaištų sau?

- Nežinau. Dirbau nuoširdžiai. Tai tik kelio pradžia. Kartais scenoje apimdavo jausmas: kaip gerai, kad aš čia.

- O vokaliniai sunkumai? Partija ir šiaip ne iš lengvųjų, o, pavyzdžiui, per "Dainą apie gluosnį" Dezdemona daro greitus sukinius. Su kiekvienu žodžiu "salice" - sukinys. O kaip kvėpuoti?

- Reikėjo prisiderinti. Sukiniai - kaip užsimiršimas, nuėjimas į kitą plotmę. Kai reikia sustoti ir vėl tvirtai atsistoti ant žemės, galva, aišku, sukasi. Gerai, kad yra dirigentas - šviesesnis taškelis, žiūriu į jį. Publikos nematau, tik tamsą. Nieko, svarbu, kad mintys nebūtų nutrūkusios. Galima ir pasisukti.

- Kaip apibūdintumėte tą erdvę, į kurią patenkate?

- Manau, čia metafizika. Ką reiškia koks nors šamanizmas? "Daina apie gluosnį" - tarsi hipnozė, kitas pasaulis. Apskritai dainavimas - visai kitas matmuo, įžengi į tą ratą ir būni jame. Visada scenoje taip - vis tiek ten esu ne aš. Aš, bet ne aš. Užburiantys dalykai, keisti pojūčiai, tarsi kosmose.

- Kaip įvertintumėte kolegos V.Vyšniausko dainavimą?

- Jis turi geros kūrybinės energijos ir reikiamą Otelui užtaisą. Dainuoti Dezdemoną gali įvairios dainininkės, vienaip ar kitaip, tačiau Otelas turi būti ypatingo balso. Labai gera V.Vyšniausko pradžia. Reikia tik džiaugtis, kad lietuvis parengė ir dainuoja šią partiją.

- Aišku, prisimenate pastarąjį "Otelo" pastatymą Operos ir baleto teatre su Virgilijumi Noreika, Romute Tumuliauskaite.

- Tradicinis pastatymas, labai gražūs kostiumai. Žinoma, V.Noreika tada buvo vyresnis nei V.Vyšniauskas dabar. Otelo gilumą lėmė V.Noreikos branda ir didžiulė meninė intuicija. Dėl Dezdemonos - nepalaikyčiau nuomonės, kad ją turi dainuoti visiškai lyrinis sopranas. Kai balsas sodresnis, viskas įgauna kitokią prasmę. Antraip daug kuo gali suabejoti. Tiesiog lyrinis balselis neįtikina.

- "Otelas" - antras E.Nekrošiaus pastatymas LNOBT. Matėte jo "Valkiriją"?

- Gal Richardas Wagneris režisieriui buvo tolimesnis nei W.Shakespeare'as. Ir muzika, ir tas painus siužetas. O W.Shakespeare'as - E.Nekrošiaus autorius. Sakau, susiėjo trys titanai.

- Prieš Dezdemoną sukūrėte antraplanį Larinos vaidmenį Dalios Ibelhauptaitės pastatytoje Piotro Čaikovskio operoje "Oneginas". Su bohemiečiais dirbote pirmą kartą. Dėmesio susilaukė ryškus jūsų personažo įvaizdis, įdomus grimas - netgi užgožė faktą, kad jūs, sopranas, atlikote mecosoprano partiją.

- Ta partija nedidelė, o aš juk nesu labai lyrinis sopranas. Pagrindinė iniciatorė buvo D.Ibelhauptaitė, ji matė mane tame vaidmenyje, ir viskas - savo pasiekė.

- Matė ar girdėjo?

- Ji savaip teisi: jei atlikėjas parengia įtaigų vaidmenį aktoriniu požiūriu, tai ir balsas gali atitinkamai suskambėti. Neneigiu, tiesos yra.

- Šis vaidmuo - eksperimentas?

- Galbūt, nors šis žodis ne visada tinka meno dalykams nusakyti. Tiesiog kitas pabuvimas scenoje. Kitas rakursas, kitos spalvos: sarkazmas, komizmas, žaismė. Partija nedidelė, tačiau didelė laisvė kurti ryškų personažą. Tikras artistas labai mėgsta įvairovę - tik duok.

- Ar kiekvienas sopranas, įvaldęs žemas natas, galėtų dainuoti nedideles mecosoprano partijas?

- Priklauso nuo patirties. Aš per savo karjerą dainavau daugiausia dramatinio soprano partijas: čia reikia ir skambaus "centro", ir skambių "apačių". Balsas kaip instrumentas jau yra lavintas šiose diapazono dalyse, taigi nėra diskomforto atlikti nedidelę žemesnę partiją.

- Paprastai mecosopranai veržiasi prie soprano partijų, ne atvirkščiai.

- Dainuoti Karmen niekada nesutikčiau. Aš - sopranas, ir psichologiškai - sopranas. Nesiruošiu nieko įtikinėti, kad galbūt ir galėčiau tą Karmen padainuoti.

Trumpai

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį atliekant Grafienės vaidmenį Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje "Figaro vedybos" S.Stonytė buvo apdovanota "Auksiniu scenos kryžiumi". Praėjusį sekmadienį apdovanojimą atsiėmė jos vyras pianistas Jurgis Karnavičius. Solistė tuo metu kaip tik buvo įsitraukusi į "Figaro vedybų" intrigas LNOBT scenoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"