TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Sophia Loren: "Meilėje viskas priklauso nuo moters!"

2014 10 18 6:00
Net kelioms žmonių kartoms Sophia Loren buvo grožio simbolis. Užsienio spaudos nuotraukos

Legendinė aktorė Sophia Loren neseniai pažymėjo 80-metį. Ta proga ji davė išsamų interviu ir papasakojo, ką reiškia būti kelių žmonijos kartų grožio simboliu, ką jai reiškia motinystė, prisiminė savo nuostabų kino partnerį Marcello Mastroianni.

Net sulaukusi 80 metų Sophia išlaikė nuostabią figūrą ir grakščias kojas, kurias, duodama interviu, efektingai užsikelia vieną ant kitos, demonstruodama elegantiškus batelius dešimties centimetrų aukščio pakulne.

- Sophia, rugsėjo 20-ąją jums sukako 80 metų. Parašėte autobiografinę knygą, kurioje šia proga nutarėte atskleisti visas savo paslaptis?

- Stengiausi rašyti knygą, kuri atskleistų mano gyvenimą nuo pat pradžios iki šių dienų. Anksčiau kiti autoriai rašė mano biografijas, remdamiesi mano pačios pasakojimais. Tačiau norėjosi perteikti savo gyvenimą taip, kaip aš jį jaučiu ir kaip nugyvenau.

- Ir apie tai, kaip sunku būti grožio simboliu?

- Kai buvau maža, niekas nelaikė manęs gražia. Būdama dešimties buvau labai liesa, tiesiog perkarusi ir negalėjau pasigirti grožiu. Šiandien pasakyti, kad esu graži, irgi negaliu - apie tokius dalykus kiti sprendžia, ne aš. Be to, grožis man nėra svarbiausia, yra reikšmingesnių dalykų. Visą gyvenimą stengiausi dėl savo karjeros ir dėl to, kad visuomenei perteikčiau mintį, jog svarbiausia moteriai - motinystė. Patikėkite, niekas nekvietė manęs filmuotis vien dėl grožio.

Atsidūrė arti nevilties

- Jūsų gyvenimą, kitų akimis žvelgiant, pavydėtiną, nuolat lydėjo sunkumai. Užtektų prisiminti nesėkmingus bandymus susilaukti vaikų...

- Taip, tai buvo siaubinga. Mudu su vyru Carlo Ponti svajojome sukurti šeimą ir turėti vaikų. Tačiau ilgus metus mums vis nepavykdavo - kaskart prarasdavau kūdikį. Buvau arti visiškos nevilties, tačiau kartą atsirado gydytojas, kuris suteikė šansą tapti motina. Tai buvo didžiulė gyvenimo pergalė. Tikras stebuklas. Ir pati didžiausia laimė.

Net ir sulaukusi garbaus amžiaus aktorė neprarado žavesio ir grožio.

- Kad pagimdytumėte savo pirmąjį sūnų, sutikote visą nėštumo laiką gulėti lovoje.

- Tai buvo vienintelė galimybė, nes gydytojai nežinojo, kodėl vis prarandu kūdikius. Teko beveik devynis mėnesius išgulėti lovoje, atsisakyti filmavimų. Daug geriau sekėsi su antruoju sūnumi: man taip pat buvo skirtas lovos režimas, bet, laimė, ne taip ilgai.

- Norėjote dar ir dukters?

- Taip. Ypač tai suprantu dabar, kai žiūriu į savo anūkes, kurių jauniausia dar tik pustrečių metų. Ji - fantastiška. Labai graži, dainuoja, šoka, - visa tai taip moteriška. Didžiulis malonumas stebėti, kaip ji auga.

- Šiais laikais daugelis artistų savo vaikus vedasi į filmavimo aikštelę. Jūsų laikais to nebuvo?

- Tik kartą buvau pasiėmusi vyresnįjį sūnų Carlo į filmavimą, kai vaidinau juostoje "Žmogus iš Lamanšo". Šiaip mano berniukai lankė mokyklą, gyveno normalų šeimos gyvenimą - nenorėjau, kad jie maltųsi studijoje. Ir pati nenutoldavau nuo jų - kas vakarą grįždavau namo.

Sekmadieniai - vaikams

- Kaip sekėsi suderinti kiną ir namus?

- Tai sunku. Dirbau kiekvieną dieną, bet sekmadienius visada skirdavau vaikams. Kai sūnūs buvo maži, Romoje turėjome didelę vilą su baseinu, kuriame kartu plaukiojome ir žaidėme. Atostogų ištrūkti pavykdavo nedažnai - Carlo daug dirbo. Tuo metu Italijoje buvo dažni vaikų grobimo atvejai, taip vos neatsitiko ir mums, todėl nutarėme išvykti iš šalies. Iš pradžių persikraustėme į Paryžių, iš ten - į Šveicariją. Būtent ši šalis padovanojo man vaikus - iš jos buvo kilęs gydytojas, padėjo man pagimdyti. Todėl ir nusprendėme įsikurti prie Ženevos ežero.

- Judu su Carlo buvote nuostabi sutuoktinių pora. Koks jūsų šeimos laimės receptas?

- Tik meilė. Kai šis jausmas yra, nebegali rinktis. Ir nuolat stengiesi tapti vis geresnis žmogui, kuris šalia tavęs. Atskleidi to, kurį myli, grožį, jo charakterį, jo aistras, pomėgius - viskuo dalijiesi su juo.

Sophia Loren ir Carlo Ponti - graži ir laiminga šeima.

- Šeimoje visko nutinka, konfliktų - taip pat.

- Reikia, kad abu norėtų konfliktą išspręsti, o tai ne visada pavyksta. Ir jeigu moteris nori išsaugoti santuoką, ji turi nusileisti, nes yra kantresnė ir supratingesnė.

- Kas jūsų namuose buvo svarbiausias?

- Visada moteris - tik ji gali sukurti šeimą. Jokiu būdu ne vyras. O dėl vaikų išsimokslinimo, taip, jis aktyviai tuo užsiėmė, su sūnumis leido poilsio dienas, bendravo.

- Bet paskutinis žodis buvo jūsų?

- Ne, paskutinis žodis buvo Carlo, taip jį padarydavau laimingą. (Šypsosi.)

- Žinoma, kad kai judu pirmą kartą susitikote, C. Ponti patarė jums pasitrumpinti nosį. Vėliau jis dar prašė jūsų keisti išvaizdą?

- Ne. Jis visai pamiršo apie mano nosį. Daugiau jos nebematė, o vėliau dar ir ėmė ją dievinti.

Aktorystę atrado pamažu

- Kodėl nutarėte tapti aktore?

- Taip tiesiog susiklostė gyvenimas. Aktorės profesiją atradau žingsnis po žingsnio: dirbdama Romos aktorių pasaulyje po truputį susipažinau su jo žmonėmis, bandžiau vaidinti mažas sceneles, ir jos labai sekėsi. O paskui susipažinau su didžiu režisieriumi Vittorio de Sica. Padedama šio nuostabaus vyro tapau gera aktore. Vittorio buvo didis režisierius - keturi "Oskaro" apdovanojimai, jo kolekcijoje buvo visi svarbiausi Europos kino festivalių apdovanojimai - nuo Kanų iki Berlyno. Dirbau su juo dvidešimt metų. Tiek pat, kiek ir su M. Mastroianni. Tai buvo fantastiška komanda: kaskart, kai sukurdavome filmą, ir jis pasirodydavo ekranuose, sulaukdavome neįtikimos sėkmės. Net tada, kai nuo komedijų perėjome prie dramų. Nors niekada nesimokiau aktorystės, išėjau gerą gyvenimo mokyklą.

- Ar prisimenate, kada uždirbote pirmąjį honorarą?

- Tai buvo ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Buvau ką tik atvykusi į Romą, suvaidinau merginą minioje. Toje juostoje nusifilmavome su mama, nes mums labai reikėjo pinigų. Abi sugebėjome uždirbti 25 tūkst. lirų - neregėta mums tuo metu suma. Filmavomės tik dvi dienas ir jautėmės beprotiškai turtingos. Tiesa, nieko ypatingo už tuos pinigus nenusipirkome, tiesiog pravalgėme. Delikatesams neužteko, pirkome sausainių, makaronų, duonos.

- Jūsų vaikystė prabėgo skurdžiai. Vėlesnė gerovė jūsų nepakeitė?

- Mano manymu, pinigai negali pakeisti žmogaus asmenybės. O jeigu ir gali, tai tik tuo atveju, jei žmogus nėra asmenybė. Pinigai turi įtakos tavo pomėgiams, gyvenimo būdui, bet ne tavo sielai. Taip pat mąstė ir mano mama - svarbiausias gyvenimo pavyzdys. Ji buvo labai temperamentinga, artistiška, gerai skambino pianinu. Deja, mamai nepavyko sutikti savo gyvenimo vyro. Tačiau ji visada ir visur mane palaikė - ir siekiant karjeros, ir asmeniniame gyvenime. Buvo laiminga dėl manęs ir labai manimi didžiavosi.

Jubiliejų aktorė su vyru ir sūnumis paminėjo švytėdama.

- Kuo jūs labiausiai didžiuojatės?

- Savo tvirtumu. Discilpinuotumu. Ir dar tuo, kad esu labai užsispyrusi.

Vaidina sūnaus filmuose

- Pastaraisiais metais beveik nesifilmuojate. Kaip dabar eina jūsų dienos?

- Keliuosi penktą ryto - ne dėl kokių nors ypatingų priežasčių, tiesiog esu taip įpratusi nuo tada, kai dirbau kine. Dažniausiai reikėdavo labai anksti keltis, kad prieš filmavimą spėtų padaryti makiažą. Ir iki tol keldavausi anksti, gal šeštą ryto, mat rytais su seneliu ruošdavau pamokas. Atsikėlusi neilgai - 20-25 minutes - mankštinuosi, pusryčiauju ir einu pasivaikščioti. Dabar daug skaitau, galiu visą dieną praleisti su knyga.

- Dėl ko galite apsiverkti?

- Dėl bet ko. Tikrai. Iš liūdesio ar iš džiaugsmo. Su jaunėliu sūnumi Edoardo tuo esame labai panašūs. Neseniai jis man skambino ir perskaitė vieną ištrauką knygos, kuri jį labai sujaudino. Skaitydamas tris kartus nutilo, nes negalėjo suvaldyti emocijų. Aš jo klausiau: "Kas nutiko? Tu verki?" Jis atsakė: "Taip, mama." Juk tai nuostabu, jis - toks pats kaip aš.

- Edoardo tapo režisieriumi ir pernai jūs jau antrą kartą filmavotės jo trumpametražiame filme "Ne žmogaus balsas". Buvo sunku?

- Taip, tai buvo sunkus projektas, ir labai didžiuojuosi tuo, ką padarėme - ir sūnaus darbu, ir savo taip pat. Puikiai dirbome, nors ir nebuvo lengva. Edoardo filmuoti pasirinko Romą, apsigyvenome viešbutyje, ten visą laiką bandėme ką nors nauja, repetavome, diskutavome, ką ir kaip daryti. Tai buvo nauja ir gana sunki man patirtis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"