TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Širdžiai mielo kelio ieškojimai

2012 11 17 5:58
Politikos apžvalgininkas S.Spurga sovietmečiu rinkosi studijas, neturinčias ideologinio prieskonio.

Būna, kad žmogus stoja studijuoti ne tai, kas patinka labiausiai. Arba baigia norimus mokslus, bet galiausiai pajunta, kad trokšta kitokios saviraiškos. Kodėl ir kokius sprendimus tokiais atvejais priima ir kaip pakeičia savo gyvenimą, pasakoja žinomi žmonės. 

Tokiais atvejais tenka pradėti nuo pradžios, mat nėra ne tik patirties, bet apskritai trūksta įgūdžių ir žinių. Vis dėlto per atkaklumą ir labai trokštant pavyksta pasiekti savo tikslą. Apie tokius posūkius - žinomų žmonių pasakojimai: teatralo ir juvelyro Algio Mikučio, politikos apžvalgininko ir rašytojo Sauliaus Spurgos, turinčio mediko diplomą, ilgai mokytoja dirbusios verslininkės Irenos Matijošaitienės, dailininko Augustino Beinaravičiaus, kuris ėmėsi kavinių verslo.

Kūrybinės energijos perteklius

Algis Mikutis tuometėje Lietuvos konservatorijoje studijavo aktorinį meistriškumą. Vėliau jis baigė aukštuosius režisūros kursus Maskvoje ir Taline. Klausiamas, kodėl pasirinko aktorystę, A.Mikutis su šypsena teigia, kad kitur jo nebūtų priėmę, nes buvo chuliganas ir vidurinės mokyklos pažymiai buvo prastoki. Vis dėlto kai žinomas aktorius ir režisierius paliko teatrą, užsidarė dirbtuvėlėje ir palinkęs prie stalo pradėjo kurti juvelyrinius dirbinius, buvo ko stebėtis. Mat A.Mikučiui sceninė kūryba sekėsi. "Kodėl išėjau, pametęs kelią? Po ilgo laiko supratau, kad esu labiau individualaus, o ne kolektyvinio meno atstovas, - apie sprendimą pasakoja pašnekovas. - Tai buvo esmė. Tačiau tam suvokti reikėjo daug laiko." A.Mikutis mano, kad kita priežastis galėjo būti, kad turėjo daug kūrybinės energijos, kuriai lietis neužteko vien scenos. Teatralui norėjosi dar kuo nors užsiimti. Troškimą įgyvendino "Lėlės" teatre vieną spektaklį ne tik režisuodamas, bet ir sukurdamas jam scenografiją. Tačiau tuo kūrybiniai ieškojimai nesibaigė.

Vietoj šurmulio - vienatvė

"Kartą pabandžiau iš medžio išdrožti skulptūrą. Tuomečiu supratimu man atrodė, kad tai per lengva", - aiškina teatralas. Kai į A.Mikučio rankas pateko mamuto ilties dalis, jis pradėjo drožinėti mažas skulptūrėles. Atsirado patarėjų, kurie paaiškino, kaip dirbti. Kai buvo paprašytas tokias skulptūrėles kurti iš gintaro, A.Mikutis taip ir padarė. Galiausiai susidomėjo juvelyriniais dirbiniais. A.Mikučio darbai skyrėsi nuo profesionalių meistrų, nes nemokėdamas amato taisyklių jis darė ką norėjo. "Galėjau drožti kreivai, šleivai ir įgyvendinti idėjas", - prisimindamas šypsosi pašnekovas. Tai buvo į naudą - originalūs A.Mikučio darbai buvo pastebėti.

Vieną dieną A.Mikutis tiesiog išėjo iš teatro ir kaip etatinis darbuotojas ilgam užvėrė duris. Beveik du dešimtmečius jis buvo laisvas menininkas. "Atėjau čia - į savo dirbtuves, kad galėčiau didžiausią laiko dalį skirti juvelyriniams dirbiniams", - sako pašnekovas.

Teatro įtaka

Čia A.Mikučio kūrybai pravertė teatro patirtis. Jis teigia, kad sceninis gyvenimas veikia mąstymą. Tarkime, savo kuriamiems gintariniams žvėreliams autorius suteikdavo tam tikrą charakterį. "Tai - teatro įtaka", - tvirtina pašnekovas.

Teatralui A.Mikučiui patinka laiką leisti dirbtuvėje, o ne scenoje./Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Amato A.Mikutis mokėsi skaitydamas atitinkamą literatūrą, klausydamas profesionalų patarimų, apžiūrinėdamas juvelyrinius dirbinius. Atradęs savo stilių A.Mikutis pradėjo dalyvauti parodose, rengti personalines ekspozicijas, atsirado užsakovų. Apie jo kūrybą publikuota straipsnių, recenzijų. Galiausiai teatralas 1995 metais buvo priimtas į Dailininkų sąjungą. Nors A.Mikutis maždaug kartą per metus režisuoja po spektaklį, o keletą metų dirbo su aktoriaus meistriškumo specialybės magistrantais, širdžiai mieliausia jam yra kurti juvelyrinius dirbinius. "Pagrindinis dalykas - kaip save suvoki. Gaila, kad juvelyrika susidomėjau per vėlai, bet anksčiau nebuvo tinkamų aplinkybių ir sąlygų. Ši kūryba - tai neaprėpiamos erdvės ir begalinis ieškojimų kelias, - teigia A.Mikutis. - Dabar tikrai žinau, kad esu individualaus meno atstovas. Man patinka užsidaryti dirbtuvėje ir lindėti ten kaip kurmiui. Padarai darbą ir pats už jį atsakai. O teatro režisierius yra priklausomas nuo daugelio žmonių - dramaturgo, dailininko, kompozitoriaus, aktorių..."

Pastūmėjo mama ir klasės auklėtoja

"Vičiūnų" įmonių grupės savininko ir vadovo Visvaldo Matijošaičio žmona Irena ilgą laiką dirbo mokytoja - dėstė geografiją ir biologiją. Baigusi vidurinę mokyklą ji studijavo Vilniaus universiteto Gamtos fakultete ir įgijo geografo-sinoptiko specialybę. Kodėl stojo mokytis tokios specialybės? "Taip susiklostė aplinkybės, - aiškina pašnekovė. - Mokyklos laikais buvau artistiška, domėjausi literatūra, kūriau eilėraščius. Lietuvių kalbos mokytoja tikėjosi, kad studijuosiu literatūrą. Tačiau akių gydytoja prigąsdino mano mamą: "Jei jūsų dukra pasirinks tokią specialybę, mokydamasi naktimis daug skaitys, ji gali apakti." Todėl mama mane tiesiog nuo to atstūmė. Dabar jau amžiną atilsį lietuvių kalbos mokytoja anuomet - per abitūros egzaminus - dėl to net verkė. Mūsų klasės auklėtoja buvo geografijos mokytoja. Ji pasiūlė man mokytis šios specialybės. Sakė, kad nereikės daug skaityti, bus įdomi praktika, kelionės į gamtą. Kadangi mama neleido rinktis literatūros studijų, taip ir nusprendžiau - tebūnie geografija. Kitaip negalėjau. Supratau, kad toks buvo mamos ir auklėtojos susitarimas."

Pedagoginio darbo dešimtmetis

I.Matijošaitienė patikina, kad studijuoti geografiją buvo įdomu, todėl nesigailėjo dėl tokio sprendimo. "Džiaugiuosi baigusi būtent šiuos mokslus", - teigia ji. Šiuos žodžius patvirtina tai, kad moteris 10 metų dirbo mokytoja. "Dėsčiau vaikų sanatorijoje Vičiūnuose - prie pat savo namų", - prisimena I.Matijošaitienė.

Anuomet būdavo įprasta praktika, kad vienas pedagogas mokydavo kelių dalykų, ypač tų, kurie šiek tiek siedavosi. Vaikų sanatorijoje ponia Irena dėstė ne tik geografiją, pradedant gamtos pažinimu ir baigiant ekonomine geografija, bet ir biologiją. "Jei ne sutuoktinis, kuriam būdinga priimti drąsius sprendimus, gal ir toliau būčiau dirbusi mokytoja, - sako V.Matijošaičio žmona. - Kai jis nuėjo į verslą, pasakė: "Reikėtų, kad tu man padėtum." Tai man buvo lyg spyris į užpakalį. Pasvarsčiau, kad 10 metų buvau mokytoja, dabar galiu pabandyti dirbti kitur."

Rado kas patinka

"Kadangi buvau po vyro sparneliu, nebuvo baisu eiti į nežinomą sritį, - su šypsena pasakoja I.Matijošaitienė. - Pradėjau dirbti pirmoje mūsų viešojo maitinimo įstaigoje - kavinėje." Finansinius viešojo maitinimo įstaigos reikalus tvarkydavo kolegė, o ponia Irena rūpindavosi reklama ir panašiais reikalais. Po kurio laiko sutuoktinis pakvietė į "Vičiūnų" įmonę dirbti panašaus darbo. Meninių polinkių turinčiai moteriai tokia veikla labai patiko. "Vėliau po truputį nuo šio darbo pasitraukiau, - teigia I.Matijošaitienė. - Mane riboja problemos dėl akių." Moteriai liga sutrikdė regėjimą, teko gydytis.

Nuo mokytojos darbo į verslą - toks buvo I.Matijošaitienės posūkis./Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Dirbant verslo įmonėje, kadaise per studijas gautų žinių I.Matijošaitienei neprireikdavo. Tačiau gyvenime tokios praverčia. "Man ir dabar gamta yra viskas", - tvirtina pašnekovė. Ją domina vietovės, augalai, gyvūnai. Moteris mėgsta keliauti. Tada ir praverčia geografijos žinios. "Kitaip matau ir suprantu mus supantį pasaulį", - sako I.Matijošaitienė.

Nebuvo tokios sąvokos

Politikos apžvalgininkas ir rašytojas, socialinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto kancleris Saulius Spurga baigęs vidurinę mokyklą studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Įgijo gydomosios medicinos specialybę. Kodėl kadaise jis rinkosi mediko profesiją? S.Spurga primena: "Tas žodis "kadaise" ir pasako kodėl. Tai buvo 1979 metai. Žinojau, kad mane domina socialiniai mokslai. Tačiau anuomet net tokios sąvokos nebuvo. Daugiausia buvo dalykai, susiję su moksliniu komunizmu arba turintys ideologinį prieskonį, tarkime, studijuojant istoriją." Jaunuolis nenorėjo eiti į kompromisą ir mokytis to, kas jam svetima. Pasvarstė, kad medicina - mokslas apie žmogų, nėra ideologiškas. O gautos žinios bus naudingos. "Nenorėjau studijuoti mokslų, kurie nėra autentiški pagal tikrus standartus ir laisvą mąstymą", - aiškina pašnekovas. Baigęs medicinos studijas S.Spurga apie ketverius metus dirbo pagal specialybę.

Pokyčiai - kartu su laisve

Kai po Lietuvą pasklido laisvės dvasia ir prasidėjo Atgimimas, S.Spurga pasuko norima profesine linkme. "Tai įvyko labai natūraliai, - pasakoja jis. - Atkreipiau dėmesį į Lietuvos lenkų padėtį, į jų situaciją Atgimimo laikotarpiu, buvau pakviestas dirbti į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį Tautinių mažumų grupės atsakinguoju sekretoriumi." S.Spurga pradėjo ir žurnalistinę veiklą - rašė straipsnius. Jis dirbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse - nuo Sąjūdžio leidinio "Atgimimo" iki naujienų portalo Balsas.lt. Taip pat gilinosi į dominančią sritį ir tapo socialinių mokslų daktaru. Šiuo metu žinomas politikos apžvalgininkas ir rašytojas yra Mykolo Romerio universiteto kancleris. Kaip sakė S.Spurga, šios veiklos sritys skirtingos, bet turinčios sąsajų.

Klausiamas, ar kada svarstė grįžti prie medicinos, pašnekovas patikina: "Ne, tokių minčių nekilo." Tačiau teigia, kad medicinos žinios jam praverčia. Baigęs universitetą, S.Spurga ketverius metus dirbo mokslinį darbą - buvo Vilniaus universiteto Gamtinių židininių infekcijų laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis. "Dabar taip pat dirbu mokslinį darbą. Tai labai įdomi patirtis, - sako socialinių mokslų daktaras. - Dirbi su kompiuteriu, pieštuku. Analizuoji tokius procesus, kurie kartais būna net nepastebimi. Gali juos įvairiai traktuoti ir suprasti. O anuomet tai buvo labai konkretūs tyrimai, mėginiai, rezultatai ir akivaizdūs reiškiniai. Apčiuopiama tikrovė. Kaip medikas įgijau be galo daug žinių iš chemijos, biochemijos, fizikos, fiziologijos, farmakologijos ir daugelio kitų disciplinų, ką jau kalbėti apie žmogaus kūną, organus, įvairias ligas." S.Spurga tvirtina manantis, kad elgiasi protingai, per daug nenaudodamas per studijas įgytų žinių. "Medicinoje su tokiais dalykais negalima juokauti. Geriau pasikliauti nuomone specialistų, kurie šį darbą dirba kiekvieną dieną, yra įsigilinę ir žino apie naujausius dalykus", - įsitikinęs pašnekovas.

Klausimų nekilo

Augustinas Beinaravičius dailę studijavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau praėjus kuriam laikui nėrė į kitą, tolimą nuo dailės veiklą - viešojo maitinimo verslą. Kodėl iš pradžių jis įgijo dailininko specialybę, o vėliau pasuko verslo link?

Kelių viešojo maitinimo įstaigų šeimininkas A.Beinaravičius į verslą žiūri kaip menininkas./Romo Jurgaičio nuotrauka

Augustinas yra menininkų dinastijos atstovas. Klausiamas, ar tai turėjo įtakos renkantis profesiją, jis pasakoja: "Užaugau "dailininkų kvadratu" šeimoje, jei būtų galima taip pasakyti. Tėvas, mama, patėvis, sesuo - visi yra praktikuojantys menininkai. Todėl man nekilo klausimų, kuo turėčiau būti, ir dailę rinkausi natūraliai."

Baigęs studijas, A.Beinaravičius laimėjo meno stipendiją ir pusei metų išvyko į Šveicariją. Paskui šioje šalyje vaikinas tęsė mokslus - Ciuricho dailės akademijoje dvejus metus studijavo vizualius menus.

Su energijos protrūkiu

Į Lietuvą A.Beinaravičius grįžo su tuomete gyvenimo drauge šveicare fotomenininke Mirjam Wirz. "Mūsų santykiai buvo ne tik intymūs, bet ir kūrybiniai, - teigia pašnekovas. - Į Lietuvą atsivežėme idėją įkurti erdvę menininkams. Ten turėjo būti ir baras, kad būtų galima uždirbti pinigų sumanymams įgyvendinti."

Likimas lėmė, kad A.Beinaravičius iš kitų šeimininkų perėmė senamiestyje esančią "Paryžiaus" kavinę, kurioje kurį laiką dirbo renginių organizatoriumi. Tai buvo pirmas virsmo iš menininko į verslininką žingsnis. Klausiamas, ar pradžia buvo sunki, pašnekovas sako: "Jausdavausi apimtas euforijos. Ignoruodavau daugelį dalykų, kuriuos dabar jau suvokiu, kad tai - verslo reikalai." Tuo metu menininkas į juos nekreipė dėmesio. Į verslą jis žiūrėjo kaip į kūrybą. A.Beinaravičiaus nuomone, su dideliu idėjos ir energijos protrūkiu viskas ėjo sklandžiai. "Pelno ir socialumo aspektai susiję, vienas kitam netrukdė, o pastarasis man buvo svarbesnis, - tvirtina pašnekovas. - Tarkime, renginiai būdavo organizuojami ir kavinėje, ir už jos ribų."

Bėgant laikui A.Beinaravičius verslą plėtė. Sostinės Žvėryno rajone atidarė restoraną "Jalta", kurį pamėgo meno pasaulio žmonės. O senamiestyje duris atvėrė kavinė "Gorky bar". Tačiau ji dirbo neilgai. Mat atsirado nepalankių aplinkybių, dėl kurių nebeapsimokėjo turėti šią viešojo maitinimo įstaigą. Tačiau A.Beinaravičius entuziazmo neprarado.

Kulinarija - taip pat menas

Net dabar į savo veiklą Augustinas žiūri labiau kaip menininkas negu verslininkas. Jam svarbus interjeras, kavinėje ir restorane "Jalta" organizuojami renginiai - parodos, koncertai, kulinariniai šou... "Menininkas negali apsiriboti vienu kūriniu, - teigia pašnekovas. - Man labiau rūpi idėjiniai dalykai, o ne asmeninės gerovės ir finansiniai. Pastariesiems tvarkyti pasamdžiau gerą buhalterį." Suprantama, restoranas turi virtuvės šefą, bet A.Beinaravičius pats susidomėjo kulinarija. Dvi dienas per savaitę jis dirba virtuvėje, gamina patiekalus. "Kulinarija - tai tarsi tapyba. Juk reikia sukurti patiekalo skonį, padažui parinkti spalvą, maistu dekoruoti lėkštę. Yra daug aspektų, kurie man patinka, - tikina pašnekovas, o paklaustas, kuo įdomus viešojo maitinimo verslas, jis sako: - Tai nėra toli nuo kūrybinio mąstymo. Man patinka toks gyvenimo būdas. Manęs nenubloškė į kokias kitas sritis, kurios nepatiktų. Plėtodamas šį verslą jaučiuosi puikiai." Taigi A.Beinaravičiaus per dailės studijas Lietuvoje ir užsienyje gautų žinių bagažas praverčia versle.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"