TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šios dienos dalis

2011 05 04 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Ištrauka iš spaudai rengiamos rašytojo portretų eskizų knygos.

Kai anais laikais mano romanai pasklido po Sovietų Sąjungą ne vien rusų kalba, kai jie pasiekė užsienio skaitytojus, ne aš ieškojau pažinčių su įvairių tautų rašytojais, bet jie patys susirasdavo mane, dar dažniau draugėn suvesdavo išvykos į įvairias konferencijas, pasitarimus, knygų pristatymus. Tokiu būdu su plunksnos bičiuliais susitikti ir suartėti atsirasdavo nemažai progų.

1978 metais romanas "Po vasaros dangum" pasirodė slovakų kalba. Gavau vertimo egzempliorių, atsiuntė Bratislavos leidykla "Slovensky spisovatel". Netrukus iš minėtosios leidyklos gaunu kvietimą atvykti į susitikimus su skaitytojais. Žinoma, viskas ėjo per Maskvą. Tad paskambino iš Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos ir sužinojau, kad į Bratislavą kviečiami dar Vasilijus Belovas ir Vasilis Bykovas. Klaust neklausiau, tačiau pats nusistebėjau, kodėl keliausime trise, kai išleistos šešių tarybinių autorių knygos. Paskui nusišypsojau sau: negi todėl, kad pagal alfabetą sąrašėlyje mes pirmieji ir visų trijų pavardės prasideda didžiąja "B". Be abejo, likau patenkintas, nes abu būsimus bendrakeleivius pažinojau ne tik iš jų kūrybos. Ypač V.Bykovą.

Kada ir kur mudu pirmąkart susidūrėme, šiandien sunku pasakyti, tik tiek žinau, kad jį užkabino mano "Alkana žemė". Tarsi dabar girdžiu, kaip jis pasakė: "Zacepilsa za tvoj roman". Dar pridūrė keletą gerų komentarų, tada suko kalbą į savo gyvenimo dienas Lietuvos pašonėje Gardine, neretus apsilankymus Druskininkuose. Bet irgi trumpai. Svarbiausia, pridūrė, negalėjęs Gardine ilgiau gyventi todėl, kad po apysakos "Mirusiems neskauda" prasidėjęs stiprus puolimas. Ir ne tik vietos spaudoje. Net keletą kartų išdaužė buto langus. Nėra abejonės - pasamdytieji. "Klausi, kodėl puolė? Knyga užkliuvo seniems ir ordinuotiems karo veteranams, tačiau svarbiausia - viskas buvo organizuota iš aukščiau. Ir iš Minsko valdžios, ir iš Maskvos. Visos tos atakos pats aršiausiasis buvo toksai V.Sevrukas. Kodėl apysakoje neparodžiau komunistų partijos vaidmens, kodėl tiek skausmo kariuose, abejonių..." Mostelėjo ranka, nukratė ją, net į kelnių klešnę brūkštelėjo, tarsi nusivalydamas kokį prilipusį voratinklį ir vėl grįžo prie mano "Alkanos žemės".

Po keleto metų vyko Sovietų Sąjungos rašytojų suvažiavimas Kremliaus didžiojoje salėje. Trečiądien per pertrauką išeinu pasižvalgyti, pasivaikščioti po seną parką. Pliskina karšta liepos pabaigos saulė, laimė, platūs takai veda tirštais pavėsiais. Iš tolo matau artėjantį V.Bykovą. Jau vakar buvome susitikę ir persimetę keletu sakinių. Dabar jis atsiskiria nuo grupelės savo kolegų, prieina prie manęs.

- Dar nepabodo suvažiavimas, Vyte? Koks įspūdis vakariečiui?

Ne pirmas kartas jis mane pavadina "vakariečiu". O ir mano vardas - Vytė. Šis vardas man net patinka. Gal todėl, kad primena brazdžioniškąjį Vytę Nemunėlį. Savaime aišku, apie tai nesu užsiminęs.

- Įspūdis, - sakau, - ne koks. Malimas pakeltomis, net tuščiomis girnomis.

- Taigi sušaukė atlikti pareigą. Tik kam ta pareiga? Kvorumui? Nuo tokių iškilmingų šnekų gal atsiras daugiau gerų knygų? Nė velnio.

- Siekia sustyguoti pagal nubrėžtą liniją.

- Žinoma, to tik ir nori. Generolai visų pirma mato save, o tik paskui dėbteli į pilkus kareivėlius. Kaip Lietuvoje gyvenimas, kokios nuotaikos?

Ką aš galiu trumpai pasakyti? Tačiau V.Bykovas ir nelaukia bent kiek platesnio atsako, įsileidžia kalbėti, kas jį dirgina. Skaudžiausia jam, kaip metai iš metų vis labiau išstumiamam baltarusių kalba, kaip sąmoningai mažinami baltarusiškų knygų tiražai. Įstaigose kalbama tik rusiškai, mokyklose dėstoma irgi tik rusiškai. Aš pasidžiaugiu, kad Lietuvoje - priešingai, lietuviškas žodis neslopinamas. Be abejo, kiek sušvelninu, bet norisi pasididžiuoti. Dar pridedu: koks buvęs aršus Maskvos spaudimas vidurines mokyklas padaryti mišrias, po vienu stogu sukišti lietuviškas ir rusiškas klases. Atsispyrėme, nepasidavėme.

Vasilis sulėtina žingsnį, paskui sustoja pasisukdamas į mane, apsižvalgo, ir aš išgirstu tai, ko ir susapnuoti nebūčiau galėjęs. Ir dar kur išgirstu? Kremliaus rojaus sode.

- Klausyk, Vyte, kiekvieną dieną jūs, lietuviai, turėtumėt dėkoti Dievui, kad aštuonioliktųjų metų revoliucija Lietuvoje žlugo, kad prieš ją atsilaikėte ir kad du dešimtmečius turėjote nepriklausomybę. Visai kita jūsų tautinė sąmonė, vyresniųjų atmintyje gyvi prieškario metai, seneliai, tėvai visa tai perduoda vaikams, anūkams. Todėl ir viskas pas jus kitaip, niekas per daug nenugyventa, neišbarstyta, neužmiršta. Tai ne pas mus, Baltarusijoje.

Vėl plačiai apsidairo ir pastebi, kad parko takai ir skvereliai ištuštėję, pasižiūri į laikrodį - pietų pertrauka pasibaigusi. Grybšteli man už alkūnės.

- Kaip manai, Vyte, gal praleidžiame šį posėdį. Į gyvą kaulą įsiėdė tos tuščios kalbos. Brežnevo garbinimai ilgiausiais plojimais. Svečiai iš užsienio irgi prisitaiko prie parado. Net iš tribūnos pagarbina, žinoma, tokie daugiausia ir sukviesti.

- Pritariu, Vasiliui. - Norėčiau jį pavadinti Vasia, kaip jis mane - Vyte, bet susituriu, vis dėlto jis už mane gerokai vyresnis, perėjęs fronto kelius.

Susėdame po storuliu, plačiai išsikerojusiu klevu.

- Manau, esi girdėjęs: neretai Pegasu jodinėja raiteliai be galvų. Turime tokių tiek ir tiek. Pasitikiu tavim, Vyte, tad apie vieną tokį... dailininką Michailą Savickį. Jaunystėje kalėjo nacių lageryje. Grįžęs Baltarusijon, pasinėrė į tapybą, nustebino nauju, netikėtu braižu, bandė surengti parodą, bet atsidūrė Sibire. Keturis kartus iš lagerio bėgo ir vis buvo sugautas. Tik po Stalino mirties parsirado. Kas pripažins tremtinio darbus, o dar jeigu juose nėra pašlovinimų. Pasigrumdęs, nusivylęs M.Savickis ėmėsi tapyti darbo pirmūnus, šventinius paradus, didžiulius Lenino portretus. Ir iškopė. Šiandien jis Respublikos liaudies dailininkas, ordinuotas, netgi Aukščiausios tarybos deputatas. Štai kaip. Štai kaip galima sužlugdyti buvusį tikrai gerą dailininką.

- Ne vienas panašiu keliu pasuko ne tik pas jus, bet ir Lietuvoje, - pritariu.

Ramiai šnekučiuojamės apie lietuvišką prozą, apie baltarusišką, užsimenu apie jo apysaką "Obeliskas", kurią neseniai perskaičiau. Tai išskirtinio tikrumo knyga apie karo metus, sakau.

- Užtat Baltarusijoje iki šiol daug kam nepatinku. O juk rašau pirmų pirmiausia paprastam skaitytojui, noriu, kad jis mano knygas skaitytų savo kalba, kad nuo jos nenutoltų. Kad vaikai baltarusiškai skaitytų ir kalbėtų.

***

Vėliau bent porą kartų teko su V.Bykovu ilgėliau bendrauti, o štai dabar vienoje traukinio kupė trinksime į Bratislavą. Žinoma, drauge ir V.Belovas.

Bratislavoje pirmieji žingsniai į leidyklą, išleidusią mūsų knygas. Ilgi pokalbiai, dar ilgesni pasisėdėjimai kavinėse. Vyno taurės vis pripilamos ir pripilamos, juk reikia išgerti - "Už draugystę!" Vakare pastypinėjame po miesto centrą ir grįžtame į viešbutį. V.Belovas pasiskundžia: "Velniai griebtų, o jeigu šitaip visas septynias dienas! Ir kiekvieną dieną vaišės!" Jis norėtų kuo daugiau turėti laisvo laiko ir pats susipažinti su slovakų sostine, net su žmonėmis gatvėje. V.Bykovas, senas kareivis, ramina: "Karą, badą atlaikėme, atlaikysime ir šią savaitėlę". Užkopę į trečią aukštą susimetame V.Bykovo kambaryje ir skeliame anekdotus. Nors ir vienas, ir kitas sakosi neprisimeną jų, tačiau anekdotai kaip iš maišo traukiami. Šis bei tas ir iki šiol išliko.

V.Bykovas: Čiapajevas sugavo šnipą. Kaip jį nuteisti? Siūlo Petiai: "Iš vakaro sugirdyk jam butelį degtinės, iš ryto neduok atsipagirioti". O Petia: "Bet mes ne kokie sadistai, geriau sušaudyti".

Prideda V.Belovas: Paskaitininkas kalba, kad tarybų valdžia susikurs ten ir ten, kaip socializmas nugalės pasaulyje. Subruzda vienas klausytojas: "Bet kaip būtų gerai, jeigu socializmas įsitvirtintų pragare, tuomet pragaras taptų rojumi: tai smalos nebūtų, tai malkų trūktų, o jei atsirastų ir viena, ir kita, tai velniai girti voliotųsi".

Rytą išsitrenkiame į keturių dienų kelionę po Slovakiją. Kasdien po vieną ar du susitikimus klubų ar kultūros namų salėse. Įvairiuose miestuose, miesteliuose. Atmintin įsėdo ne šie susitikimai ir šnekos prie vyno taurių. Išliko tai, kas širdį palietė. O labiausiai - apsilankymas, sakyčiau, lietuviškuose Pirčiupiuose - dviejuose kaimuose Aukštųjų Tatrų papėdėje. Abu tie kaimai - Kliako ir Ostryj Gruno - sudeginti drauge su žmonėmis 1944-ųjų žiemą, karui jau ritantis į pabaigą. Nemažai šių kaimų jaunų vyrų buvo pasitraukę į kalnus ir tapę partizanais. Kliako kaimas vasario 22-ąją, šeštadienio vakarą, gavo žinią apie gresiantį pavojų, tačiau žmonės, daugiausia tikintieji, negalėjo įsivaizduoti, kad sekmadienį tai galėtų įvykti. Dalis vyrų vis dėlto dingo iš namų. Rytą moterys, vaikai, senukai susirinko į bažnytėlę, meldėsi. Perpiete kaimą apsupo fašistų baudžiamasis būrys, visus suvarė aikštelėn prie kalno uolos. Atskubėjęs kunigas bandė įrodinėti vokiečiams, kad šie žmonės niekuo neprasikaltę. Kunigas buvo grubiai atstumtas, grįžo prie savo parapijiečių, atsistojo jų priekyje. Sutratėjo kulkosvaidžiai, automatai. Žuvo aštuoniasdešimt keturi.

Nuvykome į netoliese esantį Ostryj Gruno kaimą. Tuo pat metu buvo sušaudyti šešiasdešimt septyni. Dabar čia iškilęs paminklas visiems šio regiono nužudytiesiems. Stovime prie monumento nuleidę galvas. Aš vis dirsčioju į V.Bykovą, matau jo persimainiusį veidą, prie širdies prispaustą ir nervingai krūpčiojančią ranką. Esu tikras - jis visas, savo kūnu ir siela šią minutę buvo Baltarusijoje, kurios kaimų žmonės buvo dar aršiau naikinami. Jis su jais, savaisiais, jis su visa savo kūryba, atskleidžiančia žmogaus kančią, o drauge parodančia ir jo viltis, tikėjimo kibirkštėles.

Susitiko mūsų akys, V.Bykovas tik palingavo galva. Automobiliui pajudėjus ištarė: "Už viską baisiausia, kad ranka pakeliama prieš nieko dėtą žmogų, ypač prieš vaikus". Vasilis nuolat gyveno šia mintimi, kurią aš po trejeto metų aptikau jo naujoje apysakoje "Migla". Du partizanai gauna užduotį sušaudyti išdaviką. Per visą kūrinį motyvuota, psichologiškai gili analizė, ar tasai žmogus, įvardytas išdaviku, iš tikro yra išdavikas. O jeigu jam mesti įtarimai tėra vien kažkieno pyktis? O jeigu jis tikrai yra nekaltas? Tiesos paieškos, humanistinės idėjos tvirtinimas - apysakos šerdis.

Grįžę į Maskvą jau vėlų vakarą atsisveikinome su V.Bykovu, o su V.Belovu, sėdę į taksi, nulėkėme į Rašytojų sąjungos viešbutį Vorovskio gatvėje, gavome po kambarį, o iš paties ryto šnektelėjome. Apie kelionę neužsiminėme, žinojau, Vasilijus nebuvo ja patenkintas, atvirai gailėjosi sugaišto laiko. Prisiminė savo gimtąjį kaimą šiaurėje prie Vologdos, po dienos kitos iškeliausiąs į jį, o dabar norįs kuo greičiau ištrūkti iš Maskvos. "Man čia viskas svetima, slegia, juk aš tikras kaimietis. Tiesa, užšoksiu pas vieną savo krašto žmogų, žada parodyti ikonų. Aš jas kolekcionuoju. Kai pradėjau kadaise jas rinkti, motina pasišaipė: koks tu komunistas? Dabar jai patinka, kad visos sienos nukabinėtos ikonomis. Arba - susirengiu į užsienį, žmona zirzia: parvežk tą ir tą, dukra prašo, sūnus, o motina nieko niekada nepaprašė. Tik sugrįžk, sūnau. Kai važiuodamas į Slovakiją atsisveikinau, ji peržegnojo mane ir vėl: tik sugrįžk. Sugrįšiu, ir ji bus laimingiausias žmogus."

Apsikabiname, palinkime kits kitam gero kelio.

Ar susitikome dar kada? Lygiai po dvidešimties metų. 1989-ųjų vasarą Sovietų rašytojų sąjungos antrajame aukšte. Tik išeinu iš užsienio keliones tvarkančios kontoros (ryt rytą turėsiu išskristi į Suomiją), ir išvystu: tiesiai į mane artėja V.Belovas. Kaip ėjo, taip būtų ir praėjęs, po kelių minučių pamanysiu. Dabar gi aš pastoju jam kelią:

- Būk sveikas, Vasilijau!

- Sveikas, - atsakė atsainiai, paspaudė mano ištiestą ranką, aštriu žvilgsniu perrėžė. - Sakyk, Bubny, kas ten pas jus Lietuvoje dedasi?

- Gyvenimas kaip gyvenimas, - berniokiškai gūžtelėjau pečiais, nors pašokusi mintis viską nuspėjo.

- Tai ką jūs?.. Ką?.. Gal norit griauti Tarybų Sąjungą? Neišdegs, Bubny!

- Vasilijau, tikriausiai esi blogai informuotas, - bandžiau švelninti jo puolimą.

- Aš žinau, ką kalbu. Susiorganizavote kažkokį Liaudies frontą ar kaip ten, nesvarbu. Gal ir pats priklausai? Skaičiau, kad ir rašytojų prilindę. Visame Pabaltijyje šitaip.

Nemačiau jokios prasmės slapukauti.

- Taip, aš esu vienas iš Lietuvos sąjūdžio... - žodį Sąjūdis ištariau lietuviškai, nežinojau, kaip rusiškai pasakyti. - Esu vienas iš steigėjų. Taip, Vasilijau.

- O kad Rusija jums visada tiesė brolišką ranką, kad ir dabar tiesia... Tai reikia smogti per tą ranką? Gal net nukirsti?

Sukando dantis ir nutolo neatsigręždamas.

***

Iš mano šių dviejų tarybinės prozos autoritetų liko vienas, V.Bykovas. Jokiu būdu nesakau, jog aš taip persiverčiau, kad būčiau iš savo bibliotekos išmetęs V.Belovo, Valentino Rasputino ar Čingizo Aitmatovo knygas, kai kurias net su autografais. Jų nepaprastą talentą gerbiau ir šiandien gerbiu, tvirtai tikėdamas, kad rašytojo politiniai pakrypimai nesumenkina kūrybos, jeigu ji iš tikro gera. Kad dar kartą tai patikrinčiau, gerokai vėliau lietuviškai perskaičiau V.Belovo naująjį romaną "Išvakarės". Tai epinis romanas, kaip pat autorius pažymi, "20-ųjų metų kronika" (suprantame, XX a.), kurioje kaip tikras realistas tapo šiaurės Rusijos, savo gimtojo krašto, panoramą "kolchozų" kūrimo išvakarėse: matome kaip brutaliai kaimiečiai buvo verčiami atsisakyti to, kas jiems šventa - ką turėjo iš tėvų ir senelių, ar patys buvo savo prakaitu užgyvenę. Iki šiurpo atskleidžia, kaip siautėjo "teisėjų trojkos", kaip areštavo žmones, trėmė. Romanas atviras, gilus.

Daugiau nėsyk nesusidūriau su V.Belovu, tačiau su V.Bykovu - teko. "Perestroikos" metais jis tapo atviras nepriklausomybės šalininkas, vėliau - jos kūrėjas Baltarusijoje, o dar po metų kitų - vienas pačių aktyviausių A.Lukašenkos kritikų.

Mes vienas kito niekada nepamiršome. Dar 1984 metais, kai artėjo rašytojo 60-metis, paskambino man iš Minsko baltarusiškojo "Literatūros ir meno" redaktorius ir paprašė parašyti straipsnį apie jubiliatą. Atsikalbinėjau, nesijaučiau galintis tvirtai ką nors pasakyti apie šį rašytoją. Tada redaktorius atvertė kortą: pats V.Bykovas rekomendavęs mane. Sutikau, netrukus pasijutau įklimpęs: ar pavyks, ar nenuvilsiu Vasilio. Iš naujo pervertęs jo knygas, kurias turėjau, prisiminęs išvyką į Slovakiją, parašiau: "Karo epopėjos kūrėjas". Galėčiau visą tą straipsnį pacituoti nerausdamas. Apie V.Bykovą dėsčiau tiesą, kaip ir jis tiesą liudijo apie karo metą, apie žmogaus skausmą, moralinį, dvasinį tvirtumą. Išdrįsau pasakyti, kad V.Bykovo visų knygų meninis turinys sudaro tokį ryškų paveikslą, kuris iškyla šalia Levo Tolstojaus "Karo ir taikos". Dabar galiu dar pridurti: jei L.Tolstojus tapė ir karo vadų, generolų paveikslus, tai V.Bykovas vaizdavo tik eilinį karį, paprastą kaimo žmogų, kuris liejo kraują, kuris viską pakėlė. Jokiems tarybiniams vadams jis nejautė nė menkiausios pagarbos.

Kai Sąjūdžio metais su V.Bykovu mūsų Rašytojų sąjungoje buvo surengtas susitikimas, pilnut pilnutėlei salei jis kalbėjo, jog tvirtai tinkintis, kad netolimoje ateityje, po metų kitų, Baltarusija taps nepriklausoma demokratinė valstybė. "Jūsų Sąjūdžio ir mūsų Liaudies fronto siekiai yra visiškai panašūs." Šie jo žodžiai buvo palydėti ilgų plojimų. Deja, kaip žinome, komunistinė reakcija palaužė taurius siekius. 1994 metų rudenį V.Bykovas vėl lankėsi Vilniuje. Susitikome, daug ką prisiminėme, net mūsų atvirą pokalbį Kremliaus parke. Jis ir vėl kalbėjo Rašytojų klube. Kalbėjo apie įsigalėjusią komunistinę diktatūrą, apie į kalėjimus sukištus pačios liaudies išrinktus Aukščiausiosios Tarybos deputatus, apie grąžintą cenzūrą. "Kodėl pas mus viskas taip sunkiai juda? Kur mūsų tautos sąmoningieji, kur mūsų šviesiausi protai? - klausė ir atsakė: - Dauguma - Kuropatuose. 1937-1941 metais ten buvo sušaudyta 25 tūkstančiai žmonių, daugiausia inteligentų. O kiek žuvo Sibiro, Šiaurės lageriuose? Vis dėlto aš tvirtinu: Aleksandro Lukašenkos šalininkų pergalė laikina, Baltarusija nenurims, kol nelaimės".

Baltarusijos skaitytojai negaudavo naujų V.Bykovo kūrinių, nes leidyklos vis atidėliojo jų rankraščius, o patį rašytoją siundė, pjudė tas pats V.Sevrukas ir kiti aršiausi komunistai. Neapsikentęs Vasilis paliko Baltarusiją. Gavęs Suomijos PEN centro kvietimą, kurį laiką gyveno Helsinkyje, bet ilgai neištvėrė ir grįžo į savo kraštą. Rašytoją moraliai palaikė ne viena užsienio šalis, o Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija oficialiai kreipėsi į Baltarusijos vadovybę liautis persekiojus pasauliui gerai žinomą kūrėją. Deja, deja. Jis buvo kviečiamas gyventi Latvijoje, net Kazachstane. Kai prieš keletą metų Vilniuje vyko Lietuvos ir Baltarusijos kultūros dienos, atvažiavusių svečių paklausinėjęs išgirdau, kad V.Bykovas labai norėjęs rasti prieglobstį Lietuvoje. Buvo perduotas raštas Užsienio reikalų ministerijai, tačiau atsakymo nesulaukta. Ar tai tiesa, atsakyti negalėjau, nors prisipažinau: patikėti norėtųsi. V.Bykovas vėliau gavo kvietimą į Vokietiją ir išvyko. Po pusmečio persikėlė į Čekiją. 2003 metais, sunkiai sirgdamas vėžiu, grįžo į Minską ir geležinkelio stotyje pasitikusiems pasisakė, jog parvažiavo tik todėl, kad būtų palaidotas tėvų žemėje. Po dviejų savaičių mirė. Pašarvoti nebuvo leista jokioje didesnėje salėje, teko tenkintis Rašytojų sąjungos "kišene". Į kapus lydėjo apie 50 tūkstančių minia, nors įvairiais būdais buvo kliudoma dalyvauti laidotuvėse.

***

2009-aisiais V.Bykovui sukako 85-eri. Tikėjausi spaudoje, ypač literatūrinėje, aptikti bent trumpą straipsnelį apie šį žodžio meistrą, kovotoją už tiesą, demokratiją, buvusį Lietuvos ir daugelio mūsų rašytojų bičiulį. Neišvydau. Neištvėręs pats parašiau. Maniau, pasiūlysiu kokiai nors redakcijai, tačiau netrukus tik palingavau galva: kam šiandien rūpi, pasakys, tavo V.Bykovas ar V.Belovas. O kam rūpi pas mus Latvijos ar Estijos, Ukrainos ar Gruzijos kūrybinės slinktys? Nebent kokį skandaliuką kas sukeltų. Tačiau šia prasme mes vis dar ne europiečiai, nesugebame pasismeigti ant savireklamos iešmo.

2010

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"