TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Šiurpi Brolių Grimų pasakos versija

2008 08 25 0:00
R.Kaunietis - prisiminimų knygų apie partizaninę kovą autorius.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Į knygas apie laisvės kovas panevėžietis Romas Kaunietis sudėjo ir heroizmo, ir išdavysčių istorijas.

Brolių Grimų pasaka paversta istorija apie tai, kaip mylintys tėvai išveda į mišką ir nežiniai palieka Jonuką bei Grytutę, prieš šešiasdešimt metų pasikartojo Lietuvoje. Artėjant nakčiai, netoli Pandėlio gyvenę Kazė ir Jonas Kauniečiai, prigrasę šiukštu negrįžti namo, į mišką išsiuntė vos ketverių metukų sūnelį Romą. Ir Brolių Grimų aprašyti tėvai, ir pandėliečiai tikėjosi, kad miško gūduma apsaugos jų vaikus nuo mirties. Turbūt prisimenate, kad Jonukui ir Grytutei grėsė badas. Pandėliečiai sūnų gelbėjo nuo dar baisesnių išbandymų.

Nežinios naktis

Kad ir kaip mažajam pandėliečiui miške buvo baisu, šalta, negera, namo jis negrįžo. Susirado atokią pirtelę ir joje praleido naktį. Tik paryčiais atbėgęs pažįstamas vaikiukas jį parvedė į tetos namus. Ten keturmetį mėginta įtikinti pasakojimu, kad miške jį palikę tėvai išvažiavo į svečius. Ilgam. Tad mažyliui nieko kito neliko, tik laukti grįžtančių mamos, tėčio ir "pasisvečiuoti" išsivežto kelių mėnesių broliuko.

Tačiau likimas mažajam Romui nebuvo toks gailestingas kaip pasakos Jonukui ir Grytutei, kurie, vienas kitam padėdami, sugebėjo išsivaduoti iš visokių blogio pinklių, susitikti tėvus ir vėliau visi drauge gražiai ir laimingai gyveno. Jono Kauniečio pokalbis su į mišką siunčiamu sūneliu buvo paskutinis jųdviejų gyvenime, nes daugiau pasimatyti jiems taip ir nepavyko. Nuo tėvų atplėštas berniukas ilgai nepatyrė mamos meilės, o brolį pamatė tik suaugusį.

Kauniečių šeimos gyvenimą sumaitojo atėjūnai. Romui Kauniečiui teko gerokai paaugti, kol suprato, kad brangiausi pasaulyje žmonės atplėšė jį nuo savęs tam, kad išgelbėtų gyvybę.

"Tėvus į Sibirą išvežė 1949-aisiais. Iš ankstesnių vežimų nė vienas mūsų ar aplinkinių kaimų žmogus nebuvo grįžęs namo. Tad neabejota, kad žmonės vežami mirčiai. Todėl tėvai, stengdamiesi, kad nors vienas iš jų sūnų išvengtų pražūtingojo trėmimo bei kaip nors išliktų gyvas, ir pasiuntė mane nakčiai į mišką", - LŽ sakė R.Kaunietis.

Kieme - svetimos vištos

Išgelbėtas nuo tremties, tetos priglaustas vaikas ilgainiui aprimo. Tačiau kur yra jo tėvai, galbūt nenorėdami skaudinti mažos jo širdutės, o gal manydami, kad pasakojimų apie tremtį mažylis vis tiek nesupras, nei teta, nei jos vyras nesakė. Romas mena, kad buvo nusiųstas pažiūrėti gimtosios sodybos, o ten nuėjęs sunerimo, kad jų kieme sliekus renka svetimos vištos, ir gaidys - nebe jų. Dar vėliau giminaičiai jam pradėjo rodyti iš tremties tėvų atsiųstas nuotraukas. Tačiau ir vėl, bijodami pasakyti jam teisybę apie ištremtus bei galbūt niekada Lietuvos ir jo paties nebepamatysiančius tėvus, tvirtino, kad šias nuotraukas radę kažkur pakelėje.

Tokie Romo vaikystės prisiminimai. Beje, buvo dar vienas įvykis, kuris labai stipriai įsirėžė į vaiko sąmonę ir galbūt lėmė tolesnę jo veiklą. Vyriškis mena, kaip, besimokant vienoje iš pradinių klasių, buvo atnešta drabužių labdara ir jie išdalyti tėvų neturintiems mokiniams. Mokytojai paprašius pasakyti, kas neturi tėvų, ranką pakėlė ir Romas. Dėl to buvo sušelptas batais. Tačiau kitą dieną vaikai paskleidė žinią, kad Romas turi tėvus, jie - didžiausi kenkėjai, buožės ir dėl to pelnytai ištremti iš Lietuvos. Bendraamžių "demaskuoto" berniuko tada niekas neapgynė - neva nepelnytai gautus batus jis privalėjo atiduoti.

Tapo kriminaliniu elementu

Visi šie praradimai, pažeminimai, galiausiai ir tai, kad Sibire mirė tėvas, o mama grįžo visai praradusi sveikatą, R.Kauniečiui įžiebė neapykantą okupantams ir jų rėmėjams. Jis teigia, kad būdamas dar gana nedidukas pradėjo kurti vadinamuosius antisovietinius eilėraščius, dainuoti prieš atėjūnus nukreiptas dainuškas. Ši jo veikla neliko nepastebėta.

Turėdamas 24 metus, neseniai susilaukęs pirmagimės dukters, vyriškis pusantrų metų buvo įkalintas už antitarybinę veiklą. "Iš tiesų buvo sumanyta daug gudriau ir subtiliau. Aš buvau kalinamas ne kaip antitarybinis, o kaip kriminalinis elementas. Vadinamoji kriminalinė praeitis turėjo užkirsti tolesnį mano gyvenimo kelią, mane sugniuždyti. Nemalonumų dėl to, žinoma, turėjau, bet jie atvėrė man dar vieną, naują sritį", - teigia R.Kaunietis.

Įklampino tėvo relikvija

R.Kaunietis tvirtina, kad kaliniu jį padariusi saugoma tėvo relikvija - pistoletas. Ginklą rado tada, kai, pažįstamiems įskundus dėl antitarybinės veiklos, jo namuose buvo atliekama krata. Anot klasiko, jei yra ginklas, jis būtinai turi iššauti. Vadovaudamiesi šia logika, kagėbistai R.Kaunietį padarė kriminaliniu nusikaltėliu, o už nusikaltimą "įsūdė" pusantrų metų.

Kalėjime išbuvusio nustatytą laiką ir išėjusio į laisvę inžinieriaus konstruktoriaus R.Kauniečio žinios tapo niekam nereikalingos. Tada jis tapo "laisvu menininku" - įsidarbino statybose. Dirbti teko Aukštaitijos kaimuose, toli nuo Panevėžio, kuriame buvo apsigyvenęs kartu su šeima. Lyg ir savo noru atsiskyręs nuo žmonos ir dukterų statybininkas Romas po darbo susitikinėjo su kaimiečiais, juos kalbino jam rūpima tremties, partizaninio pasipriešinimo judėjimo, išdavystės, kolaboravimo tema. Smalsiam statybininkui žmonės atsiverdavo, pasakodavo savo likimus, vertindavo. Ilgainiui vyriškis pradėjo užrašinėti jam patikėtas istorijas.

Nuo kaimo prie partizanų

R.Kaunietis sako, jog, nors ir būdamas jaunas, tikrai nebuvo toks naivus, kad nebūtų numanęs, kas jo ir pasakotojų laukia, jei tremties bei rezistencijos istorijos patektų į KGB rankas. Tad susigalvojo priedangą - apsiskelbė, kad renka etnografinę medžiagą, nori užrašyti savojo kaimo istoriją. Įtikinti pasakotojus, kad jo užrašytos istorijos bus įdomios jų anūkams ir proanūkiams, nebuvo sunku. Taip atsirado mašinėle rašyta, daugybe nuotraukų iliustruota, visiems patikusi R.Kauniečio gimtojo Buivydžių kaimo istorija.

Paskui R.Kauniečio veikla tapo kryptingesnė - nuo kaimo istorijos pereita prie partizanų istorijų. Pradėjęs kalbinti gimtosios Aukštaitijos partizanus, vyriškis jau surinko daugumos Lietuvos regionų partizanų istorijas, surašė jas į septynias knygas. Storos, žinovų teigimu, itin įdomios šešios knygos jau išleistos, septintoji laukia rėmėjų.

Nepatenkintųjų netrūksta

R.Kaunietis teigia į savo knygas sudėjęs daugiau nei pusės tūkstančio partizanų istorijas. Jis prisipažįsta, kad pirmąsias knygas rašė būdamas mažiau pasikaustęs, tada labai pasitikėjo žmonėmis ir nenumanė, kad kiekvieną jų pasakytą žodį reikia tikrinti. Dėl to, kai knygos jau buvo išleistos, o partizanų pasakojimai apie kovą, išdavikus padauginti tūkstančius kartų, atsirado nepatenkintųjų.

Tokių, anot R.Kauniečio, atsiranda išleidus kiekvieną naują jo knygą. Tačiau dabar, apie tą patį faktą ar žmogų išklausęs daugybę pasakotojų, vėliau jų papasakotus faktus sulyginęs su archyvų medžiaga, R.Kaunietis jaučiasi pasakęs tiesą, kuria jau netenka abejoti, dėl jos nereikia teisintis.

Partizanų neidealizuoja

Nei pačios partizaninės kovos, nei į miškus išėjusių partizanų R.Kaunietis neidealizuoja. Pabendravęs su daugybe žmonių jis įsitikino: dauguma partizanų į miškus išėjo gelbėdamiesi nuo sovietų armijos. Jis pabrėžia, kad patekusiųjų į priešų armiją laukė karo mūšiai, iš kurių, jeigu vyrai ir grįždavo, tai būdavo paliegę, netekę rankų, kojų, pažeistos psichikos. Tad vietoj to, kad gyvybę ar sveikatą prarastų kariaudami svetimoje žemėje ir už svetimos valstybės interesus, vyrai rinkosi Lietuvos miškus.

"Geriausieji iš partizanų žuvo patys pirmieji", - įsitikinęs R.Kaunietis. Jis teigia, kad drąsiausi, ryžtingiausi, sumaniausi, mokyčiausi, idėjiniai miškiniai buvo renkami vadais. Drąsa, ryžtas, idėja beveik visus juos ir pražudė - būdami visur pirmieji, jie ir padėjo galvas. Krito patekę į pinkles, užklupti gerokai stipresnių priešų, išduoti savųjų.

Ieško pateisinimų

Stribų, kolaborantų, raudonųjų, kad ir kaip juos vadintume, R.Kaunietis irgi nelinkęs be atodairos smerkti. Knygų sudarytojas teigia puikiai suprantantis, kad okupantai Lietuvą užgriuvo turėdami savo šalyje įgytą didžiulę provokacijų, šantažo, melo patirtį. Tad suklaidinti ar kitaip suvilioti pagąsdinus, galbūt net gardesnį kąsnį pažadėjus, patiklius, vargano gyvenimo spaudžiamus lietuvius jiems buvo vieni niekai. Kiti žmonės okupantų pakalikais tapo patyrę neįsivaizduojamą muštrą ir visapusiškai palaužti.

Tačiau baisiausia, anot R.Kauniečio, tai, kad sovietų atneštas visuotinis nepasitikėjimas, įtarinėjimas, sekimas, žmogaus nuvertinimas, išdavystės užnuodijo mūsų tautą. Atėjūnai mums įdiegė, kad žmogus žmogui yra nepatikimas, įtartinas priešas, kuris gali bet kada apgauti. Tad ėmėme vadovautis logika, pagal kurią leidžiame sau išnaudoti, apgaudinėti, skriausti, niekinti savo menamą priešą.

Sudegintos knygos

Nepatikimo antitarybinio elemento etiketę sovietmečiu gavęs R.Kaunietis apgailestauja, kad tokią pačią etiketę jam mėginama klijuoti ir dabar, laisvoje Lietuvoje. Ir tai daro žmonės, kurie bent jau pagal savo įsitikinimus, išgyventas netektis, patirtas kančias turėtų būti jam artimiausi. Vyriškis teigia, kad nemalonę užsitraukė prieš keletą metų paprašytas surasti labiausiai vargstančius buvusius rezistentus, kuriuos tuo metu buvo pasiryžęs pinigais paremti vienas užjūrio fondas.

Anot R.Kauniečio, kai kurie iš partizanų pamanė, kad remti reikėtų kitus, nei siūlo jis, ir taip įsižiebė nepasitikėjimas ir pykčiai. Supykę partizaninių kovų dalyviai patį R.Kaunietį apšaukė KGB agentu, o jo knygas sudegino.

Kad nėra ir niekada nebuvo kupranugaris (t. y. svetimos šalies agentas) vyriškis įrodė KGB archyvo pažymomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"