TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Skaudžios nesibaigiančio karo Afganistane pasekmės

2016 03 19 6:00
Raesa ramina dukterį Lisą. Spalio mėnesį užpuolus šeimos namus Kunduze, jos pabėgo pasiėmusios tik keletą drabužių. Nuo tada Lisa neramiai miega, negali sukaupti dėmesio, dažnai verkia. Mula, vietos dvasininkas, pas kurį jos lankėsi, ieškodamos pagalbos, nustatė, kad mergaitė tik „šiek tiek išsigandusi“. Raesa teigia, jog kiekvieną akimirką galvoja apie karą – „Kas bus, jei jie ateis? Neturime pinigų ar galimybių pabėgti. Kol karas nesibaigs, ši liga bus visur.“ Magdos Rakitos/ BAAG (Mazari Šarifas, Afganistanas. 2015 metai gruodis) nuotrauka

Kai 2011 metais šešias savaites praleidau Afganistane su britų armijos karo gydytojais, maniau, kad nieko negali būti baisiau už pilną dėžę nukirstų kojų, kurias kareiviai atgabeno tikėdamiesi, jog medikai įstengs prisiūti jas prie sprogimo sudarkytų kolegų kūnų. Tačiau klydau.

2011 metais keliaudamas į bastiono stovyklą savo akimis regėjau fizinio smurto pasekmes – suluošintus vaikų kūnus, daugybę amputuotų galūnių, o praėjusį mėnesį vėl grįžau į Afganistaną norėdamas geriau suvokti, kaip šalį krečianti smurto epidemija veikia jos paprastų piliečių psichiką. Ir nors mūšio lauke gautos žaizdos labiau pažeidžia vidaus organus, psichiką sudarkę randai, palikti ilgų žiauraus smurto metų, tam tikru požiūriu yra tokie pat skausmingi ir sukrečiantys, kaip dėžė nukirstų galūnių.

Verkti – į naudą

„Mano kepenys kraujuoja“, – tokius žodžius dažnai galima išgirsti iš šiauriniame Mazari Šarifo mieste, šalia kalnuotos Uzbekistano sienos įsikūrusios pirmosios privačios Afganistano klinikos – Alemi neuropsichiatrijos ligoninės – pacientų lūpų. Šis vietinių gyventojų posakis paprasčiausiai reiškia: „Esu nelaimingas.“

Po beveik keturių tai aprimstančio, tai vėl įsiliepsnojančio karo dešimtmečių „kepenys kraujuoja“ (perkeltine prasme) daugybei Afganistano piliečių. Tai aiškiai rodo tie 80–120 žmonių, kurie kiekvieną dieną atvyksta pas daktarą Alemi konsultacijų, dažnai trunkančių vos 10 minučių, o juk kai kuriems tenka važiuoti apie 700 kilometrų ir kelionei paaukoti bene dviejų savaičių šeimos biudžetą.

„Ar gerai, kad verkiu?“ – klausia šviesiai mėlyna suknele apsirengusi moteris. „Verkti jums – tik į naudą“, – ramina pacientę daktaras Alemi, dažniausiai dirbantis iki 11 valandos vakaro šešias dienas per savaitę. Visai neseniai jis su šeima atsikraustė gyventi į viršutinį ligoninės aukštą, kad vaikai bent retkarčiais galėtų matyti tėvą. Panašiai, kaip kalbėdamas su minėta moterimi, daktaras Alemi stengiasi įtikinti ir kitus pacientus, kad jų jausmai nėra gėdingi, kad panaši patirtis būdinga kur kas didesniam skaičiui žmonių, negu šie gali įsivaizduoti.

Najeebullahui buvo diagnozuota šizofrenija ir vaistų sukelta psichozė. Prieš atvykdamas į ligoninę jis darėsi vis agresyvesnis ir nudūrė vieną savo šeimos narių. Vaistai padeda vyrui nusiraminti, o grandinės neleidžia pabėgti. Najeebullahas gali vaikščioti po ligoninės patalpas ir sodą. Grandinės, neturint galimybės gydytis, šeimos nariams tampa vieninteliu būdu apsisaugoti nuo psichinių ligų išprovokuotos agresijos.

Ligos nediagnozuoja

Daktaro pacientai labai įvairūs – vargšai ir turtingi, turintys psichikos sutrikimų ir linkę į savižudybę, uzbekai, turkmėnai ir talibai. Daugelis pasakojo apie tai, kaip buvo surakinti, marinami badu ir mušami mulų, vietos dvasininkų, kurie taip stengėsi išvaryti iš jų demonus. Vienas žmogus aiškino, jog brolio polinkis smurtauti išryškėjo prieš kelerius metus, kai šis su talibu susiginčijo dėl neprinokusio vaisiaus, todėl dabar jį tenka „laikyti surakintą, nes kitaip viską ir visus pražudytų“. Klinikoje buvo galima išgirsti ir daugiau panašių istorijų, rodančių, kaip skausmingai karas sužalojo civilių gyventojų psichiką.

Tačiau per dešimt dienų, praleistų daktaro Alemi klinikoje, mane labiausiai sukrėtė tai, kad nė vienam pacientui nebuvo diagnozuotas potrauminio streso sindromas. Oficialūs skaičiavimai atskleidžia: potrauminio streso sindromą kenčia 42–66 proc. Afganistano gyventojų (šis rodiklis du kartus viršija nustatytą JAV kariams), bet neaišku, ar tai atitinka tikrovę, nes nelengva surinkti patikimus duomenis šalyje, kuri net nežino tikslaus savo gyventojų skaičiaus.

Mano lankymosi daktaro Alemi klinikoje dienomis potrauminio streso sindromas nebuvo nustatytas nė vienam iš kelių šimtų pacientų, o civilinėje Mazari Šarifo ligoninėje tokia diagnozė taip pat labai reta. Vakarų Afganistano Herato mieste įsikūrusios Psichikos sveikatos klinikos, kurią remia Tarptautinės pagalbos misija, dokumentai atskleidžia, kad šis sindromas diagnozuotas tik 1,2 proc. visų ligonių.

Simptomai nelaikomi nukrypimu

Tokį neatitikimą galima paaiškinti keliomis priežastimis. Nustatyti potrauminio streso sindromą nėra lengva, nes kai kurie jo požymiai – didelis susijaudinimas, budrumas ir nerimas – Afganistane nelaikomi nukrypimu nuo normos. Taigi potrauminio streso sindromo, galima sakyti, neaptinkama niekur, nes jis paplitęs visur.

Net geriausiai aprūpintose klinikose potrauminio streso sindromui diagnozuoti reikia laiko, o šalyje, kurioje daugybei pacientų tenka vos vienas kitas gydytojas, paprasčiausiai nėra kada nustatyti tikslios diagnozės. Todėl potrauminio streso sindromas ir kiti psichikos sutrikimai dažnai gydomi vaistais – tiesiog ryjant generines tabletes. Jos yra nebrangios ir lengvai prieinamos daugumai žmonių.

Potrauminio streso sindromas nelaikomas didele bėda, nes šalyje, kurioje daugelis gyventojų tiesiog stengiasi likti gyvi, jam neteikiama pirmenybės. „Psichikos sveikata yra kur kas didesnio masto problemos dalis. Ji susijusi su beveik 40 proc. siekiančiu nedarbu ir plačiai paplitusiu skurdu, kuriuos lydi kartėlis ir bjaurėjimasis savimi“, – sakė Britų ir airių Afganistano agentūrų grupės (BAAG), finansavusios šią mano naujausią mokslinių tyrimų kelionę, direktorius Jawedas Naderis.

Moko emocijų žodyno

Galiausiai diagnozuoti potrauminio streso sindromą sudėtinga ir dėl to, kad daugelis pacientų nenoriai reiškia savo jausmus, dėl patirties stokos nepajėgia sklandžiai jų apibūdinti. Žmonės gėdijasi savo jausmų arba mano, jog neverta jais „apkrauti“ kitų, nes visi turi daugybę rūpesčių. Dėl šios priežasties Tarptautinės pagalbos misijos klinika Herate pradėjo mokyti pacientus emocijų žodyno. „Mes prašome patalpoje esančių žmonių papasakoti kitiems, kaip jie jaučiasi. Bendra taisyklė tokia: negalima tarti žodžių, kuriuos jau pavartojo kiti“, – pasakojo Herate dirbanti klinikinė psichologė Stephanie Lockery.

Galbūt pradžia nedidelė, bet naudinga – padės spręsti psichologinių traumų problemą Afganistane. Juk turtingesnis emocinis žodynas gali tapti „užkrečiamas“. Tačiau tai tėra pirmi žingsniai, o norint pasiekti pažangos reikia stabilumo, saugumo ir ekonominių galimybių.

Panašiai kalbėjo ir britų psichiatras Derekas Summerfieldas: „Kad sveikstama po patirtų traumų, atsispindi žmonių gyvenime, bet ne jų psichologijoje. Tai praktiška, neįspūdinga ir pagrįsta kasdienio gyvenimo ritmo atnaujinimu.“ Viliuosi, bent nedidelė įprasto gyvenimo dalis netrukus bus grąžinta į šią nuostabią, tačiau piktos lemties persekiojamą šalį.

Istorija anglų kalba vasario 16 dieną publikuota huffingtonpost.co.uk

Apie projektą

2015 metų gruodį Markas su Magda, laimėję Didžiojoje Britanijoje vykusį Afganistano žurnalistikos konkursą, surengtą Britų ir airių Afganistano agentūrų grupės (BAAG), grįžo į šią jau beveik keturis dešimtmečius karo ir vidinių konfliktų alinamą šalį. Rengdami straipsnį ir fotoistoriją jie stengėsi geriau suprasti karinio konflikto poveikį civilių Afganistano gyventojų psichinei sveikatai.

Rašinys ir greta publikuojamos fotoistorijos ištraukos atskleidžia, kad karo poveikis psichikai gali būti toks pat skausmingas, kaip ir mūšio lauke patirtos žaizdos. Pristatydami vienos Mazari Šarifo ligoninės ir jos pacientų istorijas, Markas ir Magda sufleruoja apie ilgalaikę psichinių traumų įtaką besivystančiai Afganistano valstybei.

Dažnai pamirštame, kad sėkmingos visuomenės raida negalima be visapusiškai sveikų gyventojų. Šalyje, kurioje žmonės kenčia nuo potrauminio streso sindromo, būtina ne vien pirminė medicinos pagalba, ekonomikos atkūrimas ir naujų darbo vietų steigimas. M. de Rondo įtikimai atskleidžia švietimo ir emocinio ugdymo, kovos su visuomenėje paplitusiu nejautrumu bei kultūrinėmis klišėmis svarbą. Tai – labai reikalinga, bet dažnai per mažai dėmesio sulaukianti vystomojo bendradarbiavimo dalis.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"