TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šimtas tylaus gyvenimo atspaudų

2011 09 14 0:00
Alinos Ožič nuotrauka

"Bukontas?! Juk jis gyveno XIX amžiuje!" - pokštauja poetas Alfonsas Bukontas utriruodamas skaitytojų reakciją pamačius naują jo knygą - šimto eilėraščių rinktinę "Pirštų atspaudai".

Prieš keletą metų sudaryta knyga pasirodė tik dabar, atsiradus rėmėjui. Rinktinę A.Bukontas jau yra leidęs - 1997 metais išėjo "Penktas metų laikas". "Ten buvo ir vertimų, ir esė, - sako autorius. - Dabar norėjau vien tik poezijos ir siekiau, kad į "Pirštų atspaudus" pakliūsiantys eilėraščiai būtų tikrai mano. Dėl to knyga taip ir vadinasi. Pirštų atspaudai - unikalūs žymenys, pagal juos nustatoma asmens tapatybė. Atrinkau tokius eilėraščius, pagal kuriuos būčiau iškart atpažįstamas. Tokius, kur būtų galima nerašyti ir pavardės, bet vis dėlto būtų aišku, kas autorius."

- Jeigu būtų sudarinėję literatūrologai ar kolegos poetai (tokie žaidimai dabar labai mėgstami), ar labai skirtųsi rezultatas?

- Manau, skirtųsi. Man geriausiai matyti, ar eilėraštis tikrai mano. Nemažai atkrito formaliai gal ir nepriekaištingų kūrinių. Stengiausi atrinkti tuos, kokių nesukurtų niekas kitas. O pavardė nieko nereiškia. Jei eilėraščio nėra, neišgelbės nė pavardė.

- Sakoma, poetas per gyvenimą sukuria 5-10 gerų eilėraščių.

- Yra poetų, kurie ir tiek nesukuria. (Juokiasi.) Sigitas Geda mėgo kartoti, kad ir Maironis parašė tik vieną ar du gerus eilėraščius. Jo nuomone, "Vasaros naktys" jau tikrai nekelia abejonių. Mano ilgametis bičiulis Gediminas Jokimaitis taip ir sakydavo: rinktinę galima leisti tik iš kokių dešimties eilėraščių. Pats geriausias poetas daugiau nei dešimties gerų eilėraščių neparašys. Kiti bus savotiškas tiražavimas, atkartojimas. Ir tų storų knygų vis tiek niekas neskaitys. Bet ir jis neišleido tokios. Po jo mirties rinktinę sudarinėjo kiti, taigi išėjo stora. Man pasirodė, kad reikia šimto. Koks sprendimas geriausias, tikrai nežinau.

- Dar prieš keletą dešimtmečių poetai buvo išskirtinės figūros visuomenėje. Dabar nebent patys bando garsiai įrodinėti savo išskirtinumą.

- Baigęs mokyklą, galėjau rinktis įvairias specialybes, nes mokslai sekėsi, tačiau labiausiai traukė literatūra. Tais laikais poetai buvo tapatinami kone su dievais. Greitai tas suvokimas išblėso. Tapo aišku, kad išskirtinumas ir žinomumas brangiai įkainotas ir kad geriau neišsiskirti, bet tiesiog gyventi ramiai ir paprastai. Laikai buvo tokie, kad norint išsiveržti į priekį reikėjo kai ką atiduoti mainais. Nori, kad apie tave kalbėtų, nori būti keliamas? Malonėk teikti tam tikras paslaugas, atidirbk, pamink savo sąžinę. Supratau, kad man to nereikės, nesiveršiu užimti nei pozicijų, nei postų. Paskui paaiškėjo, kad tylus gyvenimas turi savų pranašumų. Tiesa, jis veikia psichiką - man gana nelengva išeiti "į žmones", reikia įveikti save. Man atrodo, kad neturiu pasakyti nieko daugiau negu žmonės žino. Galbūt jie yra išgyvenę ir patyrę daugiau už mane - kodėl turėčiau jiems kažką dėstyti? Jei skaitytojas eilėraštyje atpažįsta kokį nors sau svarbų ženklą, to užtenka. Tokio mūsų kontakto visiškai pakanka. Ir visai nereikia man atsistoti prieš jį ir vaizduoti, kad esu truputėlį aukščiau. Aš nesu aukščiau. Kai nėra tokių pozų ir vaidybų, nėra ir didelio veržimosi pirmauti, būti lyderiu. Rašai kaip sugebi, o jei matai, kad tuo metu nepavyksta, nedarai. Dabar žiūriu - šis tas padaryta. Daugybė dalykų - neplanuotai. Kas nors ima suktis galvoje, atsiranda entuziazmas, užsidegi ir padarai. O jei ne, neveiki nieko, vaikštai gatvėmis, ir labai gera, kai niekas nepažįsta ir nerodo pirštais. Net ir tie, kurie pažinojo, nebepažįsta. Mane labiau žino dėl dainų tekstų, o ne eilėraščių. Bukontas?! Jis juk gyveno XIX amžiuje...

- Tai leiskite dainų tekstų rinkinuką.

- Dainų tekstai parašyti konkrečiai muzikai. Kaip jie atrodys atskirai?

- Bet juk taip daroma - išleido Vytautas Bložė, Stasys Žlibinas, kiti.

- Visos mano dainos parašytos girdint tam tikrą muziką. Išklausai daugybę kartų ir ieškai, koks tekstas galėtų atitikti melodiją. Rašydamas eilėraštį esu visiškai laisvas, o čia - suvaržytas. Kai jau pajunti, kad muzika tave tiesiog neša, tada niekas nebevaržo. Bet atsietas nuo muzikos tekstas gali atrodyti varganas.

- Pavyzdžiui, "Gintarai" ("Tu užverk namų duris...") man visai neatrodo vargani.

- Bet tai ne poezija, o dainos tekstas. Išleisti kompaktinę plokštelę - taip, galima. Tai būtų gerų kompozitorių - Benjamino Gorbulskio, Teisučio Makačino, Mikalojaus Noviko, Viačeslavo Ganelino, Arūno Kulikausko - dainos. Geros dainos, bet jų tekstai - ne eilėraščiai. Buvo metas, kai dainos padėjo man išgyventi. Kai netekau darbo - buvau priverstas išeiti iš redakcijos, apie 1976 metus. Kompozitoriai, pamatę, kad mano tekstai gerai vertinami, atakavo nuolat. Kad daina būtų "paleista į apyvartą", aprobuota, vertino priekabi komisija: kiekvieną žodį, kiekvieną kirtį, kiekvieną garsą. Paskui patys dainininkai prašydavo tekstų: Janina Miščiukaitė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Ona Valiukevičiūtė. "Būna dienų" parašiau J.Miščiukaitės prašymu.

Dainos buvo linksmas pragyvenimas. Autorinis atlyginimas už jas kone dvigubai viršijo mano algą redakcijoje, todėl ir nebuvo skausminga ją palikti, kai buvau paprašytas išeiti kaip "ne to lizdo paukštis".

- Jūs pats dainuojate?

- Kai nuvažiuodavau į tėviškę, teta, per radiją girdėdavusi, kaip pristatant dainas minima ir mano pavardė, dažnai prašydavo padainuoti per visokius pasilinksminimus. Sakydavo: "Tu tik mums nenori dainuoti, bet per radiją tai dainuoji!" Taip, Lietuvos radijo fonduose yra apie šimtas dainų mano tekstais. Bet aš nedainuoju, nebent su kompanija.

- Pastaraisiais metais jūs labiau žinomas kaip vertėjas. Ar teberašote poeziją?

- Būna ilgų tarpų, kai nerašau - verčiu. Būna, nei verčiu, nei rašau. Tada daugiausia skaitau arba vaikštau nieko neveikdamas, bet tai irgi tam tikras darbas - daug kas klostosi galvoje. Nieko neužsirašinėju: nuo tų laikų, kai būdavo išverčiami, ištikrinami visi stalčiai, - jokių dienoraščių, jokių užrašų. Kas yra galvoje, tas ir yra. Ten viskas dėliojasi, formuluojasi ir vartosi. Keičiama irgi ten, ne ant popieriaus. Kas yra svarbu ten, niekada neužmirši - tuo įsitikinau. O jei atsitiktų, kad viskas dingtų drauge su tavimi, irgi ne tragedija.

- Ar po ilgo nerašymo nėra sunku vėl pradėti?

- Čia kaip važiuoti dviračiu - įgūdžiai nedingsta. Tik gal ištvermė menkesnė. Man nėra būtina rašyti kasdien. Tiesa, buvo laikas, kai skubėdavau eilėraštį užrašyti tuojau pat, nes manydavau, kad jis prapuls - kai mokiausi vidurinėje mokykloje Židikuose. Miesteliui MTS (mašinų-traktorių stotis) tiekė elektrą. Kartais ji dingdavo. Rašai eilėraštį, ir užgęsta. Tada apimdavo nerimas, kad viskas dings, pražus, nuskris - būtinai reikia užrašyti, kad ir tamsoje. Dabar taip nebeatrodo.

Mano tėviškė - Dapšių kaimas - po pačiais "Mažeikių naftos" kaminais. Prisimenu, kaip visi džiūgavo, kad naftos perdirbimo kombinatas stovės ne prie Nemuno, o prie Varduvos. Per rašytojų suvažiavimą Alfonsas Maldonis pranešė linksmą žinią: "Mes laimėjome, statys Mažeikių rajone". Plojo visi, išskyrus mane. Dar vaikystėje sapnavau tokį sapną: per dobilieną už mūsų sodo važiuoja didžiulis traukinys su raudonais ratais. Po daugelio metų beveik per tą vietą buvo nutiestas geležinkelis į gamyklą. Dieną naktį girdėti, kaip dispečeriai formuoja sąstatus.

- Ar kokie nors sapnai virto eilėraščiais?

- Sapnuodavau, kad skaitau labai gerą, puikiai skambantį tekstą. Prabudęs, kol dar atsimenu, stengiuosi užrašyti. Perskaitau - niekam tikęs. O sapne atrodė šedevras.

- Gal pasakytumėt, kam iš viso reikalinga poezija? Kam jums reikalinga?

- Ji reikalinga tiems, kurie be jos dūsta kaip be oro. Bet gyvena milijonai, kuriems jos nereikia.

Kultūra apskritai laikoma priedėliu prie gyvenimo, tiesiog komfortu. Mūsų politikai aiškina: jūs rašote, vadinasi, jums tai malonu, ir jūsų malonumo mums nereikėtų remti finansiškai. Mažai tautai tokia kultūros politikos samprata labai pavojinga. Kai žmonės praras savo tapatybę, tautiškumą ir kultūrą, neišgelbės joks geras ir blizgus gyvenimas. Galima sakyti, kad poezija nereikalinga, tačiau be jos įsivaizduoti kultūringą visuomenę nelabai pavyksta. Senovės Rytų tautos kultūringu žmogumi laikė tą, kuris mokėjo piešti ir rašyti eilėraščius. Tai buvo tam tikras žmogiškumo laipsnis.

Man kultūra reikalinga, aš ja naudojuosi nuo sąmoningo amžiaus.

- Ar domitės jaunųjų kūryba? Ar teisūs sakantieji, kad dabartinę poeziją vis sunkiau suprasti?

- Daugiau nei dešimt metų dirbau jaunimo žurnale, kasdien ant stalo rasdavau krūvelę laiškų su pluoštais eilėraščių. Taigi žinojau visus jaunuosius, turėdavau jiems atsakinėti. Dabar irgi žinau iš publikacijų kultūros leidiniuose. Jeigu žmogus skaito, tai ir supranta visokią poeziją, ji negali būti nesuprantama. Ji skamba, ji yra (arba nėra): yra muzika, yra idėja. Išraiškos priemonės gali būti sudėtingesnės, bet savo dvasia ir esme eilėraštis visada tas pats.

- Sakote, neatlikote to, ko iš jūsų tikėjosi anoji sistema...

- Taip, daug ką nuvyliau. Taip pat ir kolegas, maniusius, kad kasmet leisiu po knygą. Tokio tikslo neturėjau.

- Pats kuo nors literatūriniame darbe nusivylėte?

- Kadangi neturėjau tikslo lyderiauti, tai ir nenusivyliau. Gyvenimo rodiklis - ne knygos. Niekad neįsivaizdavau savęs tik kaip rašančio žmogaus. Man buvo svarbiau, kaip gyvenu, kaip jaučiu, kaip mąstau, kaip išgyvenu savo laiką ir ar galiu bent minimaliai išlikti doras, nieko neišduoti, niekam nepakenkti ir jaustis gerai, nesvarbu, kokia santvarka. Kad neslėgtų sąžinės priekaištai. Šiandien jaučiuosi normaliai: nors gyvenu tyloje, nuošalyje, nieko nebijau susitikti, nes niekas neturi man jokių sąskaitų. Tie, kurie anais laikais siekė įsiteikti, turbūt nelabai gerai jaučiasi. Ryžtis baisiems kompromisams vien tam, kad galėtum leisti knygas, būti žinomas? Knygos to nevertos. Yra žmogiškos vertybės, joms pirmenybė. Todėl man ir svarbu, kiek aš šiuo požiūriu gyvenu kokybiškai. O kad po savęs paliksiu ne šimtą dvylika ženklų, o kokius du, ne bėda. Svarbu padoriai gyventi. Vienas bičiulis prieš mirtį pasakė: "Dievas mane globojo, nes nuo jo nurodyto kelio pernelyg nenukrypau."

- Klausydamas jūsų spėlioju, ar rašysite memuarus. Ko gero, ne.

- Atrodo, ne. Apie tai jau kalbėjomės leidykloje "Tyto alba".

- Dabar yra jų paklausa, gal netgi mada.

- Iš mūsų pokalbio turėjot suprasti, kad nieko, kas madinga, nedarau.

- Tarp jūsų vertimų išskirtinę vietą užima "Bhagavadgyta".

- Tai šviesa, mane lydėjusi nuo jaunystės. Rytų mokymai suteikė daug vidinės stiprybės. Juk tai ir dėl jų sieloje niekad nebuvo labai sutemę. Buvo daug lengviau. Ir tas laikas, kuriame gyvenome, jau nebeturėjo lemiamos reikšmės. Atsilaikyti galima bet kokiais laikais. "Bhagavadgyta" mokė riboti save, nesivaikyti laikinų vertybių. Ją pradėjau skaityti kokių trisdešimties metų. Ilgainiui ėmiau mąstyti, kaip tai galėtų skambėti lietuviškai. Vėliau pabandžiau ir versti. Nei planuotas, nei kam nors įsipareigotas darbas. Per dieną išversdavau gal tik keturias eilutes, bet jei jos gerai skambėdavo, būdavau patenkintas.

- O jei būtų buvęs užsakymas, terminai?

- Mane slegia ir kankina, jei reikia skubėti. Dirbant redakcijose kai ką reikėdavo ir per naktį padaryti. Dabar nėra tokio reikalo. Jei matau, kad tekstas nebus ypatingas, paprasčiausiai jo nerašau. Jeigu jis, nugrimzdęs į pasąmonę ir keliskart ten persivertęs, vėl kada nors iškyla, užrašau. Visai nugrimzdo - ir gerai, dėl to pasaulis negrius. Jei nebus dar penkių knygų, kurios galėjo atsirasti - na ir kas? Būtų ne penkios, o dešimt. Tik tiek.

- Pajutote kokią nors verstų tekstų įtaką originaliai kūrybai?

- Ne, jokios tiesioginės įtakos. Levas Karsavinas - ne tiek poetinis, kiek žmogiškas pavyzdys. Jo poezijos vertimai - labiau žmogiškas aktas. Ir kalėjime, ir lageryje jis liko ištikimas savo principams, jų neišdavė.

Mošės Kulbako poemą "Vilnius" perskaičiau paragintas Emanuelio Zingerio. Toks įspūdingas kūrinys, parašytas tokio jauno žmogaus! Lankydamasis Izraelyje, susitikau su jo dukra, gavau iš jos daug nuotraukų, dokumentų - viskas buvo panaudota antrai poemos laidai. Tai dalykai, kurie klostosi tarsi savaime, natūraliai, pagal planą to nepadarytum.

- Teisingai pastebėta, kad esate įvaldęs tiek klasikines eilėraščio formas, tiek verlibrą. Kam pirmenybė?

- Specialiai pasižiūrėjau, koks tų formų santykis "Pirštų atspauduose". Per pusę. Jau nuo pirmo rinkinio panašiai. Bet ne forma svarbiausia. Pati poezija, dvasia. Forma kaip molis - reikia, kad jis būtų išdegtas geroj ugnyj.

Trumpai

Alfonsas Bukontas - poetas, vertėjas. Gimė 1941 metų rugsėjo 11 dieną Mažeikių rajone, Dapšių kaime. 1964 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Mokytojavo, dirbo "Literatūros ir meno", "Jaunimo gretų" redakcijose. Išleido poezijos rinkinius: "Slenkančios kopos" (1967), "Piešiniai ant vandens" (1972), "Mėnulio takas" (1977), rinktinę "Penktas metų laikas" (1997). Parašė daugiau nei 100 dainų tekstų. Išvertė senovės indų poemą "Bhagavadgyta", M.Kulbako poemą "Vilnius", L.Karsavino, R.M.Rilke's, J.W.Goethe's, A.Puškino, A.Bloko, K.I.Galczynskio, T.Rozewicziaus ir kt. autorių poezijos. Redagavo žurnalus "Naujoji sąmonė" ir "Indra". Jotvingių premijos laureatas (2000).

1990 metais Maskvos leidykla "Sovetskij pisatelj" išleido A.Bukonto poezijos knygą "Poka letit strela" ("Kol skrieja strėlė").

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"