TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Skurdo pamoką Giedrė jau išmoko

2013 08 30 6:00
"Įsitikinau, kad čia pinigai tampa daugi vertingesni. Mums sunku suvokti, kad ir menka sumelė gali taip akivaizdžiai pakeisti gyvenimą", - pasakojo G.Talmantienė. LNK archyvo nuotraukos

"Stengiamės aprėpti tiek gyvenimo įdomybių, tiek įvairiausių temų, kad laidai negresia išsisemti, - sakė LNK gyvenimo būdo žurnalo "Nuo... Iki..." vedėja Giedrė Talmantienė, neseniai grįžusi iš Zambijos. Patirti įspūdžiai pakeitė ankstesnę nuomonę, esą Afrika - kaip kiauras maišas, labdara išbyra nieko nekeisdama.

Iš pradžių Giedrė drauge su kolege Rūta Mikelkevičiūte apie Zambijos kaimų gyvenimą planavo sukurti laidą, tačiau prisifilmavo tiek, o ir įspūdžių buvo gana stiprių, kad viskas susidėliojo į dokumentinį filmą "Zambija: ačiū, Lietuva!" (premjera per LNK rugsėjo 1 dieną).

- Afrikoje lankėtės su organizacijos "Gelbėkit vaikus" nariais. Išvykstant niekas neklausė, kodėl gelbstite Afrikos, o ne Lietuvos vaikus, juk daugeliui jų taip pat reikia paramos?

- Aš ir pati savęs to klausiau. Pastebėjau, kad daugelis mėgsta pasišaipyti iš tų, kurie esą neturi ką veikti, tai važiuoja į Afriką gelbėti vaikų. Tačiau man atrodo, kad mūsų filmas skatins dorumą. Jei jį pažiūrėjus kam nors kils noras padaryti gerą darbą, galimybių tuo užsiimti yra ir Lietuvoje.

Iš pradžių į šią kelionę norėjau pasiimti savo dvylikametę dukrą, tačiau pabūgau, nes pirmą kartą važiavau į tikrąją Afriką, į jos gilumą, o ne į mums jau šiek tiek žinomas šalis - Tunisą, Maroką, Egiptą.

Skurdo netrūksta ir Lietuvoje, tačiau Zambijoje toks skurdas, kad apsakyti sunku, tačiau vis tiek žmonės šoka ir dainuoja. Neturi ko valgyti, apsirengti, nieko neturi, bet tikisi, kad galbūt rytoj turės. Jie tiesiog gyvena. Kai kurių drabužėliai taip suplyšę, kad vos laikosi ant kūno.

Kai mes per vertėją jų teiravomės, ar iš nevilties, kad viskas taip blogai, nekyla noras trauktis iš gyvenimo, jie apstulbo nuo klausimo. Niekada. Ten nėra savižudžių. Net niūrių veidų nematyti bendraujant. Zambijoje akivaizdžiai įsitikinau, kokia nuostabi šalis Lietuva, ir kaip dažnai be reikalo dejuojame.

Afrikoje labiausiai trūksta žinių ir švietimo. Dauguma mamų net nemoka atpažinti, kai vaikas serga. Trūksta elementarių žinių. Todėl labai stebino kitų, šiek tiek praprususių tautiečių geranoriškumas. Įgiję kokį nors medicininį išsilavinimą, jie be atlyginimo gydo kaimo žmones, o šie atsidėkoja maistu.

Giedrei ir Rūtai patiko afrikietiškas stilius.

- Jūsų su organizacija "Gelbėkit vaikus" nugabenta jiems labdara nebuvo iš karto praryta žuvis, o tapo savotiška meškere?

- Mūsų lankytų kaimelių žmonės noriai mokosi. Buvo smalsu pamatyti, kaip gyvena Bulaya ir gretimų kaimelių žmonės, prieš keletą metų iš lietuvių gavę daržovių sėklų, dviračių, ožkų. Maniau, papjovę tas ožkas, suvalgę ir vėl laukia. Ne, gano tas ožkas po brūzgynus, rodė iš padovanotų sėklų suvešėjusį daržą. Matėme, augina špinatų, dar kažkokių žalumynų ir džiaugiasi galėdami jais pagardinti prėską pagrindinį valgį - kukurūzų košę. Pastebėjau, kad gautą kokią nors paramą jie labai tikslingai panaudoja, ir gyvenimas bent kiek pasidarė šviesesnis. Pavyzdžiui, nupirko lietuviai cemento, o kaimo vyrai jau stato vaikams mokyklėlę. Iki šiol sėdėjo iš žabų ręstoje pašiūrėje, tinkamoje tik žąsims laikyti.

Anksčiau ir aš maniau kaip daugelis, kad nedidelė suma suaukotų pinigų nieko Afrikoje nepakeis. Tačiau įsitikinau, kad čia pinigai tampa kur kas vertingesni, duoda didesnę naudą. Mums sunku suvokti, kad ir menka sumelė taip akivaizdžiai gali pakeisti jų gyvenimą.

Žmonių pajamos čia labai menkos. Tarkim, kai kurie degina medieną, gamina medžio anglis ir gabena jas į miestą parduoti. Uždirba keliasdešimt dolerių per mėnesį. Džiaugiasi, kad tai palyginti daug, nors maisto produktų kainos parduotuvėse - kaip Lietuvoje. Bet jie gyvena ir nesiskundžia, blogai pasijunta, kai vaikas miršta nuo maliarijos, kai kas nors iš šeimos suserga AIDS, kai visiškai nėra ko valgyti.

- Išskyrus sėklas ir ožkas, kuo dar lietuviai padėjo tiems kaimams?

- Atvežė dviračių. Tai irgi daug ką pakeitė. Įsivaizduokit, kai artimiausias miestelis už kokių 20-30 kilometrų, kaimo medikai savanoriai pėsčiomis net ne visada laiku spėdavo vaistų atsivežti. Dabar dviračiais numina daug greičiau.

O kai dovanų atvežėme aliejaus, tiesiog apstulbome sužinoję, kad jie aliejaus tik retkarčiais nusiperka. Bet ne butelį, o kamštelį, nes daugiau neįperka, mat tas kamštukas aliejaus kainuoja 5 litus. Miestas toli, nuvažiuoti neturi kuo, tad atsiranda koks nors perpardavinėtojas, atveža butelį ir pardavinėja po kamštelį.

- Nepastebėjote, kad po karšta Afrikos saule vietiniams norisi tinginiauti? Kad skurdas iš tinginystės - dar vienas klaidingas stereotipas?

Lietuvės sukiojosi afrikiečių virtuvėje.

- Jie nėra tinginiai, nors vyrai kartais linkę patinginiauti. Jie pluša laukuose, kol būna sezoninių ūkio darbų. Jiems pasibaigus, sėdi ir žiūri, kaip moterys sukiojasi aplink namus. Pamenu, sodinome su vaikais avokadų medelius, iš smalsumo pažiūrėti susirinko ir vyrai, bet kad nors vienas būtų pasisiūlęs padėti. Pakvietėme prisidėti, atėjo, atsistojo ir šypsosi, pozuoja. O jo ponia, prie savęs skara prisirišusi kūdikį, kauptuku žemę rausia.

Kai visi pripuldavo pozuoti, o paskui prašydavo parodyti, išsiaiškinome, kad jiems labai norisi pamatyti savo atvaizdą, juk namie neturi veidrodžių. O kai operatorius parodė dar ir filmuotos medžiagos, džiaugsmui nebuvo ribų.

-Jūsų laidos pavadinimas leidžia aprėpti tiek daug temų - nuo Lietuvos iki Zambijos. Kiek metų gyvuoja laida?

- LNK šiemet jau aštuoniolika. Rūta su Andriumi Kunčina "Nuo... Iki..." pradėjo dar TV3 televizijoje, o po metų - LNK. Taigi ir laidai tiek metų, kiek LNK.

Už pavadinimą esame dėkingos Rūtos mamai, kuri jį kadaise sumanė virtuvėje kepdama blynus. Pavadinimas lėmė platų laidos temų spektrą. Čia kaip ir su vaikui parenkamu vardu. Sakoma, kad nuo vardo daug kas priklausys gyvenime, kas jame užprogramuota, tas vėliau ir skleisis, darys poveikį. "Nuo... Iki..." gali pasakoti ką tik nori ir apie ką nori, svarbu, kad būtų įdomu, kad informacija galbūt net stebintų, jaudintų.

- Vis dėlto ar yra temų, kurių vengiate?

- Vengiame kriminalų. Politikos - ne, nes manome, kad žiūrovams įdomu politikus pamatyti kitokius: be kaklaraiščių, ne darbo aplinkoje, ir kalbančius ne vien apie darbą. Suprantama, atsiverti sutinka ne visi. Kai kam atrodo, kad savaip saugiau nebūti atviriems: mažiau visuomenė žinos teigiamų jo savybių, tai mažiau atsiskleis ir jo silpnybių. Kai kurie tai pasveria ir atsisako kalbėti. Nors tokių nedaug. Galbūt daugiausia lemia pasitikėjimas mumis. Stengiamės niekuomet neapgaudinėti savo pašnekovų. Visada tiesiai žmogui pasakome, kokia tema norėtume kalbėti. Nebandome įsiprašyti į namus, pavyzdžiui, pokalbio apie balkone auginamas gėles, o iš tikrųjų pradedame klausinėti apie tuo metu jo gyvenime vykstančias dramas ir nemalonius dalykus.

Filmavimas teikė džiaugsmo visiems.

Būna labai keista ir įdomu, kai, tarkim, žinomas žmogus, dažnai duodavęs interviu televizijai, ima labai jaudintis prieš kamerą. Ypač kai interviu per kokį nors gyvenimo lūžį. Tai, suprantama, savotiškai žavi. Man atrodo, jog reikia turėti daug stiprybės, kad sutiktum ir galėtum žiniasklaidai atvirai papasakoti apie kokius nors asmeninius jausmus, netektis. Tada ir aš nustebusi susimąstau, ar sugebėčiau taip atsisėsti prieš kamerą ir iškloti, kaip jaučiuosi.

Galbūt mūsų laidose visi atrodo geri. Iš dalies taip ir yra. Mes nesistengiame baksnoti pirštu, surasti ką nors neigiamo apie žmogų. Svarbu atkapstyti gyvenimo įdomybių ar paprastų žmogiškų dalykų apie žinomą, garsų žmogų. Kartais stebina ir paprasti dalykai.

- Laidos temos apima visas dominančias temas?

- Aš domiuosi aplinka, kurioje gyvenu, manau, kad dauguma žmonių yra tokie. Smalsu, kas darosi Lietuvoje ir pasaulyje. Kartais laidose nagrinėjamos temos nelabai artimos, o kai kurie interviu būna ypatingi. Džiaugiuosi galėdama pasikalbėti su žmogumi, su kuriuo tiesiog nebūtų progos pabendrauti, jei nebūčiau žurnalistė. Ši profesija puiki!

Svarbiausia yra smalsumas. Jei gyvenimui nesi abejingas, galima parengti daug įdomių laidų. "Nuo... Iki..." - tai kaip mūsų gyvenimas. Ar mums neįdomu apie jį kalbėti? Manau, kad taip nenutiks niekada.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"