TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Stonių kinas: vienas kito pėdomis

2015 07 18 6:00
Marijos į filmavimo aikštelę Audrius Stonys nesivesdavo. Pasak jo, dokumentinio kino kūrimas iš pažiūros nuobodus – begaliniai vaikščiojimai su kamera. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kino režisierius Audrius Stonys gimė aktorių šeimoje, kuria dokumentinius filmus, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kino ir televizijos katedroje. Toje pačioje, kurioje studijuoja ir jo dukra Marija Stonytė.

Šią savaitę M. Stonytė grįžo iš stovyklos moksleiviams „Kino fantazija“. Kartu su rašytoju, režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu ir jaunaisiais kino entuziastais jie rašė scenarijus, filmavo trumpo metražo filmus. Jau trečius metus stovykloje dalyvaujanti jos vadovė pasakojo, kad bėgant laikui keičiasi vaikai ir jiems įdomios temos. „Jų idėjos aštrios. Bandau perduoti ir kiekvienais metais pati vis labiau suprantu, kad kinas yra apie tave, kaip tu matai ir suvoki pasaulį. Ši išgyvenimų drama yra dar skaudesnė, intymesnė ir paveikesnė“, - įsitikinusi Marija.

Birželį A. Stonys lankėsi Tarptautiniame trumpų ir dokumentinių filmų festivalyje Indijoje. „Indijos kino industrija savo mastu lenkia Holivudą. Tačiau dokumentinis kinas (nors šalis – pilna stebuklingų istorijų) laikosi iš entuziazmo, tikėjimo“, - pasakojo Audrius. Bolivudo aikštelėje yra dirbusi ir Marija, tais pačiais keliais jie prasilenkė Mumbajuje. „Nors skirtingais žanrais: tėčio kalba – dokumentika, o aš buvau nugludintoje, blizgančioje kino aikštelėje“, - prisiminė M. Stonytė. „Tai – taip pat nepakartojama autentika, - pridūrė Audrius ir pagyrė dukrą: – Kam pasakau, kad Marija sėdėjo šalia režisieriaus Karano Joharo, visi nuščiūva. Tai tas pats, kaip pasakyti, kad ji patarinėjo popiežiui Pranciškui, tik kino pasaulyje.“

„Avinėlio vartų“ filmavimo aikštelė ir filmo operatorius Laisvis Karvelis. /Asmeninio albumo nuotrauka

Augo teatre ir su kinu

Abu A. Stonio tėvai – Regina Kazlauskaitė ir Česlovas Stonys – aktoriai. Režisieriaus ir jo sesers Aistės vaikystė praėjo teatruose stebint repetuojantį Č. Stonį. „Teatro pasaulis – kolektyvinis, vykstantis čia ir dabar. Atsimenu visas repeticijas, premjeras, būdamas dešimties atmintinai mokėjau Moliere'o „Skapeno klastas“. Ir Marija teatro vaikas – galybę kartų peržiūrėti „Keistuolių teatro“ spektakliai“, - teigė Audrius, kadaise taip pat norėjęs sekti tėčio pėdomis. „Senelių scenoje beveik nemačiau. Bet jie – aktoriai, ir dabar teatru tebegyvena, vaidmenys išlikę prisiminimuose“, - sakė Marija. Ją kinas susirado pats, kadangi nuo mažens domėjosi muzika, daile – jo sudedamosiomis dalimis.

Kaip kartą pasakė Marijos jaunesnis brolis Paulius, režisierius – geriausia profesija pasaulyje. Ir profesija, ir kartu – nuotykis. Tačiau nei Marijos, nei Pauliaus mažų į filmavimo aikštelę tėtis nesivesdavo. Anot jo, dokumentinio kino kūrimas iš pažiūros nuobodus – begaliniai vaikščiojimai su kamera. „O dar kai juosta būdavo brangi – nufilmuoju tris minutes ir svarstau: „Šiandieną daug, rytoj reikės filmuoti minutę“, - juokėsi Audrius. – Dokumentikos veiksmas – nematomas, jis vyksta sąmonėje. Anksčiau, kai statydavo pilis, būtinai reikėdavo paaukoti kraujo lašą į rišamąjį skiedinį. Kiekvienam menui būtinas tas kraujo lašas.“

Marijos „Kelių eismo taisykles“ „Naujasis Baltijos kinas“ išrinko geriausiu lietuvių režisieriaus darbu. /Kadras iš filmo

Tik nesumanyk ateiti ir „dėstyti“

M. Stonytei studijų rinktis nereikėjo, kaip ji sako, buvo savaime aišku, ką mokysis. „Kaip vaikai stovykloje pamiršta, kad jau eina keturiolikta filmavimo valanda, taip ir mane įtraukė kinas. Prisilieti, pajunti, kad pavyko, ir nebesustoji“, - šypsojosi ji.

Kitąmet Marija LMTA baigs magistro studijas, o jos darbo vadovas bus A. Stonys. „Kai sužinojau, kad dėstysiu Marijai, ji pareiškė: „Tik nesugalvok ateiti ir „dėstyti“, - sakė Audrius, pabrėždamas „dėstymą“. Jau iššifravę kino kalbos gramatiką magistrantai su A. Stoniu diskutuoja, aptaria filmus ir, kaip tvirtina Marija, tai – vienos įdomiausių paskaitų.

Kai A. Stonys studijavo, studentai montuodavo juostas iš įvairių dokumentinių filmų nepanaudotos medžiagos. Kur dabar jie deda šiuos kino likučius? „Dauguma jų nueina į nebūtį. Pabūna kompiuterių laikmenose ir išnyksta arba būna išplauti sidabro. Po „Avinėlio vartų“ liko geros medžiagos, būtų gaila, jei ji išnyktų“, - apie savo naujausią filmą kalbėjo Audrius.

Anuomet stebuklinga atrodžiusi atmosfera išliko iki šiol. „Kinas – stebuklas, jo laukimas ir suvokimas, kad pavyko užfiksuoti unikalią akimirką, kuri bus išsaugota amžinybėje, - pasakojo jis ir kaip pavyzdį pateikė filmą „Varpas“, kai ekstremalaus nardymo klubo narys Darius Slizevičius su kamera nėrė į Platelių ežero gilumą. – Po filmavimo Darius sakė: „Viską parduokime, pirkime žemės Zarasų rajone ir darykime kiną.“ Jis pajuto tą dievišką veiksmą ir faustišką žmogaus svajonę: „Sustok akimirka žavinga.“

Audrius Stonys: "Mane visąlaik domino sąvokos: vienatvė, liūdesys, prie jų prieidavau per simbolį, metaforą. O Marija eina arti žmogaus, jo sielos. /Asmeninio albumo nuotrauka

Pavyzdys – dukters karta

Kokį vaidmenį vaikystėje buvę ryškūs autoritetai atlieka vėliau? A. Stonys tikino, kad abu tėvai, kaip ir kiti mokytojai, jam yra didžiausi autoritetai. „Visąlaik aiškiai jaučiau savo šaknis. Ne išaugau iš niekur, o esu tęsinys to, ką į mane įdėjo senieji meistrai ir tėvai, iki šiol mane formuojantys. Tai laikau savo kūrybos pagrindu ir svarbia asmenybės dalimi“, - kalbėjo Audrius. „Tai, kad esame tos pačios profesijos, kalbame ta pačia kalba, man didelė dovana, - pridūrė Marija. – Mums svarbus atvirumas. Galėtume girti vienas kitą iki negalėjimo, bet visąlaik esu tikra, kad parodžiusi filmą iš tėčio gausiu atvirą atsaką.“

Audriui artimesnis dokumentinis, Marijai – vaidybinis kinas, ir abu teigia nenorintys kurti visiems. „Nėra prasmės kurti filmus, kurie patiktų visiems, nes kuri bendraminčiams“, - įsitikinusi pašnekovė. „Visiems patinka nebent „hamburgeriai“ – nei aštrūs, nei per daug sūrūs. Tokie kinai nieko nei užgaus, nei „užkabins“, - mano Audrius.

A. Stonio kūryboje ryški poetika ir metaforiškumas. Kaip sako, jam patinka poezija ne tik poezijoje – ir muzikoje, dailėje. „Mano stebėjimo kampas – poetinė perspektyva, atverianti nematomą, metafizinę pasaulio esmę, - paaiškino jis ir palygino savo bei dukters kūrybą. – Mane visąlaik domino sąvokos: vienatvė, liūdesys, prie jų prieidavau per simbolį, metaforą. O Marija eina arti žmogaus, jo sielos. Naujausiame filme „Kalnai kalnai“ ji kalba apie svajones, vienatvę, bet ne per sąvoką, o žmogų. Jaučiu, kad poetiniai įvaizdžiai, metaforos tarsi ima save cituoti, ši tradicija išsisemia. Žiūrėdamas Marijos filmus galvoju – iš jos turiu mokytis.“

Naujose juostose – praeities kadras

A. Stonio žmona Aida – dizainerė, abu vaikai piešia, Marija yra laimėjusi keletą konkursų. Paulius ką tik baigė mokyklą, sesė pasakojo, kad pastaraisiais metais vis daugiau piešia, stebi žmones, o jo piešiniai kaskart tobulesni. Anksčiau jis taip pat norėjo būti režisieriumi, bet kai Marija įstojo į LMTA, nusprendė, kad jų šeimoje per daug režisierių.

Marija ir Paulius, kaip ir jų mama, pamėgę piešti. /Asmeninio albumo nuotrauka

Šeimos režisieriams dažnai tenka krautis lagaminus. A. Stonio filmas „Avinėlio vartai“ (2014) filmuotas Izraelyje, Jordanijoje, jų dykumų miestuose. Būna, su kameromis besiblaškydami po pasaulį jiedu prasilenkia Vilniuje.

Vieni režisieriai pristato filmą, išeina iš salės ir daugiau prie jo negrįžta. Stoniams žiūrėti savo filmus – kaip vartyti seną albumą. „Visas gyvenimas trunka nuo vieno filmo iki kito. Su kiekvienu vis pradedu gyventi iš naujo. Dėl to įdomu sugrįžti į save aštuoniolikos, ir jaučiu, kokia buvau, kur pavykęs ar nevykęs kadras, koks nueitas kelias, kol jį atradau“, - svarstė Marija.

Negana to, vieno filmo idėja atsiranda iš kito temos ar kadro. Pasak Audriaus, tai nesunku atsekti ir jo kūryboje: žmogus, lipantis į kaminą, iš „Neregių žemės“ išprovokavo „Antigravitaciją“, apie žmones, kurie lipa į aukštybes. Vėliau atsirado „Skrajojimai mėlynam lauke“ - apie žmogų, kuris pakyla dar aukščiau.

„Neilgas mano nugyventas gyvenimas, bet norisi jį reflektuoti. „Kelių eismo taisyklės“ radosi iš močiutės pasakojimo, kaip ji vaidino spektaklyje „Trešnių skonis“, ir ta istorija su manimi gyveno iki 23-ejų. Taip pat ir „Kalnai kalnai“ – ėjau miestu ir sutikau moterį, Laimutę Veroniką Armalienę, kuri mane mažą ir net abu mano tėvus vesdavo į žygius“, - apie naują filmą pasakojo M. Stonytė. A. Stonys liepos pabaigoje važiuos į paskutinę ekspediciją Tuiksu ledyne, Tian Šanio kalnuose, filmuoti glaciologės, kuri jau tris dešimtmečius viena gyvena ledyne. Nors kritikai jų filmus vadina „stonišku“ kinu, Audrius mano, kad toks braižas ir kalbėjimo būdas susiformavo filmuojant pasaulį ir visąlaik bandant sakyti tiesą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"