TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Smuikų gydytojas

2013 03 16 6:05
"Džiaugiuosi, kai turiu galimybę prisėsti prie savų smuikų", - sakė J.Soltanovičiaus. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Smuikų meistras Janas Soltanovičius kartais jaučiasi kaip greitosios pagalbos gydytojas, sulaukęs skambučio, jog reikia skubiai pasirūpinti, kad styginis instrumentas skambėtų nepriekaištingai. O kai turi laiko susikaupti prie darbo stalo, jis savo rankomis gamina smuikus.

J.Soltanovičius yra vienas žinomiausių Lietuvos smuikų meistrų. Du dešimtmečius jis gamina, restauruoja, taiso, prižiūri styginius instrumentus. Šio meistro rankose buvo ir maestro Mstislavo Rostropovičiaus violončelė, ir Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos smuikas.

Muzika - nuo vaikystės

Kaip teigė J.Soltanovičius, šios retos profesijos atstovų Lietuvoje - ne daugiau kaip dešimt. Kodėl vyras nusprendė gaminti, taisyti ir restauruoti smuikus? "Vaikystėje mokiausi muzikos - griežti violončele. Jau tada mane labai domino, kaip galima pagaminti instrumentą. Norėjosi pačiam paimti įrankius ir pabandyti", - sakė J.Soltanovičius. Meistrauti patiko nuo mažens, todėl žadintuvai ir radijo imtuvai namie būdavo jo išardomi ir vėl surenkami. Tiesa, violončelės neišardė. Tačiau muzikos mokslai pravertė dabartiniam amatui. "Kadangi turiu muzikinį išsilavinimą, galiu gerai atlikti savo darbą", - tvirtino J.Soltanovičius. Jis gali pagriežti bet kuriuo styginiu instrumentu, atiduotu tvarkyti ar paties sukurtu.

Vis dėlto baigęs mokyklą muzikalus vaikinas nusprendė studijuoti fiziką. Vėliau dirbo inžinieriumi Pedagoginiame universitete. Tokios žinios J.Soltanovičiui taip pat dabar naudingos. "Šios profesijos atstovui reikia žinių iš srities ir muzikinės, ir techninės, - paaiškino J.Soltanovičius. - Būtina mokėti ir staliaus darbą: žinoti apie medieną, įrankius, sugebėti jais naudotis." LŽ žurnalistei pajuokavus, kad su tokiu išmanymu galėtų dar kokių 10 darbų dirbti, vyras sakė, jog ir kanoją savo rankomis sugebėtų padaryti. O šaukštą ar samtį išskaptuoti jam būtų juokų darbas.

Pirmasis smuikas

Pasiteiravus, kokiomis aplinkybėmis tapo smuikų meistru, J.Soltanovičius nusišypsojo: "Tai Michailo Gorbačiovo nuopelnas. Kadangi prasidėjo "perestroika" ir atlyginimai gerokai mažėjo, prie darbovietės buvau vis mažiau "pririštas". O kai žmogus tampa laisvas, gali daryti ką nori." Vyras laisve nuo "darbo ir pinigų" pasinaudojo. Paklaustas, ar sudėtinga imtis naujo amato, pašnekovas tvirtino, kad sunkiausia buvo rasti mokytoją. "Man pasisekė. Startavau Lenkijoje. Ten žengiau pirmuosius žingsnius, vėliau galėjau judėti į priekį", - pasakojo jis. Tas nuostabus mokytojas - Jaroslawas Koscielny.

J.Soltanovičius ne kartą važiavo į Lenkiją keliems mėnesiams ir gavo naudingos patirties. Galiausiai pagamino pirmąjį smuiką. "Kai mokytojas jį pamatė, davė man raštą, kad galiu dirbti savarankiškai. Tada, 1995-aisiais, Lietuvoje pradėjau savo veiklą", - sakė meistras. Pirmojo smuiko jis nepardavė - išsaugojo kaip prisiminimą. Šviesus, nelakuotas styginis instrumentas namie pastatytas ant fortepijono tarsi simbolis ar eksponatas.

"Manau, kad turėjau daug laimės, - santūriai apie sėkmingą veiklą sakė J.Soltanovičius. - Lietuvoje pradėjęs dirbti individualiai, netrukus sužinojau, kad M.K.Čiurlionio menų mokyklai reikia meistro - instrumentų prižiūrėtojo. Įsidarbinau. Netrukus man paskambino iš filharmonijos ir pakvietė ten dirbti. Dabar aptarnauju ir filharmonijos muzikantus."

Maestro M.Rostropovičiaus padėka Lietuvos meistrui.

Priežiūra ir "greitoji pagalba"

"Smuikai gaminami iš medienos. Tai savotiška medžiaga, laikui bėgant, ji keičia savybes. Mediena reaguoja į drėgmę, temperatūros pokyčius. Vien dėl tos priežasties instrumentus būtina stebėti, kartais vis apžiūrėti, ar neatsirado deformacijos, skilimo. Tai pamačius reikia taisyti. Kita priežastis - eksploatacija. Jeigu styginiu instrumentu griežiama ilgai, nusidėvi stygos, atramėlė, grifas, slenksčiai. Juos reikia keisti. Dar tenka atnaujinti laką. Svarbiausias dalykas - žinoti, kad su laiku keičiasi instrumento skambesys. Būna, žmogus ateina ir sako: "Tai buvo toks geras instrumentas, o dabar jis neskamba", - pasakojimu intrigavo J.Soltanovičius. Jis atskleidė, kad ne tik įdomiausia, bet ir sunkiausia darbo sritis - sugrąžinti instrumentui skambesį arba bent "išpešti tai, kas įmanoma". Tam reikia labai daug žinių ir patirties.

J.Soltanovičius prižiūri smuikų šeimos instrumentus: smuikus, violončeles, kontrabosus ir violas. "Tai ne viskas. Yra dar viena sritis - strykų priežiūra. Reikia reguliariai keisti ašutus", - sakė specialistas. Smuikų meistras jaučiasi it greitosios pagalbos gydytojas. Kartais jis net naktimis sulaukia muzikantų skambučių, kad skubiai reikia pataisyti instrumentą, nes laukia koncertas. "Nepadėti negaliu", - sakė J.Soltanovičius. Tačiau tokie atvejai nedažni, nes visi žino, kad meistras miegoti eina anksti. Kreipiasi tokiu atveju, jei tikrai reikia neatidėliotinos pagalbos.

Staliaus įrankiai ir modernios technologijos

Smuikų meistras teigė, kad visą laiką stengiasi tobulėti. "Instrumento kūrimas ar restauravimas - tai grandinė įvairių veiksmų ir žinių. Kiekvieną elementą reikia tobulinti, - tvirtino J.Soltanovičius. - Tik tuomet visuma bus tobula." Jis parodė ant darbo stalo tvarkingai išdėliotus darbo instrumentus. "Tai dviejų metalo sluoksnių japoniški kaltai. Vienas kainuoja apie 70 eurų. Tokių turiu apie tris dešimtis", - sakė reto amato meistras.

Dienos šviesos reikia ne tik paveikslams tapyti, bet ir smuikams gaminti, restauruoti ir taisyti. "Kad ir kokią šviesą parinktum, nebus matyti taip, kaip dieną", - tvirtino J.Soltanovičius. Mat esant dirbtiniam apšvietimui atsiranda meistrauti trukdančių šviesos lūžių, šešėlių. Be to, dirbant dienos šviesoje akys mažiau pavargsta. O regėjimas smuiko meistrui svarbus, kaip ir klausa. Ant J.Soltanovičiaus darbo stalo būna sudėti net penkių rūšių akiniai. Smuikų meistras dar turi matymo prietaisą "Optivisor" - tokio gaubto su didinamaisiais stiklais prireikia smulkiausiems darbams. Meistras taiko ir naujausias technologijas. Todėl nedidelėje dirbtuvėje - ne tik darbo stalas su instrumentais, bet ir kompiuteris bei elektroniniai matavimo prietaisai.

Skrydis į Paryžių

J.Soltanovičius yra restauravęs žymiausio XIX amžiaus pabaigos lietuvių publicisto, "Tautiškos giesmės", tapusios Lietuvos himnu, autoriaus V.Kudirkos smuiką. Dabar instrumentas yra Vilkaviškio krašto muziejuje. Kita istorija - apie šiuos laikus. Kai vienas garsiausių pasaulio dirigentų ir violončelininkų M.Rostropovičius 2004 metais atvyko į Lietuvą koncertuoti, jis buvo nepatenkintas savo instrumentu. "Violončelė blogai skambėjo. Kadangi esu filharmonijos meistras, man iš ten paskambino ir paklausė, gal galėčiau padėti, - prisiminė J.Soltanovičius. - Nuvažiavau į vieno viešbučio senamiestyje apartamentus, kuriuose buvo apsistojęs M.Rostropovičius." Jis apžiūrėjo instrumentą ir padarė naują atramėlę. Tąkart tuo viskas ir baigėsi. Maždaug po pusmečio J.Soltanovičius sulaukė maestro skambučio. M.Rostropovičius pakvietė jį atvykti į Paryžių ir sumeistrauti naują atramėlę kitai violončelei, sukurtai garsaus meistro Andrea Guarneri. "Mano kelionė į abi puses buvo apmokėta, dar turėjau galimybę pamatyti Prancūzijos sostinę. Didžiausia problema buvo nusivežti įrankius, nes su tokiais nenorėjo įleisti į lėktuvo saloną - aštrių daiktų negalima įsinešti. Galiausiai darbo instrumentai į Paryžių buvo nugabenti su bagažu, ir aš viską spėjau padaryti laiku", - pasakojo J.Soltanovičius. Lietuvos meistrui buvo labai malonu, kad maestro M.Rostropovičius šį darbą patikėjo jam, nors turėjo iš ko rinktis.

Laikas kūrybai

J.Soltanovičiaus rankose yra buvę daugelio žymių pasaulio meistrų sukurtų styginių instrumentų. Jo klientai yra violončelininkas Davidas Geringas, maestro Gidonas Kremeris, smuikininkai Vilhelmas Čepinskis bei Zbignevas Levickis ir kiti garsūs muzikos pasaulio žmonės. Jauniausi - M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Būsimų muzikantų instrumentais taip pat reikia pasirūpinti. Ir pravesti pamokas, kaip su jais elgtis. "Matau, kaip mažieji pradeda mokytis griežti, galiausiai išauga profesionalūs muzikantai, - sakė J.Soltanovičius, kuris kadaise pats buvo šios mokyklos auklėtiniu. - Labai įdomu tai stebėti." Paklaustas, gal M.K.Čiurlionio menų mokykloje užaugs M.Rostropovičiaus lygio muzikantas, smuikų meistras nusišypsojo. "Labai tikiuosi", - pasakė vyras.

Atlikėjų, kurių instrumentais reikia pasirūpinti, yra šimtai, taigi kasdienių darbų būna sočiai. Laisvo laiko lieka nedaug. "Džiaugiuosi, kai turiu galimybę prisėsti prie savų smuikų, - prisipažino J.Soltanovičiaus. - Pagaminu po kelis per metus." Iš viso jis yra sukūręs apie 30 smuikų, parduotų - apie 20, kokie penki šiuo metu tobulinami dirbtuvėje, keletas jų jau laukia savo pirkėjų.

J.Soltanovičius aiškino, kad mediena yra tokia medžiaga, kad dviejų vienodų instrumentų nepagaminsi. Smuikams tinka kalnų eglė viršutinei daliai ir jovaras - šonams, apačiai bei kakleliui. Meistras naudoja ne mažiau kaip 10 metų išlaikytą medieną. Įsigyja ją iš užsienio firmų. Perka ir smulkių juodmedžio detalių. Jei galėtų visą laiką skirti tik smuikui kurti, vienam instrumentui pagaminti J.Soltanovičiui prireiktų kelių mėnesių. Iš tokios kūrybos labai nepraturtėsi, tai - veikiau malonumas negu pragyvenimo šaltinis. Pasaulinė rinka didelė. Kinų meistrų rankomis sukurti arba gamykloje pagaminti, naudojant modernias technologijas, yra pigūs, jų pasiūla didelė. "Tačiau tai jau nėra menas", - tvirtino J.Soltanovičius.

Teigiamos emocijos

Meistras teigė, kad jo požiūris į meną nėra standartinis. "Menu laikoma viskas, ką žmonės kuria. Tarkime, filmas, kuriame rodomos vien žudynės, laikomas meniniu. Aš su tuo nesutinku", - tvirtino J.Soltanovičius. Jo manymu, muzika taip pat gali būti destrukcinė. "Man patinka menas, keliantis gerų, teigiamų jausmų, - tikino pašnekovas. - Einu į tokius koncertus, kai žinau, kad programoje - muzika, padėsianti man geriau jaustis." J.Soltanovičiui ne itin rūpi, kokiais instrumentais - styginiais, pučiamaisiais, mušamaisiais ar klavišiniais - grojama. Svarbu, kad muzika atitiktų pozityvumo kriterijus. "Namie turiu labai daug įrašų ir jų klausausi, - pasakojo smuikų meistras. - Dažniausiai lankausi filharmonijos koncertuose, renkuosi tuos, per kuriuos skamba rami ir melodinga muzika."

J.Soltanovičiui būna ypač smalsu, kai į Lietuvą gastrolių atvyksta žymūs atlikėjai, griežiantys senoviniais italų meistrų gamintais smuikais, nes šie yra pripažinti gražaus skambesio etalonais. Į tokius koncertus jis stengiasi nueiti ir paklausyti, kaip skamba instrumentai. "Tai labai įdomu. Be to, naudinga, kad galėčiau turėti supratimą, koks yra idealus skambesys", - sakė smuikų meistras.

Ar pats J.Soltanovičius muzikuoja? "Privalau mokėti groti, kitaip negalėčiau gerai sureguliuoti instrumento. Violončele ir smuiku griežiu tiek, kiek reikia patikrinti, ar viskas gerai. O savo malonumui namie turiu fortepijoną - skambinu juo tikrai neblogai ir gana dažnai", - sakė jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"