TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šimtas milijonieriaus V.Bubnio knygų

2008 10 14 0:00
Rašytojas prie paties padaryto inkilo kukučių šeimynai. 2002 m.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Jeigu kada susirinktų mano knygų herojai kad ir į Prienų kultūros centro didžiąją salę, man įkelti koją tenai neatsirastų kur, greičiausiai likčiau už durų", - šmaikštauja rašytojas Vytautas Bubnys naujoje autobiografinių esė knygoje "Tolimi artimi. At(si)vėrimai".

Ji prozininko kūrybos kelyje trisdešimtoji, o jei pridėtume perleidimus ir vertimus į kitas kalbas, - šimtoji. Jeigu sudėtume viso šimto tiražus, gautume... šešis milijonus. Vien romanas "Po vasaros dangum" pasklidęs 2 630 570 egzempliorių tiražu. Pasak autoriaus, šiandien retas pasaulinis bestseleris tokį surenka.

- Ar sunku buvo įpiršti leidyklai autobiografinį veikalą?

- Jokio vargo. Tai trečia mano knyga, kurios ėmėsi "Alma littera". Nors ji pasirodė neseniai, jau spėjau patirti, kad yra gerai perkama.

- Tai myli jus skaitytojai?

- Džiaugiuosi. Kartais fakto literatūra domina labiau nei romanas. Prabylu apie dalykus, kurie buvo ir tebėra vertinami skirtingai, tarkim, apie pokarį. Suprantu, kam nors gali nepatikti. Bet man visada baisi viena tiesa. Kas iš mūsų žino absoliučių tiesą ir viską iki galo išmano? Svarbiausia - siekiau būti atviras. Knygos paantraštė - "At(si)vėrimai".

- Viename puslapyje taikliai ironizuojate buvusius sąjūdininkus, kurie, prisimindami Atgimimą, statosi paminklėlį. O šis leidinys - ar ne paminklėlis? Juolab kad šimtoji knyga.

- Kad šimtoji, apsižiūrėjau vėliau, prašomas parašyti anotaciją. Dėl paminklėlio... Baiminausi, kad taip nenutiktų. Nesiekiau aukštinti savęs, dėtis visažiniu, stovėjusiu aukščiau kitų. Dabar išeina knygų, kurių autoriai suka tokiu keliu: jie išminčiai, jų vienintelių yra tiesa, visus jie gali peikti, kritikuoti - dar ir kokį paminklėlį statosi. O kai žinai, ką jie anksčiau dirbo, su kuo bendravo, kam tarnavo... Ką padarysi, žmogus silpnas. Nenoriu kaltinti, nes ir pats nesu šventasis. Į save irgi žvelgiu ironiškai ir savikritiškai.

- Kas nors pasakys: argi tikrai V.Bubnys anuomet buvo tikras drąsuolis, šitaip mėgo rėžti tiesą, kaip dabar rašo?

- Yra liudininkų - ne vienas aukštas anuometinis pareigūnas galėtų patvirtinti, kaip sakiau jiems į akis tiesą. Arba per Rašytojų sąjungos plenumus. Knygoje toli gražu ne viską pasakoju. Prisimenu, keliavome penkių asmenų delegacija į Čekoslovakiją, tarybinės literatūros dienų renginius. Mane - pirmą ir paskutinį kartą gyvenime - paskyrė delegacijos vadovu. Bratislavoje nuvedė į naftos perdirbimo įmonę. Paskui - susitikimas, man pirmam kalbėti. Iš įsiūčio drebančiu balsu piktinuosi: kas galėjo suprojektuoti šitokį kombinatą miesto teritorijoje, kad baisia smarve nuodytų žmones?! Kai pas mus panašią ketino statyti ant Nemuno kranto prie Jurbarko, Lietuva sukilo! Tyla... Dviejose tenykštėse leidyklose tada buvome sudarę sutartis dėl mano "Arberono" leidimo, bet praeina metai, antri, - nieko negirdėti. Vėliau sužinojau - per daug tąsyk buvo pakalbėta. Ryšiai nutrūko. Šito nutikimo į knygą nedėjau: sakys, prasimano. Daug tokių istorijų galiu papasakoti. Per mano ilgą liežuvį ryšiai nutrūko ir su lenkais - išverstas "Arberonas" leidykloje pragulėjo aštuonerius metus.

- Autobiografinėse esė peržiūrite ir kūrybą. Ar yra kūrinių, kuriuos norėtumėte iš viso išbraukti, užbraukti?

- Kelias pirmąsias knygas galėčiau. Tai buvo pati pradžia. Skyrelyje apie cenzūrą dėstau, kaip leidykla reikalavo stiprinti "Beržų svyruoklių", pirmosios mano knygos, "kolūkinę liniją". Kaip pradėjau stiprinti, taip ir nustiprinau. Norėjosi tą apysaką išleisti...

Džiaugiuosi, kad romane apie pokarį "Alkana žemė" pavyko pavaizduoti teigiamą partizano, rezistento paveikslą. Žinoma, šalia kaip atsvara buvo ir kitoks. Tik dabar perskaičiusieji šį kūrinį nustemba: kaip taip atvirai anais laikais galėjote parašyti?! Reikėjo rašyti. Kai ką išbraukė, bet esmė liko. Kitus romanus irgi braukė. Nesirengiu iš naujo redaguoti savo kūrinių. O štai romaną "Po vasaros dangum" norėčiau - tik ne perdirbti, bet iš rankraščio, kuris dabar tikriausiai archyvuose, išbraukti visus cenzorių taisymus, atkurti pirminį variantą. Per visas instancijas - glavlitas, saugumas, CK - buvo valkiota.

- Išrinkite, jūsų nuomone, geriausių, jums mieliausių savo kūrinių penketuką.

- Iš tarybinio laikotarpio pirmiausia minėčiau romaną apie senojo kaimo naikinimą "Po vasaros dangum". Paskui "Pilnaties valandą" - apie tai, kaip istorijos ratai laužo žmogų. Iš naujesniųjų - istorinį romaną "Teatsiveria tavo akys". Be jokios abejonės, "Balandžio plastėjime": jei iš visų kūrinių reikėtų išsirinkti vieną vienintelį, rinkčiausi šitą, nors veiksmas vyksta ne Lietuvoje, o griūvančioje Jugoslavijoje žiauriais karo metais.

- Kodėl neminit "Arberono"? Ar tik ne jis iš visų jūsų kūrinių bus sukėlęs didžiausią rezonansą?

- Ta mano apysaka - savotiškas lūžio taškas, paskatinęs konfrontuoti, kalbėti be užuolankų, nesitaikstant. Jaučiau didžiulį skaitytojų (ne vien jaunuomenės) palaikymą. Pasigirsiu - prieš keletą metų per Vilniaus knygų mugę mane užkalbinęs kaunietis prisipažino: neįsivaizduojat, kokią mums įtaką padarėt. Papasakojo, kad "Arberono" dvasios paveiktas jis, paskutinės klasės moksleivis, su draugais dalyvavo 1972-ųjų Kauno įvykiuose, kalantinėse.

- Trumpinys arberonas - jūsų kūryba ar kas pasufleravo?

- Pats nežinau, kaip atėjo į galvą sujungti tuos vardus. Ieškojau gražiai skambančio derinio, suradau jau įpusėjęs kūrinį. Poetas Antanas Miškinis man pasakojo, kad vartė Tarptautinių žodžių žodyną, ieškojo, kas tas arberonas. Paskui iš savęs pasijuokė.

- Dar labiau apysaką išgarsino Algirdo Aramino "Maža išpažintis" su Vytautu Kernagiu, vaidinančiu Beną.

- Buvau paprašytas parašyti scenarijų. Atsisakiau: nepajėgsiu, negalėsiu operuoti savo kūrinio. Juk supratau, kad teks atmesti ne vieną siužetinę liniją. Scenarijų parašė Icchokas Meras, tačiau tada jis emigravo ir jo pavardė buvo išbraukta.

- Jums dėl tos operacijos neskaudėjo?

- Labiau skaudėti širdį galėjo dėl "Po vasaros dangum" ekranizacijos. Vis dėlto pagrindinis romano akcentas - suluošintas Marčiaus Kreivėno likimas. Ekranizuojant svarbiausiu pasirinktas ne Kreivėnas, į kurį visą "dūšią" sudėjau, o jo sūnus Steponas, kuris išvyksta iš Lietuvos, veda ukrainietę. Klausiau Marijono Giedrio: kodėl? Suprask, sako jis, visko sudėti neįmanoma, o žiūrovui šeimos kolizijos visada patrauklesnės. Šiaip žiūrėdamas filmą stengiuosi atsiriboti ir pamiršti, kad tai pagal mano kūrybą.

- "Arberono" nebūtų, jei ne "Moksleivis"?

- Nebūtų.

- Tas žurnalas labai nusipelnė lietuvių literatūrai. Ne tik todėl, kad spausdino būsimųjų rašytojų kūrybą. Algimanto Zurbos, ilgamečio "Moksleivio" redaktoriaus, rezonansinis "Šimtadienis" - irgi žurnalo įtaka.

- Nesigailiu, kad padirbėjau tame žurnale: pajutau, kuo gyvena jaunimėlis, teko daug su juo susitikti, važinėti į mokyklas, dalyvauti pokalbiuose, atsakinėti į daugybę klausimų. Gaudavau šūsnis labai atvirų laiškų. Man redaktoriaujant "Moksleivio" tiražas perkopė šimtą tūkstančių.

- Grįžkime prie "Tolimi artimi". Turbūt sutiksite, kad gyvenimas su savo kolizijomis visada yra sudėtingesnis ir sodresnis nei galima perkelti į popieriaus lapą.

- Minėjau, kad vengiu dėtis herojumi. Gal kai kam pasirodys, kad keliu save ant pjedestalo, bet kaip kalbėti apie savo gyvenimą ir nepasakyti tiesos? Kitiems gali atrodyti, kad prikuriu.

- Arba kad tendencingai atrenkate faktus.

- O gyvenimas - jis buvo gana sudėtingas ir tikrai nelepino. Bet ir skųstis juo nederėtų. Net patys žiauriausi dalykai (tarkim, kai buvau sušaudytas) kūrėjui išeina į naudą. Apgailestauti, kad būtent taip įvyko, negaliu - gal taip ir turėjo būti, taip reikėjo. Dievo dovana yra viskas ir nenoriu kaltinti likimo, kad užkrovė man tą kryžių. Bet džiaugiuosi, kad likau gyvas.

- Išsivadavote iš to potyrio skaudumo?

- Nejutau jokios skriaudos. Ir anais laikais "biznio" iš to nedariau: žiūrėkit, mane šaudė "banditai", aš - kovotojas.

- Kaip jus sužeidė?

- Atsitiktinis dalykas. 1946 metų gegužę pakliuvau į stribų laukiančių partizanų pasalą. Neturėjau nė keturiolikos. Iššokau ant kelio, manau, pasiduosiu. Kulka kliudė koją. Tada prie manęs pribėgo, paklausė pavardės: eik, sako, į kitą pusę, nes čia gali nušauti. Šlubčiodamas einu. Šūviai iš už nugaros, man į pečius. Kad nebūtų liudininkų... Paskui Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Mama pasakojo, kad klasės draugai buvo laidotuvių vainikus nupynę.

Po to dar ne sykį esu susidūręs su mirtimi. Skendau Nemune. Ištraukė sąmonės netekusį, net nežinojau kas, nieko neliko atminty, tas žmogus tik prieš keletą metų prisipažino.

- Kitos skaudžios patirtys: pirmosios žmonos žūtis per autoavariją, jaunesniojo sūnaus mirtis. Gal Indija buvo parengta jūsų kelyje kaip nuraminimo nešėja?

- Tikrai, ji man buvo labai reikalinga. Kaip patvirtinimas to, dėl ko dažnai suabejodavau - mąstydavau ir nerasdavau atsakymo. Ir didelis atradimas - žmoguje esančios šviesos.

Apie Indiją su žmona Elena parašėme "Slaptingąją premą" - jos iniciatyva. Tiesa, perskaitęs, ką ji parašė, pasakiau, kad nebėra ko pridurti. Bet ji pasipriešino: kas pirks nežinomos autorės knygą - man reikia tavo pavardės. Taip nuginklavo. Tos knygos išėjo trys laidos.

- Indija jums dar neišblėso?

- Antrąsyk važiavome pasitikrinti: o gal pirmas įspūdis buvo klaidingas, gal tai tik pirmojo karto euforija. Bet ir antrąsyk patyrėme tą patį.

- Kaip jaučiate tai savo kasdienybėje?

- Atėjo vidinė ramybė. Pasidarė paprasčiau kontroliuoti save, lengviau priimti neigiamus pasaulio aspektus - nebėra panikos.

- Ar buvote pažįstami su Jurga Ivanauskaite?

Į pokalbį įsitraukia rašytojo žmona Elena Kurklietytė: - Ji labiau domėjosi budizmu, mes - induizmu. Man regis, Jurga labai blaškėsi, gal ją blaškė jos jaunystė, mes vis dėlto vyresni. Sprendžiant iš romanų, to, ko ieškojo, ji nesurado. Mes suradom. Ir tai neišblėso.

- Kada vėl važiuosite?

- Jau dukart buvom susikrovę lagaminus, turėjome ir vizas, ir bilietus, bet abu kartus nepavyko. Vadinasi, buvo nelemta. Reagavome labai ramiai. Pirmąsyk negalėjome išvykti dėl cunamio, kitąsyk dėl gripo.

- Gerbiamas rašytojau, ar nebuvo baisu, kai žmona ėmė rašyti savo romaną "Lyla"? Neatsirado konkurencinės įtampos?

- Priešingai - labai džiaugiausi. Apsidžiaugiau jau anksčiau, perskaitęs jos tekstą "Slaptingajai premai". Tik moters širdis gali taip jautriai atsiverti. Dabar leidėjai klausinėja, kada Elena atneš naują romaną.

- Yra ne vienas pavyzdys: vos žmona pradeda rašyti, pora išyra.

Atsako E.Kurklietytė: - Indija gerokai nugludino aštrius kampus. Tiesa, buities abudu nemėgstam. Tenka taikytis. Kai aš rašau, tą naštą kelia vyras. Klausiate, ar jis nepavydėjo? Čia labai retas atvejis sutuoktinių gyvenime, kad kitas, meistras būdamas, skatintų rašyti, nes iš tiesų tai didelė rizika. Neduok Dieve, parašysiu prastai ir visi vadins grafomane. Labiausiai bijojau pakišti jam kiaulę. Įsivaizduokit, V.Bubnio žmona parašo niekalą.

- Nebūčiau to leidęs - kad man "sarmatos" nepadarytum, - purto galvą V.Bubnys.

- Įdomu, kaip?!

- Tikrai, kaip? - klausia ir E.Kurklietytė.

- Būčiau nepataręs publikuoti, ir tiek. (Juokiasi.)

- Koks didžiausias jūsų laimėjimas dirbant Seime? Ar turite kuo didžiuotis?

- Neturiu. Kita vertus, ir nesigailiu, kad praėjau tą mokyklą, daug ką pamačiau iš arti. Nuėjau turėdamas vilčių, kad įstengsiu ką nors nuveikti kultūrai. Ketveri metai praėjo tarsi belangėje. Iš pradžių mane "pasiėmė" LDDP frakcija, nors nebuvau tos partijos narys, bet po pusmečio išėjau, tapau nefrakcionuotas. Nepatikau, kad ne visada kilnoju ranką kaip jie.

- Ar jūsų pusseserė Antanina Garmutė nepriekaištavo, ko apie tą LDDP trinatės?

- Nieko nėra sakiusi.

- Kokių įspūdžių patyrėte skaitydamas Alfredo Guščiaus monografinę apybraižą "Po aukštu dangum" apie save?

- Kai ji buvo rašoma, skaičiau gabalais. Stebėjausi, kaip įžvalgiai daug kas pastebėta. Įdomi polemika su kitais kritikais dėl kai kurių romanų vertinimo. O kai knyga pasirodė, buvo nelengva prisiversti ją skaityti: pernelyg viskas gražu ir gerai atrodė. Gal nereikėjo šitaip girti.

- Sumuojate visų savo knygų tiražus. Skaičiai įspūdingi. Kas juos taip išpūtė?

- Du mano kūrinius publikavo Maskvoje leidžiamas "Roman-gazeta". Kiekvieno jų tiražas - per pusantro milijono.

- Už milijoninį tiražą - milijoninis honoraras?

- Už išverstą romaną vidutiniškai sumokėdavo 3 tūkstančius rublių, tiražo dydis nesvarbu.

- Ar tiesa, kad ne vienas jūsų kartos rašytojas sunkiai taikstėsi su Nepriklausomybe, nes neteko honorarų?

- Sunku pasakyti. Kai kas ilgai tylėjo, matyt, buvo nelengvas metas viską pasverti, apmąstyti, persiorientuoti. Man šito persiorientavimo tikrai nereikėjo.

- O noro patylėti?

- Ne, nebuvo. Gal todėl, kad ėjau su Sąjūdžiu.

- Jūsų kūrybos kelyje nematyti pauzių.

- Didelių pauzių ir nebuvo. Bet išėjus pirmajai knygai apėmė keistas jausmas. Važiuoju iš Vilniaus į Kauną, kur tada gyvenau, ir svarstau: o kas, jei aš nieko daugiau neparašysiu (tikriausiai taip ir bus) ir liksiu su šita viena knygele. Tai koks aš rašytojas? Kurį laiką mane slėgė tarsi našta, net išrausdavau rašytoju pavadintas. Ir vėliau persekiojo panašūs pojūčiai - kad daugiau nieko nesukursiu. Sudedi visą save į kūrinį ir lyg į duobę įkrenti.

- Kiek parašote bute sostinėje ir kiek sodyboje Širvintų rajone?

- Anais laikais mėgau rašyti kūrybos namuose Dubultuose, Jūrmaloje. Visiška ramybė. O namie tik atsisėsk - tuoj skambučiai, susitikimai, renginiai. Tada atrodė, kad rašyti vien tik namie būtų sunku. Dabar neįsivaizduoju darbo kitur.


Vytautas Bubnys - garsus prozininkas. Gimė 1932 metų rugsėjo 9 dieną Čiudiškių kaime Prienų rajone. Vilniaus pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, mokytojavo Kaune, redagavo "Moksleivį", dirbo Rašytojų sąjungoje. Buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės, LR Seimo narys.

Išleido 15 romanų: "Alkana žemė" (1971), "Po vasaros dangum" (1973), "Nesėtų rugių žydėjimas" (1976), "Pilnaties valandą" (1980), "Piemenėlių mišios" (1988), "Atleisk mūsų kaltes" (1989) ir kt.; apsakymų ir apysakų, pjesę "Kaltė" (1971) - iš viso 30 knygų. Kūryba versta į rusų, čekų, lenkų, latvių, estų, vokiečių, anglų, kroatų, kazachų, tadžikų ir kt. kalbas. Už romaną "Balandžio plastėjime" 2003 metais apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"