TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Studentas iš Nigerijos: „Lietuva gali tapti geriausia šalimi pasaulyje“

2014 04 29 10:13
KTU rektorius Petras Baršauskas ir studentas Joshua Fayomi Olusegunas KTU nuotrauka

Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Joshua Fayomi Olusegunas save lygina su Kristupu Kolumbu. „Nuolat atrandu naujas žemes – niekas iš mano šeimos nežinojo, kur yra Lietuva, kol aš neišvažiavau čia studijuoti“, – sako vaikinas.

KTU verslo ekonomiką studijuojantis Joshua džiaugiasi Kauno žaluma, žavisi kompetentingais dėstytojais ir stebisi lietuvių uždarumu. Žmonių nepakantumą kitos rasės žmonėms patiriantis nigerietis vis dėlto tikisi, kad situacija pasikeis. „Lietuva gali tapti geriausia šalimi pasaulyje, – mano studentas, – tereikia, kad žmonės turėtų teisingą požiūrį“.

- Kaip nusprendei atvykti studijuoti į Lietuvą?

- Studijavau magistrantūrą Kipre ir man ten visai nepatiko, todėl ieškojau kitų galimybių. Buvau gavęs kvietimą studijuoti ir viename Vokietijos universitete, tačiau pasirinkau Lietuvą. Be to, KTU studijų programa – verslo ekonomika – man pasirodė nepaprastai įdomi. Buvau nusprendęs, kad palauksiu porą savaičių ir pažiūrėsiu, ar man patinka. Jau praėjo beveik 8 mėnesiai, o aš vis dar čia.

- Tad tau čia patiko?

- Studijos? Taip. Nuostabūs dėstytojai – vien dėl jų einu į paskaitas, man įdomu, ką jie pasakys, mane žavi, kad jie tiek daug žino. Daugelis dėstytojų turi praktinės patirties ir noriai ja dalinasi. Mokymasis yra ne pažymiai, o žinios, man labai svarbu, kad turiu galimybę čia jų gauti.

- Džiugu, kad tau patinka mokytis Kaune.

- Studijų prasme KTU man yra pats geriausias universitetas. Be to, susiradau draugą. Mano buto draugas Linas man tapo vienu iš geriausių draugų (juos labai vertinu). Jis ypatingas žmogus – jaunas, bet elgiasi ir mąsto taip lyg būtų daug vyresnis. Jis verčia mane pasitempti. Iš tiesų, užtenka vieno žmogaus, kad gyvenimas taptų geresnis. Man pasisekė jį surasti. Gyvenu su nigeriečiu ir su lietuviu, iš dalies čia, Kaune, jaučiuosi kaip namie. Taigi, negaliu sakyti, kad išvažiavęs iš Lietuvos čia nebegrįšiu – grįšiu aplankyti savo draugo.

- Na, o ką manai apie likusį gyvenimą – ne vien tik studijas?

- Namuose juokaujame, kad į klausimą: „Ką manai apie gyvenimą Lietuvoje?“, turiu dvi atsakymo versijas – trumpąją ir ilgąją. Jei norite ilgosios versijos, galiu papasakoti labai daug dalykų, kurie man čia nepatinka. Jeigu pakanka trumposios, galiu pasakyti: „Nesulaukiu, kol galėsiu išvykti“.

- Būtų įdomu išgirsti sutrumpintą ilgąją versiją.

- Man puikiai sekasi mokslai ir tuo guodžiuosi. Tiek daug nebūčiau pasiekęs niekur kitur – nei akademine, nei asmenine prasme. Čia atradau save. Taip, būti toli nuo šeimos ir draugų yra sunku, tačiau turiu laiko įsigilinti į save, savo vertybes, praeitį, pagalvoti apie tai, kokią noriu matyti savo ateitį.

- Girdžiu: „Viskas puiku, bet...“ Papasakok apie tą „bet“.

- Mano buto draugas pirmą semestrą mane bandė visur vestis. Ėjome į klubus ir barus, tačiau po kelių mėnesių lioviausi, nes tai per daug sunki patirtis. Manęs neįleido į porą klubų – manau, kad dėl to, jog esu juodaodis. Vienas žinomas kokteilių baras neįleido net keturis kartus! Kartais žmonės nesupranta, kaip tai skaudu. Vienas iš mano draugų norėjo įsteigti afrikiečių barą, kad turėtume mieste kur nueiti. Bet taip neįvyko – per daug kliūčių.

Nesijaučiu jūsų visuomenės dalimi. Laimingiausias jaučiuosi namuose, o tiksliau – virtuvėje. Daug mokausi ir daug gaminu. Daug skaičiau apie lietuvius ir Lietuvos istoriją – norėjau suprasti, kodėl žmonės tokie skirtingi. Mano akimis, lietuviai yra labai suvaržyti ir uždari.

- Domėjaisi mūsų istorija?

- Daug skaičiau. Be to, su Kauno „Caritas“ grupe, globojančia tarptautinius studentus, buvau Vilniuje, apsilankiau beveik visuose Kauno muziejuose. Pavyzdžiui, IX-ojo forto muziejuje dalyvavau nepaprastai įdomioje ekskursijoje – gidas papasakojo tokią istoriją, kokia ji yra, be sentimentų. Jaučiau, kad pasakoja tikrą tiesą. Labai įdomus Vytauto Didžiojo Karo muziejus, galėčiau ten eiti beveik kasdien, jei tik turėčiau laiko.

- Galbūt ši patirtis tau padėjo geriau mus pažinti?

- Džiaugiuosi atvykęs į Lietuvą, nes visi, kuriuos pažįstu, studijoms renkasi įprastas šalis – Jungtinę Karalystę ar JAV. Taip man siūlė daryti ir tėtis. Tačiau man nepatinka JAV, o ir Didžioji Britanija nėra mano svajonių šalis. Norėčiau pažiūrėti „Manchester United“ varžybas, tačiau dėl to neverta stoti į Anglijos universitetą.

Be to, man patinka iššūkiai, noriu daryti tai, ko niekas kitas nedaro. Taip pasirinkau Kiprą – niekas iš mano namiškių ten nėra buvęs. Draugai klausinėjo: „Kur yra tas Kipras ir kaip tu jį radai?“ Jaučiausi lyg koks Kristupas Kolumbas, atrandantis naujas žemes.

Taip „radau“ ir Lietuvą. Prieš atvykdamas čia, nieko apie jūsų šalį nežinojau. Galvojau sau: „Žinau apie Lenkiją, žinau apie Rusiją, kodėl nieko nežinau apie Lietuvą?“ Gyvendamas čia kaupiu patirtį. Ateityje ketinu dirbti investicijų srityje – kalbėdamas su verslininkais apie Europą, apie skirtingų jos šalių strategijas ir kultūras, remsiuosi savo patirtimi. Daugelis afrikiečių važiuoja į Vakarų Europą, į labiau išsivysčiusias šalis, todėl jų pasakojimai apie Europą būna paveikti tos vakarietiškos patirties. Kaupiu visapusišką patirtį – gyvenu Lietuvoje, tačiau turiu galimybę (ir ja naudojuosi) keliauti po visas 28 Europos šalis su viena viza.

- Smagu, kad turi tokią galimybę.

- Jeigu būčiau studijavęs Vokietijoje, taip pat būčiau galėjęs keliauti po visą Europą. Skirtumas toks, kad studijuodamas Vakarų šalyje, nesugalvotum važiuoti į Lietuvą. Kam? Yra įdomesnių vietų. Universiteto aplinka suteikia daug galimybių, stengiuosi jomis pasinaudoti – su KTU Debatų klubu buvau Estijoje, turėjau galimybę apslankyti vienoje iš geriausių Norvegijos verslo mokyklų. Su žmonėmis, kuriuos sutinku kelionėse, palaikau ryšį – labai juos vertinu.

- Kalbėjai apie tai, kad sunku integruotis mūsų visuomenėje. Gal dėl to, kad mes prastai kalbame angliškai?

- Integracija priklauso ne nuo to, ar žmonės kalba kitomis kalbomis, o nuo jų požiūrio. Studijų tikslams grupelėje tiriame tarptautinių studentų integracijos problematiką. Vykdome socialinius eksperimentus – einame į klubus ir barus, žiūrime, kaip žmonės reaguoja. Situacija nėra ideali, tačiau tikiu, kad ji gali keistis. Esu apie tai šnekėjęs ir su Universiteto rektoriumi Petru Baršausku. Jis man pasakė: „Žinau, kad ši problema egzistuoja“. Po tokių rektoriaus žodžių supratau, kad buvau gal kiek per daug kritiškas – ne viską lengva greitai pakeisti. Manau, po kokių penkerių metų šių problemų neliks.

- Tikrai tuo tiki?

- Lietuva yra jauna šalis galimybių prasme. Ji gali tapti pačia geriausia pasaulio šalimi, jeigu žmonės turės teisingą požiūrį. Taip pat kaip ir mano šalis – Nigerija – galėtų būti pati geriausia šalis pasaulyje, jeigu tiktai žmonių mąstymas būtų teisingas.

- Šalies praeitis, jos istorija lemia dabartį. Kita vertus, kiekviena šalis turi galimybę parašyti savo pačios istoriją. Pavyzdžiui, Jungtiniai Arabų Emyratai praeityje buvo uždara, musulmoniška šalis. Tačiau šiandien visi važiuoja į Dubajų – didžiulės verslo kompanijos čia turi savo filialus, išvystytas turizmas. Šalis perrašė savo istoriją. Taip pat ir Norvegijoje – tai buvo neturtinga šalis, kol atrado naftą. Ištekliai padėjo šaliai tapti tokiai, kokia ji norėjo būti. Kuo nori tapti Lietuva? Ar ji pasirengusi atrasti išteklius?

- Papasakok apie Nigeriją. Jūs taip pat radot naftą?

- Iki 1970-ųjų Nigerijos ekonomika buvo paremta žemės ūkiu. 1970-aisiais radome ne tik naftą, bet ir visas su tuo susijusias problemas. Ne veltui nafta vadinama juoduoju auksu – dėl jos atsitinka tiek blogų, juodų dalykų. Korupcija mūsų šalyje prilygsta epidemijai. Taip, mes turime gerų žmonių, tačiau visi – nuo vadovų iki neturtingų žmonių gatvėje – stengiasi užsidirbti kiek galėdami daugiau, negalvoja apie tai, kas bus vėliau. Girdėjau, kad kai kuriose šalyse, turinčiose natūralių išteklių, dalis gaunamų pinigų atidedama į fondą ateičiai. Mūsų žmonių mąstymas – visiškai priešingas. Apie ateitį niekas negalvoja.

- Sakai: „Visi stengiasi užsidirbti kuo daugiau“. Tad legendinis nigeriečių verslumas – tiesa?

- Nigerijoje kiekvienas žino, kad galima tapti turtingu – viskas priklauso tik nuo pastangų. Esame labai verslūs – galbūt dėl to, kad turime nedaug galimybių, stengiamės jas susikurti. Priešingai, nei Lietuvoje – jūs turite labai daug galimybių, bet jomis nesinaudojate.

- Ką planuoji veikti, kai baigsi mokslus?

- Namuose, greta studijų, konsultavau verslo klausimais – Nigerijoje yra daugybė žmonių, norinčių pradėti verslą, kuriems trūksta žinių. To imtis mane paskatino tėtis. Save vadinu antreprenerystė misionieriumi – stengiuosi skleisti šią idėją tarp jaunų žmonių. Antreprenerystė visai kas kita, nei verslo pradėjimas „iš reikalo“. Kai verslą kuri nuo pradžių, apgalvojęs strategiją, tikimybė, kad jis išsilaikys, yra gana nemaža. Nigerijoje padėjau įsteigti penkias verslo įmones. Trys iš jų vis dar sėkmingai veikia, kai kada dar jas pakonsultuoju.

- KTU šį semestrą už gerus rezultatus gavai Rektoriaus stipendiją. Ar tavęs nevilioja akademinė karjera?

- Visą savo gyvenimą, nuo trejų metų, praleidau besimokydamas. Mokykla – mano geriausia draugė. Kartais juokauju, kad nežinau, kaip gyvensiu, kai baigsiu mokytis.

- Tad gal svarstai apie doktorantūrą?

- O, taip. Svarstau apie įvairių universitetų teikiamas galimybes, taip pat ir apie KTU. Man patinka dėstytojai, jų pasiilgsiu, jei iš čia išvyksiu. Stengiuosi gerai mokytis, važinėju į konferencijas, kaupiu mokslo publikacijas – manau, kad galėčiau pretenduoti į doktorantūros studijas čia.

- Po magistro studijų dar neketini važiuoti namo?

- Žinau, kad jeigu grįšiu bent keliems mėnesiams į Nigeriją, iš ten išvažiuoti nebenorėsiu. Labai myliu savo šalį, be to, iš karto galėčiau dirbti verslo konsultantu – klientų turiu.

- Bet gal tai nebūtų taip ir blogai?

- Ne, neblogai, bet baigčiau savo kelionę į mokslo karjeros viršukalnę – daktaro laipsnį – pusiaukelėje. Kaip po to jausčiausi? Tikriausiai, manyčiau, jog neįgyvendinau savo sumanymų. Stengiuosi laikyti duris ir langus atvirus – negaliu tvirtai pasakyti, kad darysiu viena ar kita. Galimybių daug.

- Ko pasiilgsi labiausiai iš čia išvykęs?

- Dėstytojų, savo draugo Lino ir Kauno parkų. Kaunas – antras mano mylimiausias miestas pasaulyje. Prie mano vaikystės namų augo mangų medžiai, galėjome džiaugtis žaluma ir vaisiais kiek tik norėjome. Būtent žaluma mane Kaune ir džiugina. Jauni žmonės to dažniausiai nesupranta. Aš jau mąstau apie senatvę, tad tai puikiai žinau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"