TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Stano ir Svetlana: "Atrandame vienas kitą"

2008 09 20 0:00
Svetlana, kaip ir Stano, bandė daryti karjerą scenoje.
"Melodijos" nuotrauka

Vakar prasidėjo naujas dainininko Stano gyvenimo etapas. Jis vedė Indrę Bartkutę. Sklinda gandas, kad atlikėjo išrinktoji laukiasi. Ateitis viską parodys. O "Lietuvos žinios" pakalbino Stano seserį Svetlaną. Mergina išdavė kelias brolio paslaptis iš ankstesnio gyvenimo.

Dainininko Stano sesuo liko paslaptinga ir neatskleidė, kaip pasikeis brolio gyvenimas. Svetlana su mumis pasidalijo prisiminimais apie vaikystę Sočyje, persikraustymą į Lietuvą ir vis dėlto išdavė kelias paslaptis apie brolį. Kai kurie šią merginą prisimins kaip atlikėją, prieš kelerius metus pasirodžiusią scenoje pseudonimu Mintyse. Tik ji itin greitai pasitraukė iš koncertinės veiklos. Nusprendė, kad jos kelias kitoks. Dabar Svetlana ne tik daro karjerą kaip mokymų vadovė ir personalo atrankos organizatorė, bet ir studijuoja magistrantūroje verslo vadybą bei įstaigų valdybą.

"Noriu būti krepšinio žvaigždė".

- Jaučiate, kad turite vyresnį brolį?

- Anksčiau amžiaus skirtumą jautėme. Vaikystėje atrodė, kad jis daug vyresnis. Buvo tas brolis, su kuriuo pasimušdavome ir kuris apgindavo, kai kiti skriausdavo.

Dabar pradedu jausti, kad nyksta amžiaus skirtumas, kartais jis man skambina, norėdamas pasitarti. Ir kitiems sako, kad mano patarimai jam vertingi. Baigėsi mūsų pykčiai ir nesutarimai, kai suaugome - po poros universiteto kursų.

Paauglystėje brolis buvo atšiauresnis, dabar jis švelnesnis ir rimtesnis. Be to, anksčiau konkuravome. Tėtis sakydavo, kad aš beždžioniauju. Jeigu ko reikėdavo broliui, prireikdavo ir man. Jis imdavo lankyti plaukimą, ir aš užsinorėdavau. Jis pradėdavo žaisti krepšinį, ir aš panorau būti krepšinio žvaigždė, nesvarbu, kad ūgis tik 162 centimetrai.

Konkurencija pamažu baigėsi. Tarsi atradome vienas kitą.

Jis yra tas žmogus, pas kurį bet kada galiu ateiti patarimo, pasidalyti mintimis.

- Gal ir dainuoti buvote pradėjusi, nenorėdama atsilikti nuo brolio?

- Galbūt tai ir buvo vaikystės pabaigtuvės. Tada labai norėjau, akys degė. Nesvarbu, kas, nesvarbu, kaip - aš darysiu, aš galiu. Kai pamačiau muzikos virtuvę, supratau, kad tai tikriausiai ne man.

Taip, esu šiek tiek garbėtroška, noriu karjeros, pasireikšti, bet kitur. Turiu darbą, interesų. Dainavimą, kaip ir bet kurią kitą veiklą, reikia mėgti. Dirbti nemėgstamą darbą yra tas pats, kas gyventi su nemylimu žmogumi.

"Šita juk ne mūsų"

- Žmonės klausia, ar esate Stano sesuo?

- Nuolat. Iš pradžių mane tai labai nervino. Dabar supratau, kad tai yra duoklė broliui. Juk turiu kuo didžiuotis.

Tačiau stebina, kai kas nors sako, kad mūsų intonacija, balso tembras vienodi. Kai patraukiu plaukus nuo veido, aplinkiniai tikina, kad atrodau visai kaip brolis. Mano nuomone, esame labai skirtingi.

Buvau pas kirpėją. Ji man sako: "Kur aš tą veidą mačiau?" Sakau: "Mes anksčiau buvome susitikusios." - "Jūs kartais ne Stano sesuo?" Pasirodo ji - ir brolio kirpėja.

- Abu į tėvus panašūs?

- Brolis panašus į abu, o ypač į tėvą. Aš tik į brolį panaši. Kažkoks kaimynas netyčia tai pasakė broliui. Jis atėjo pas mamą ir sako: "Šita juk ne mūsų." Vėliau nuolat man primindavo: "Žiūrėk, tu į nieką nepanaši." Mamai liepdavo: "Pasitikrink, tikriausiai esi ne mūsų." Šitas "bajeris" gyvavo labai ilgai, galima sakyti, iki sąmoningo amžiaus. Vieną vakarą, kai man buvo kokie šešeri, likau viena namie - mama užtruko darbe ir nepaskambino. Temsta, man isterija: "Mama suprato, kad aš ne jos dukra, ir išėjo ieškoti tikrojo savo vaiko." Taip brolio padedama ir pati įtikėjau, kad esu ne jos vaikas.

- Kaip vienas kitą pravardžiuojate?

- Jį vadinu Staska, o jis mane Sveta. Labai jį nervinu, kai pavadinu Stasiuku arba Staseliu. Keisčiausia, kad kartais tarpusavyje kalbamės rusiškai, kai su visais aplinkiniais bendraujame tik lietuviškai. Dviese nesąmoningai prabylame rusiškai - tai tikriausiai išlikę iš vaikystės.

Vienas kitą lepins

- Kritikuojate vienas kitą?

- Kiekvienas daro tai, ką nori. Aišku, sulauki ir palaikymo, ir kritikos. Kritika būna labai saikinga. Brolis įvertina visus mano darbus, simpatijas. Anksčiau daug daugiau kritikos sulaukdavau, dabar jis tai daro labai atsargiai. Ir aš stengiuosi būti tolerantiška. Jei paprašo įvertinti naują dainą, pareiškiu nuomonę, bet kuo mažiau kritikuoju. Kartais artimiausių žmonių kritiką ir pastabas labai sunku priimti, juk svetimas gali paprasčiausiai negirdomis nuleisti.

- Kaip brolis reaguoja į kritiką?

- Jo pirma reakcija: "Nieko tu nesupranti!" Vėliau visada įsiklauso. Frazės: "Ką tu žinai! Ką tu išvis supranti! Kaip tu gali spręsti", - vaikystės palikimas.

- Stano išleido antrąją knygą. Sakė gailisi nededikavęs jums, nes padėjote ją rašyti.

- Nepadėjau rašyti. Mes labai daug apie tą knygą šnekėjome. Kartu generavome idėjas.

- Gal bent dainą yra jums skyręs?

- Ne. O norėčiau, bet manau, kad prieš vyrus jokiu būdu negalima imtis prievartos. Palauksiu dar 50 metų. Jei ir tada nebus, tuomet pareikalausiu.

- Kaip vienas kitą palepinate?

- Jis man yra pagaminęs egzotišką tailandietišką vakarienę. Kokosų pieno sriubą ir antrą patiekalą. Įsivaizduokite vyrą gaminantį. Oi, kaip buvo smagu. Aš jam pagaminu savo firminį patiekalą - makaronus su faršu. Taip vienas kitą ir lepiname maistu. Pas močiutę šeimos pietų susirenkame kartą per savaitę.

Jis man automobilį yra padovanojęs. Nenaują, savo atidavė, bet juk nedaug tokių brolių, kurie paskambintų ir sakytų: "Labas! Teises gavai? Pasiimk mašiną."

Brolis neklausia: reikia, nereikia, nekelia sąlygų, įsipareigojimų. Pasiimk, ir viskas. Jis neaiškina, kad nusipirko kitą, galiausiai juk galėjo man ją parduoti. Tai ir yra broliškas rūpestis.

Už čiulptukus neatleis

- Kokia brolio savybė jus erzina?

- Kartais labai užsispiria, kad tik jo nuomonė teisinga. Nors užsimušk, neperkalbėsi, neina į kompromisą. Yra taip ir ne kitaip, jis taip pasakė, ir viskas.

- Kokią didžiausią šunybę brolis jums yra iškrėtęs?

- Tos šunybės neprisimenu - buvau dar kūdikis, bet mama apie ją papasakojo. Naktimis nuolat pravirkdavau. Ateina mama į kambarį: brolis miega, o aš klykauju, nes dingo čiulptukas. Mama jo nesuradusi lovytėje paduoda naują. Istorija kartojasi keletą naktų: klyksmas, čiulptuko nėra. Mama stebisi, kaip vaikas lovytėje gali pamesti tokį daiktą. Po kurio laiko tvarkydama lovytę pakelia čiužinį - ten 12 čiulptukų. Pasirodo, brolis naktį atsikeldavo, ištraukdavo man iš burnos, pakišdavo po čiužiniu, o pats lyg niekur nieko grįždavo į lovą. Tai didžiausia jo man iškrėsta šunybė - neatleisiu už tuos čiulptukus.

Mes nuolat mušdavomės. Negalėdama kitaip nuo jo apsiginti kandžiodavausi - prieinu ir tyliai kandu "nuo dūšios". Kartais mūsų muštynės baigdavosi dramatiškai: su randais, bėgančiu krauju.

- Ar tikėjotės, kad brolis taps dainininku?

- Ne. Kai paauglystėje ėmė dainuoti, tuomet susimąstydavau. Stengiausi jį palaikyti.

Aš, kaip ir daugelis, lankiau muzikos mokyklą, "draugavau" su pianinu, gitara barškinau. Turėjau absoliučią klausą - mano smuiko mokytojui buvo labai skaudu, kad išėjau mokytis groti fortepijonu.

Abu turime talentų, duotų iš aukščiau. Tik aš jų turėjau daugiau, o brolis daugiau dirbo, siekė tikslų. Aš pabandžiau ir kitais keliais nuėjau.

Mūsų tėvai daug į mus investavo. Nežinau būrelio, kurio mes būtume nelankę: pradedant sportiniais užsiėmimais, baigiant meniniais būreliais, tokiais kaip dailė, šokiai, muzika, modeliukų konstravimas, lipdymas. Išbandėme kone viską. Iš visų tų pabandymų ir susikristalizavo tai, ko iš tikrųjų nori. Pabandęs turi galimybę rinktis.

Iš Sočio - į Lietuvą

- Kaip gyvenote Sočyje?

- Sočyje buvo bendras kiemas, kur visi vaikai susirinkdavo. Nuolat žaisdavome "karą". Mes su broliu visada buvome priešingose pusėse. Karinius veiksmus perkeldavome ir į namus. Mama būdavo šokiruota.

Labai gražūs prisiminimai, kai tėvas vesdavosi prie jūros, kartu pasiimdavo pusę kiemo vaikų. Mama kitą pusę kviesdavo pietų, nes mes su broliu labai mažai valgydavome. Norėdavo mums parodyti, kaip kiti vaikai gerai valgo. Ji pasakojo, kai mes, būdami vos trejų ar ketverių metų, sugalvodavome, kaip atsikratyti maisto: kur išpilti, išmesti, sugadindavome užpylę pusę pakelio druskos. Jeigu reikėjo padaryti sąmokslą - būdavome vieningi. Visais kitais atvejais kariaudavome.

- Kada iš Sočio atvažiavote į Lietuvą?

- Tėčio mama, mūsų močiutė, labai skatino lietuvybę, ji ir buvo pagrindinė iniciatorė, kad mokytumės Lietuvoje. Pirmą išleido Stano - dešimtmetį. Paskui jį atvažiavo tėtis čia įsikurti. Aš - vienuolikos, po poros metų ir mama atsikraustė. Ji čia buvo, kol man suėjo aštuoniolika. Paskui pasakė: "Mokyklas baigėte, į universitetus įstojote. Viskas - atia."

- Jai tikriausiai nebuvo Lietuvoje taip gera, kaip jums?

- Manau, kad labai daug lemia ir šeimos santykiai. Galbūt ji su tėčiu turėjo kažkokių nesklandumų. Mūsų šeimoje tėvų reikalai nebuvo viešinami vaikams. Tėvų pokalbiai bei santykiai taip ir liko už durų.

Aišku, buvo labai gaila ir mums, ir jai išvažiuoti. Tiesiog labai daug priežasčių atsirado. Viena jų buvo kalba. Ji suprato lietuviškai, mokėsi, šiek tiek šnekėjo, bet... Kai mama atvažiavo, buvo didelis nedarbo lygis. Sočyje liko jos draugai, praeitis. Be to, kai ji atvažiavo, buvo tie laikai, kai į visus rusus buvo žiūrima kaip į okupantus. Man liūdna, kad ir dabar dar taip yra. Taip, esu rusė, bet taip pat ir lietuvė. Man skaudu, kai sako: "Tu man nepatinki, nes esi Svetlana, o ne Aistė, Milda ar Aušra."

- Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai atvykote į Lietuvą?

- Įprasta naminė aplinka tapo neįprasta, nenaminė. Staiga pajutau, kad per vieną dieną užaugau. Tai buvo vienas pirmųjų mano patyrimų. Supratau, kad turiu tikrą vyresnį brolį, kuris gina, padeda, globoja - išryškėjo jo broliški jausmai. Pavyzdžiui, šeštoje klasėje per diskoteką mokykloje jis pakvietė mane šokti, nes niekas nekvietė.

Šeimoje kalbėjome tik rusiškai, tad kai atvažiavome čia, buvo kalbos barjeras. Nors ir nemokėjome kalbos, visada žinojome, iš kur esame kilę, kokia Lietuva, kokia kultūra. Močiutė labai palaiko lietuvybės dvasią. Ji buvo ištremta iš Lietuvos, vėliau jai leido sugrįžti į Pabaltįjį, bet ne į tėvynę. Kartu su seneliu apsigyveno Estijoje.

Tėvo nebėra

- Šeimoje buvote pasiskirstę, kas kieno vaikas?

- Man visą laiką atrodė, kad mamytė labiau myli brolį. Ji dabar sako, kad mane labiau mylėjo, ir visi jai už tai priekaištavo. Kaip ir kitose šeimose, kiekvienam iš mūsų atrodė, kad kitą myli labiau.

- Kaip tėvai jus augino?

- Sakydavo, kad turime savo galvas ir privalome patys mąstyti, elgtis atsakingai. Per pasitikėjimą mus daug labiau kontroliavo nei kad kiti tėvai griežtumu. Nesijaudindami galėdavo palikti mus namie - "neprisidirbdavome".

Tėtis mirė prieš metus. Jis buvo labai artimas žmogus: teisingas, laiku paskatindavo, papeikdavo. Broliui ir dėl dainų patardavo, nes ir pats grojo, dainavo - jaunystėje turėjo savo grupę. Jis buvo mūsų ramstis ir autoritetas. Su tėčiu paauglystėje tardavomės, o paskui mamai sakydavome, ką darome. Jis buvo sąjungininkas, savas "bičas".

Tėvai mums su broliu nuolat kartojo: "Jūs pasaulyje esate tik dviese: draugai ir tėvai laikina. Vienas be kito daugiau nieko neturite." Vaikystėje mes nesupratome, ką tai reiškia, dabar šie žodžiai įgauna prasmę. Suprantu, kad brangesnio ir artimesnio žmogaus iš tikrųjų nėra. Su draugais ar su vyru, žmona gali susipykti nebendrauti, išsiskirti, o broliai ir seserys yra tai, ką visada turime šalia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"