TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Skausmas - geriausias mokytojas

2009 01 10 0:00
Po užpuolimo rašytojas V.Normanas "įkalintas" ligoninėje.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Užpuolikų sužalotas jaunas rašytojas Vilis Normanas nerimsta net ligoninės palatoje: "Pamatęs, kiek Lietuvoje yra sumuštų žmonių, ketinu dar aktyviau ir aštriau rašyti apie valdžioje esančius klounus - jie turėtų prisiimti dalį kaltės, kad nesame saugūs nei dieną, nei naktį."

Vis labiau populiarėjantis rašytojas V.Normanas guli ligoninėje, nes prieš Kalėdas jį užpuolė chuliganai ir žiauriai sumušė. Šią savaitę medikai vaikinui antrą kartą operavo galvą. Tačiau 23 metų literatas ir būsimasis filosofas ištvermingas - sutiko duoti interviu mūsų dienraščiui.

- Žinau apie kelis tavo gyvenimo epizodus - norėjai nusižudyti ir turėjai minčių tapti kunigu. Jauno žmogaus gyvenime tai - dramatiški svyravimai. Kodėl jie kilo?

- Mėgstu išbandyti viską. Vieną dieną galiu norėti tik numirti - beje, kaip pasakytų Camus, tai visiškai normalu kiekvienam protingam žmogui, o kitą dieną galiu trokšti tapti kunigu - man visada patiko tai, kas paslaptinga ir egzotiška. Šiuo metu, deja, svajonės kuklesnės, nes ir jaunystė neišvengiamai virsta branda... Tik nepavadinčiau to dramatizmu: man vis dar labai juokinga gyventi ir net būti savimi.

- Prieš Kalėdas Kaune tave žiauriai sumušė. Gali papasakoti, kaip tai nutiko?

- Papasakojęs žurnalistams apie šį įvykį, sulaukiau tautos nemalonės. Neva kaip drįstu apie tai kalbėti. Buvau tiesiog suspardytas, ir tiek. Nežinau nei už ką, nei kodėl. Kažkam tiesiog buvo smagu.

- Ar jauti pyktį chuliganams, kurie tave užpuolė?

- Pyktį? Man jų gaila. Anksčiau ar vėliau tie padugnės atsidurs už grotų. Dieve, padėk jiems. Tingiu už juos melstis, bet jei kas nors neturi ką veikti - atsiverskite Bibliją ir pirmyn: išgelbėsite kelias apgailėtinas sieliūkštes (jei anie jas dar turi).

Pamokos ligoninėje

- Kaip šiuo metu jautiesi, ką apie tavo sveikatą sako medikai?

- Šiomis dienomis antrą kartą operavo galvą, bet esu optimistiškai nusiteikęs ir tikiu, kad įveiksiu šią traumą. Juolab kad pamatęs, kiek Lietuvoje yra sumuštų žmonių, ketinu dar aktyviau ir aštriau rašyti apie valdžioje esančius klounus - jie turėtų prisiimti dalį kaltės, kad nesame saugūs nei dieną, nei naktį. Pirmiausia reikėtų apsaugoti žmones, tik tada priiminėti, kaip visada, idiotiškus įstatymus.

- Kaip apskritai tave paveikė šis įvykis? Po nelaimių žmonės neretai susimąsto: kaip ir kodėl taip atsitiko, kaip gyvens toliau, kai kurių net vertybių skalė keičiasi. Kaip tau?

- Mano vertybės ir gyvenimo būdas buvo per daug tvirti, kad juos sugriautų keli "degradai". Tačiau viską, ką siunčia gyvenimas, priimu kaip pamoką. Per semestrą universitete neišmokau tiek, kiek per kelias savaites Kauno medicinos universiteto klinikose. Ne veltui daugelis klasikų kartojo: skausmas yra geriausias mokytojas. Ne tik mano, bet ir aplinkinių. Tikiu Dievą, todėl neklausiu "kodėl". Po nelaimės sulaukiau tiek palaikymo, meilės ir paramos iš artimųjų bei draugų, kiek niekada gyvenime nebuvau patyręs. Draugai iš kitų miestų atvažiavo aplankyti. Jau nekalbu apie mobiliojo telefono žinutes. Tai įkvėpė. Iš tiesų jaučiuosi kaip naujai gimęs. Nors tai skamba kiek pretenzingai, bet po to, kai gyvybė pakimba ant plauko, supranti, kad ta gyvybė ir yra svarbiausia. Dabar dar labiau myliu gyvenimą.

- Žinau, kad ligoninėje sunkiausiomis dienomis šalia tavęs buvo mama. Ar yra kas nors, apie ką svajoji, kad būtų su tavimi?

- Visi artimiausi žmonės buvo šalia manęs, o mama apskritai kelias naktis prasėdėjo ant kėdės, vėliau kelias dienas - krikšto mama. Dabar visus "paleidau". Norėčiau šalia savęs vienatvės, nes dėmesio čia man tikrai netrūksta. Net prieš operacijas būnu "tardomas", ką parašiau. O šiaip čia - tikrai puikus personalas. Gydytojas Algirdas Danelius daro stebuklus, esu labai jam dėkingas.

Laisvas kaip vėjas

- Dabar jau be užuolankų - ar šiuo metu yra moteriška būtybė, su kuria tau beprotiškai gera?

- Ne. Keista, bet prieš Naujuosius sugrioviau visus nevykusius santykius su moteriška būtybe. Vis dar esu romantikas ir tikiu tikra meile. Užkniso patogūs, bet nerimti santykiai - apie tai Kauno technologijos universiteto teatras stato pjesę "Tobula santuoka". Tai vienas geriausių mano darbų, kuris prajuokintų net mūsų šalies akmeninio veido premjerą.

- Apskritai nuo ko tau beprotiškai gera? Ir priešingai - negera?

- Gera, kai esu laisvas kaip žemė, vėjas, vanduo. Mano vaikystė prabėgo kaime, taigi esu truputį laukinis. Gamta - tikrieji mano namai. Nekenčiu rėmų, taisyklių ir įsakymų. Nors tai skamba kaip mažo vaiko sapalionės, bet širdyje tikiuosi visada likti nesuvaržytas, kad ir kiek tai kainuotų. Gyvenimas be laisvės man atrodo nevertas dėmesio.

Politika yra mėšlas

- Lapkritį portale "Delfi" buvo išspausdintas tavo komentaras "Vilnius - ne kultūros, o homofobijos sostinė". Ten yra ir tokie žodžiai: "homofobija dvokianti sostinė". Visada taip drąsiai reiški mintis?

- Taip. Nekenčiu "vyniojimo į vatą", tokio kaip "taip, bet". Kadaise mokykloje vienas mokytojas įspėjo, kad sulauksiu bėdos dėl savo nuomonės raiškos. Įvyko taip: vieni manęs nekenčia, nes žino, kad sakau tiesą, bet tam nepritaria, kiti myli - nes žino ir pritaria. Kitokių nėra. Ir ačiū Dievui. Geriau būti nekenčiamam, nei nebūti savimi.

- Kokius mūsų šalies gyvenimo reiškinius pavadintum, tarkime, mėšlu?

- Politiką! Neabejoju, kad šalį valdantys kurmiai net nežino, ką reiškia šis žodis. Na, o kai vairas sukiojamas bet kaip, durnių laivas plaukia irgi bet kaip - tad vardyti galima be galo.

Ieško savęs tarp žodžių

- Tebestudijuoji filosofiją?

- Studijuoti nebaigiau - būdamas magistrantūros pirmame kurse, šiek tiek sustojau atsipūsti ir pailsėti. Nežinau, kas būčiau be šių studijų. Filosofija ir kūryba yra mano tikrasis gyvenimas. Esu tarsi ateivis. Kapitalizmo epochoje naujai suskamba Sofoklio frazė: "Maloniausias gyvenimas - nemąstant." O argi ne amžinosios euforijos ieško šiuolaikinis žmogus? Esu rimtai įstrigęs praėjusioje ateityje, kaip sako filosofai.

- Tave vadina jaunu rašytoju - o koks pats sau atrodai?

- Nemąstau, kokią etiketę sau prisilipdyti: rašytojas, filosofas, poetas, žurnalistas, scenaristas, dramaturgas ar dar velniai žino kas. Ieškau savęs tarp žodžių. Gal kada nors rasiu tą vieną vienintelį. Kol kas labiausiai patinka vieno mano eilėraščio eilutė: "Aš - tik prekinis ženklas reklamoj"... Neturiu laiko kurti taip, kad rimtai žiūrėčiau į savo veiklą, o kadangi esu "anekdotas", kaip sakė vienas darbdavys ir geras draugas, rimtai nežiūriu ir į save.

- Tavo kūrybos vertinimai poliariški - vieni vadina lietuvišku Coelho, kiti - Malūku. Kaip į tai reaguoji?

- Tik ir vieni, ir kiti pamiršta, kad pirma - mano knygos nesulaukia tokio masių populiarumo (keistas nesutapimas), antra - nematau nė vienos bendros temos. Kita vertus, į palyginimus ir kritiką seniai nebekreipiu dėmesio. Keista, kad nesu lyginamas su Eminemu - abiejų įžūlumas peržengia sociumo normas.

"Barbės nebūna bedarbės"

- Pristatydamas 2006 metais išleistą romaną "Šventumas" rašei: "Niekada nenorėjau būti normalus - nes tai, kas jau tapo visuotinio "taip turi būti" stereotipu, man kelia šleikštulį." Kokie stereotipai tau kelia didžiausią šleikštulį?

- Mes gyvename dar labai provincialioje visuomenėje, kur reikėtų klausti - o kur nėra stereotipų? Džiaugiuosi, kad turiu daug draugų, kurie nemąsto visuomenės sukurtomis schemomis. O didžioji tautos dalis, deja, valdoma stereotipų. Man tikrai šlykštu matyti vienodai mąstančius piliečius, kurie nesugeba savarankiškai priimti sprendimų. Lėlytės barbės niekad nebūna bedarbės. O jei rimtai, praradau dešimtis darbų, nes buvau grūdamas į formatą, stereotipus ir panašiai. Šia prasme elgetos yra kur kas aukščiau už žurnaluose įkalintus milijonierius ir žvaigždes. Apie tai daug su Raimondu J.Nabus rašėme naujausiame romane "Nostradamo kapas".

- Pristatydamas 2005 metais pasirodžiusį pirmąjį romaną "Šnabždesys" tvirtinai: "Aš gyvenu tam, kad sužinočiau, kas esu. Man tai - svarbiausias klausimas, paskatinęs imtis filosofijos studijų." Gal dabar, 2009-aisiais, jau žinai, kas esi?

- Jei žinočiau, būtų neįdomu. Gyvenimas tuo ir žavus, kad svarbiausius klausimus palieka desertui. Tai skatina ieškoti, o ieškojimas ir yra pats gyvenimas. Smagu.

- Kodėl pasirašinėji slapyvardžiu, gal nepatinka tikrasis vardas ir pavardė?

- Menininkas turi sukurti save nuo A iki Z. Nepritariu primestiems vardams ir pavardėms, kad ir kokie jie būtų. Aš pats kuriu save ir savo pasaulį. Gal tai šizofrenija? (Juokiasi.)

Trumpai

"Gimiau 1985 metais. Užaugau kaime. Baigęs vidurinę, išvažiavau į Kauną, kur studijuoju filosofiją. Parašiau du romanus - "Šnabždesys" ir "Šventumas". Šiais metais baigiau rašyti pjesę. Negaliu pakęsti prisitaikėlių, todėl visą laiką stengiuosi būti savimi, turėti savo nuomonę ir nepaisyti neprofesionalios kritikos", - taip santūriai save pristato vis labiau populiarėjantis rašytojas V.Normanas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"