TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šilką ir akmenis prakalbinusi teisininkė

2015 11 28 6:00
Tapyba ant šilko jau devynerius metus yra neatsiejama teisininkės Auksės Poškuvienės gyvenimo dalis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Ką veikia laisvalaikiu notarai? Ilgus metus šį darbą dirbanti vilnietė teisininkė Auksė Poškuvienė negali atsakyti, kokia veikla užsiima jos kolegos, o štai ji atsiduoda savo pomėgiui piešti ant šilko. Be to, aplink moterį visada yra daug akmenų – notarė juos kolekcionuoja.

Teisininkės pomėgis marginti įnoringą šilką įvertintas ir profesionalų. Prieš dvejus metus avalynės dizainerė Rūta Rimšelienė paprašė Auksės aprengti šilko tunikomis jos batų kolekciją demonstruojančias manekenes. Tai buvo pirmas viešas notarės kurtų šilko marginių pristatymas. Šiandien A. Poškuvienei jau suteiktas meno kūrėjos statusas, o visą savo laisvalaikį ji skiria naujoms kolekcijoms rengti.

Auksarankės šeimos moterys

Tapyba ant šilko jau devynerius metus yra neatsiejama teisininkės gyvenimo dalis. Kai jos pomėgis tapo viešas dėl kolekcijų pristatymo, Auksė nuolat sulaukdavo klausimo: „Iš kur jis kilo?“ „Tada pradėjau svarstyti: tikrai, iš kur? Menas mano šeimoje niekada nebuvo akcentuojamas. Tačiau prisimindama vaikystę prisimenu ir savo močiutes. Viena puikiai siuvinėjo kryželiu, kita dar Smetonos laikais nuostabiai siuvo. Manau, jos abi buvo menininkės. Kryželiu siuvinėti rankdarbiai ir gražiai, kokybiškai pasiūti drabužiai yra tikras menas. Mano tėtis buvo puikus medžio drožėjas. Tiesa, darė tai tik savo malonumui, ne pragyvenimui. Mama virbalais mezgė ir vąšeliu nėrė didžiules nepaprasto grožio skaras. Taigi genų kombinacija, manau, ir lėmė, kad esu linkusi į meną“, – svarstė pašnekovė.

Nuo jaunystės Auksė mezgė drabužius sau ir šeimos nariams, darė atvirukus iš džiovintų gėlių. Sukosi iš padėties kaip ir daugelis sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, gyvenusių moterų, nes vienintelė išeitis gražiai atrodyti tuomet buvo pasisiūti ar nusimegzti norimą drabužį. Auksės spintoje visada jų kabėjo.

Aplankė ne laiku

A. Poškuvienė juokavo, kad pomėgis piešti ant šilko jos gyvenime atsirado netikėtai – ne laiku aplankius giminaitę, gyvenančią Naujojoje Akmenėje. „Kartą nuvykau pas ją nesitarusi ir užtikau piešiančią ant šilko, pritvirtinto prie didelio rėmo. Jeigu būčiau atvažiavusi prieš tai įspėjusi, tikrai nebūčiau išvydusi tai darančios. Spontaniškai paprašiau leisti pabandyti ir man. Nepaprastai patiko, todėl grįžusi namo iškart nusipirkau rėmą, šilko, kitų būtinų priemonių“, – prisiminė A. Poškuvienė.

Kiekvienas bandymas tapyti ant šilko vis tobulėjo, atsirado įvairios piešimo technikos. Teisininkė nuolat skaito specializuotus leidinius ir semiasi naujos patirties. Moteris lanko kūrėjų parodas, o būdama užsienyje būtinai užsuka į meno galerijas, kuriose eksponuojami gaminiai iš šilko. Įdėmiai apžiūri darbus, išstudijuoja, kokia technika jie atlikti, ir grįžusi namo pati imasi eksperimentuoti. „Kai dirbi diena iš dienos, ilgainiui tapymo ant šilko technika tikrai patobulėja. Galiu patvirtinti tai iš patirties. Ant dažų užbėręs druskos, cukraus, pašlakstęs šilką degtine ar konjaku, išgausi įmantriausių derinių ir faktūrų. Tai labai įdomus laisvalaikis, minčių įgyvendinimas“, – tvirtino Auksė.

Teisininkės naujausioje kolekcijoje „Šilko ruduo“ vyrauja piešiniai iš gamtos – lapai, jų margumas ir kitimas, įkvėptas noro pavaizduoti rudens spalvų gamą, jos kaitą.

Įnoringa medžiaga

Piešti ant šilko – tikras iššūkis menininkui. Ši medžiaga diktuoja savo sąlygas. Nuo šilko audimo, nuo jo storio priklauso, kaip sklinda spalva, kokios išgaunamos linijos. „Ant vienos rūšies šilko spalva skleidžiasi linijomis, ant kitos – kvadratais. Dar kitos rūšies medžiaga leidžia išgauti ryškiai apibrėžtą kontūrą. Taigi, jei sumanei konkretų piešinį, nebūtinai galėsi įgyvendinti tai, ką suplanavai“, – aiškino Auksė. Ji juokavo, kad supykus dėl nesėkmės šilką galima „bausti“ – padaryti papildomų potėpių, pritaikyti batikos techniką, sulankstyti ir išgauti geometrinį raštą, tačiau darbas vis tiek bus gražus. Visiškai sugadintų šilko gaminių, pasak Auksės, nebūna. Tiesiog pasitaiko, kad išeina kitaip, nei buvo sumanyta, bet vis vien gražu.

Prieš dvejus metus teisininkės pomėgis tapyti ant šilko įgavo naują postūmį. Anot A. Poškuvienės, ji vadovaujasi girdėta kinų patarle: „Kai ateina poreikis, ateina ir mokytojas.“ Notarės mokytoja tapo avalynės dizainerė R. Rimšelienė, paprašiusi Auksės sukurti šilko tunikų jos batų pristatymui. Taip moteris pradėjo kurti kolekcijas. „Rūtos dėka esu kviečiama, o kai kviečia, negaliu nuolat rodyti tų pačių darbų. Taip ir atsiranda naujos kolekcijos. Poreikis piešti ant šilko mane lydi nuolat, o kai, tarkime, pakviečia dalyvauti parodoje „Mūsų vestuvės“, negaliu rodyti paplūdimiui skirtų darbų. Šiai parodai sukūriau dvidešimt vieną vaikiškų suknelių modelį. Jas pademonstravo mažosios talkininkės, ir buvo entuziastingai sutiktos. Po tos parodos sulaukėme kvietimų pasirodyti Lenkijoje ir kitur“, – džiaugėsi Auksė.

Pasiūti iš šilko drabužį, kaip ir piešti ant jo, pavyksta ne kiekvienam. Čia taip pat pasireiškia šios gražios medžiagos įnoringumas. Ji prisileidžia ne kiekvieną siuvėją. Nors jaunystėje neblogai siuvo, Auksė nesiima šio darbo. Tai daro profesionali meistrė, kuriai šilkas paklūsta.

Teisininkės draugų aplinkoje juokaujama, kad jos atveju pasitvirtina patarlė apie batsiuvį, kuris pats yra be batų. Moteris prisipažino esanti plačios širdies, todėl daugumą savo darbų išdovanojanti. „Žinoma, turiu porą išeiginių suknelių, kelias skirtas paplūdimiui, bet jeigu kas įsivaizduoja, kad mano spinta prikimšta šilko gaminių, smarkiai klysta“, – patikino pašnekovė.

Auksei nereikia sukti galvos, ką dovanoti draugams gimtadienio, kokios nors šventės proga ar tiesiog tam, kad pradžiugintų žmogų, – ji visada pasirengusi dalytis savo sukurtais darbais. Beje, šilko gaminiai – puiki dovana ne tik moterims, šilkinis kaklaraištis tikrai suteikia džiaugsmo ir daugumai vyrų.

Akmenų apsupta

A. Poškuvienė sakė, kad jos aistra piešti ant šilko yra užvaldžiusi visą laisvalaikį, bet notarės darbas vis tiek visada bus pirmoje vietoje. Auksei nuo vaikystės teisininko darbas atrodė itin svarbus – pagelbėti žmogui, ir tai visuomet ją žavėjo. „Baigusi mokyklą nė nesvarsčiau kitų galimybių, tik teisę. Buvo žmogus, kuris man turėjo labai didelį autoritetą, į kurį norėjau lygiuotis. Tikiuosi, nenuvyliau jo, visada stengiausi dirbti sąžiningai“, – kalbėjo moteris.

Notarės darbo kabinete lankytojo žvilgsnį traukia įvairių akmenų gausa. Sacharos rožės, kiti įdomūs akmenukai guli tiesiog ant teisininkės darbo stalo, gražiai surikiuoti spintelių lentynose. Namie jų taip pat netrūksta. „Akmenų dažniausiai parsivežu iš įvairių kelionių. Matyt, tas poreikis atsirado iš pasivaikščiojimų pajūryje, kai pamačius gražų akmenuką apima nenugalimas noras jį pakelti ir parsinešti. Nors dauguma kolekcijos akmenų yra pačios parsivežti, turiu ir nemažai dovanotų. Bičiuliai, šeima, pažįstami žmonės žino mano pomėgį, todėl niekada nesuka galvos, ką dovanoti. Vienintelė sąlyga, kurią noriu, jog akmenį ketinantis dovanoti žmogus išpildytų, – kad tą minutę, kai pakelia jį nuo žemės, pagalvotų apie mane“, – šypsodamasi paaiškino Auksė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"