TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Skulptorė per naivumą

2006 12 02 0:00
"Etiudai metų metais stovi dirbtuvėje, kol atsiranda galimybė paversti juos keramikos, medžio, akmens ar bronzos kūriniais", - sako skulptorė Tamara Janova.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Būdama 18 metų metų Tamara Janova galvojo: koks nepaprastai įdomus skulptorių gyvenimas! Dabar ji - žinoma skulptorė, ir galbūt kas nors, pažiūrėjęs į jos kūrinius, taip pat panorės patekti į menininkų pasaulį.

Praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis. Klaipėdos baldų fabrikas. Naktinės pamainos pabaiga. Triukšmingo cecho centre, po staklėmis, drožlių dėžėje miega per pamainą prisibėgiojusi meistrė - smulkutė 18 metų mergina. Miega ir turbūt nė nesapnuoja, kad neilgai trukus, po kelerių metų, pačiai sau netikėtai ji įstos į Vilniaus dailės institutą studijuoti skulptūros.

Kaip berniūkštis

Iki šiol iš tolo Tamara Janova panaši į berniūkštį: kai po mišką su pintine vaikšto ar per sniegą šliuožia slidėmis, kai su "darbiniais" drabužiais skuba į savo dirbtuvę Užupyje. Maža, lengva, vikri. Ūgio, kaip sakoma, metras su kepure, svorio - net iki 50 kg netraukia. Turi tris žavius, mylimus anūkus, bet neįmanoma įsivaizduoti, kaip jiems liežuvis apsiverčia vadinti ją "bobute".

Regis, ir dvasinis jos amžius paaugliškas: vis dar skuba, stengdamasi pažinti suaugusiųjų pasaulį, vaikiškai stebisi, kartais nusimena, lyg būtų jautrus, nuoširdus, ne visai savimi pasitikintis paauglys.

Nėra barjerų

O Tamaros skulptūros palieka netikėtą, pritrenkiamą įspūdį. Pikantiškos rytietiškos gražuolės, panirusios į apmąstymus ir neslepiančios mėgavimosi savo harmonija. Į svaigų bučinį susilieję įsimylėjėliai. Žaismingos skulptūrinės grupės, sukurtos parodijiniu "meksikietišku" stiliumi. Bizantiškų veidų Dievo motinos. Skulptorei puikiai pavyksta ir metaforiškos kompozicijos žydų kultūros bei istorijos temomis.

Atrodo, kad Janovai neegzistuoja jokie barjerai - nei temų, nei stilistikos. Nėra kliūčių dėl darbų dydžio ar medžiagos. Per 30 metų skulptūroje ir keramikoje ji tikriausiai išbandė viską, kas įmanoma: darė medalius, kalė parko skulptūras, iškilmingas "paradines galvas" ir ironiškus ansamblius šiuolaikinėms įstaigoms, sukūrė kelias dešimtis žavių kompozicijų darbo kabinetams ir smulkių interjero darbų, galinčių papuošti bet kokias patalpas, kuriose žmonės gyvena, liūdi, džiaugiasi, myli vieni kitus.

Lyg senienos

Po plastilino minkščiausios ir elastingiausios medžiagos - šamotas ir terakota - Tamaros rankose virsta žaismingomis natūralių atspalvių skulptūromis. Bet kai skulptorė dirba iš raudonmedžio, akmens ar bronzos, kūriniai taip pat išeina minkštų formų.

"Man visada norisi, - sako Janova, - kad darbai atrodytų ne kaip nauji, o lyg kažkur rasti, atsitiktinai atkasti, nuo jų nuvalyti amžių sluoksniai. Todėl kiek suskeldėję, aptrinti, aplūžę - pseudoarchaika, padengta vertingu patinos (žalsvos apnašos ant vario - red.) sluoksniu. Paskui iš tiesų pradedi tikėti, kad ne pati tuos darbus padarei, o kažin kur radai, atkapstei. Kartą iš mano rankų radosi akmuo, kurio forma - vos vos ryškėjanti moters figūra, ir iki galo neaišku, ar kadų kadaise nukritusi skulptūra taip apsitrynė, kad beveik virto rieduliu, ar riedulyje laki vaizduotė piešia moters figūrą... Niekada neturiu išankstinio tikslaus sumanymo. Paėmusi į rankas plastilino gabalą pradedu minkyti savo sumanyta abstrakčia tema, tarkime, ištikimybės, motinystės ar dar kokia nors. Mano rankos pradeda kažką išdarinėti, kol atsiranda būsimos skulptūros užuomina - 5-6 cm ūglys. Bet tada paprastai paaiškėja būsimo monumentalaus darbo dydis, proporcijos. Tokie etiudai metų metus stovi dirbtuvėje, kol atsiranda galimybė paversti juos keramikos, medžio, akmens ar bronzos kūriniais".

Grakštumas

Janova ilgą laiką Lietuvoje buvo vos ne vienintelė keramikos skulptūras kurianti menininkė. Kiti meistrai keramiką naudodavo kaip papildomą priemonę arba kurdavo mažosios plastikos darbus. Tamara net ir nedidelių matmenų darbui stengiasi suteikti monumentalumo, ryškumo. Susižavėjimo neslepiantys kolegos ne kartą kalbėjo apie tai, kokia ji grakšti, moteriškai įveikianti skulptoriaus profesijos techninius sunkumus, fizinės jėgos trūkumą maskuojanti subtilia stilizacija arba pabrėžtinu vaizdingumu.

"Ir aš taip norėčiau"

"Dabar kai prisimenu, kaip per naktinę pamainą miegodavau griaudžiant staklėms, atrodo, visa tai buvo ne man... Aš užaugau Kaune, ten technikume mokiausi medžio apdirbimo ir būdama 18 metų gavau paskyrimą dirbti Klaipėdoje - toli nuo gimtųjų namų ir mamos. Kombinate pavyko neblogai pritapti, mane supo daugiausia geri, jautrūs žmonės, darbe ir gyvenime jie stengėsi mane tėviškai globoti. O su draugais ir draugėmis dažnai važiuodavome į Palangą tiesiog pasivaikščioti, pagulėti paplūdimyje, pasimaudyti. Būtent ten pirmą kartą iš arti pamačiau skulptorius - jie atvažiuodavo į kūrybines stovyklas pajūryje. Pamenu, kaip smalsiai mes žvelgdavome pro dirbtuvių langus, kaip iš šalies stebėdavome tuos žmones. Vėliau susipažinome, pradėjome bendrauti. Vienas skulptorius iš medžio išdrožė mano galvą, pavaizdavo mane kaip devynmetę mergaitę - būdama 18-19 metų iš tiesų atrodžiau labai vaikiška. Gerai atsimenu, kaip tuomet susižavėjusi galvojau: "Koks nepaprastai įdomus tų žmonių gyvenimas! Visai kitoks, negu paprastų vyrų ir moterų. Ir aš norėčiau štai taip gyventi ir dirbti..." Nuostabiausia, kad man tai pavyko. Šiandien galiu pasakyti, kad gyvenu pilnakraujį menininkės gyvenimą. Nuo ryto iki vakaro būnu dirbtuvėje. Užsakymai, parodos, naujos idėjos arba jų atsiradimo sunkumai, knygos, pažintys, patirtis, įspūdžiai, susižavėjimai ir nusivylimai - viskas suteka čia, tarp šių sienų, į šias rankas, į šiuos darbus", - pasakoja Janova.

Ji nuoširdžiai įsitikinusi, kad skulptore tapo... per naivumą. Jaunimo kūrybinėje stovykloje nulipdė kažkokią figūrėlę, priėjo skulptorius Konstantinas Bogdanas, pažiūrėjo ir pasakė: "Neblogai". Ji ir patikėjo. Nuo tada tas naivus tikėjimas ją lydi daugiau kaip 30 kūrybinio gyvenimo metų. Dvi dešimtys personalinių parodų, beveik šimtas grupinių. 1986 metais - Lietuvos valstybinė premija. Pasisekimas ir pripažinimas. Autoritetinga vieta beveik vyriškame skulptorių pasaulyje.

Ir vis vien prieš kiekvieną naują darbą - gąsdinanti tuštuma, įtampą keliantis klausimas: "O jei šiandien nepavyks?" Jis į galvą ateina kiekvienam tikram menininkui, nes visiškai savimi pasitiki tik talento stokojantys žmonės.

Trumpai

Tamaros Janovos darbų šiomis dienomis galima pamatyti jubiliejinėje personalinėje parodoje Vilniaus medalių galerijoje, taip pat muziejuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose ir t.t. Jų yra Maskvos Tretjakovo galerijoje, Rusijos meno akademijoje, Britų muziejuje Londone, Olimpiniame muziejuje Lozanoje, privačiose galerijose ir kolekcijose Olandijoje, Prancūzijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Izraelyje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje, Islandijoje ir kitose šalyse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"